Apie tai – pokalbis „DELFI dėmesio centre“ su LRT ir Laisvės TV žurnaliste Rita Miliūte, 15min.lt tyrimų skyriaus redaktoriumi, žurnalistu Šarūnas Černiausku, naujienų agentūros BNS vyriausiuoju redaktoriumi Vaidotu Beniušiu ir Ministro Pirmininko patarėju Skirmantu Malinausku.
Pone Černiauskai, gal pradėkime ne nuo to, kodėl sunaikintas pokalbio įrašas, o kas jame galėjo būti tokio, kad reikėtų naikinti?
Š. Černiauskas: galime šiuo metu galvoti, kad buvo padaryta tam tikra analizė, kas būtų premjerui žalingiau: ištrynimas ar paviešinimas. Kiek žinome iš nuotrupų, kas buvo kalbama tame pasitarime, tai žinom, kad tie pasisakymai, kurie ten skambėjo, galėtų stipriai prieštarauti tai pozicijai, kurią dabar viešumoje išsako premjeras.
Kas, jūsų žiniomis, ten buvo pasakyta?
Š. Černiauskas: Vienas iš akcentų buvo, kodėl valstybė turėtų neva didinti privataus verslo, suprask - žiniasklaidos, pelną nemokamai teikdama duomenis. Nors iš tikrųjų žiniasklaida dažniausiai patiria nuostolį, o pelną patiria pati valstybė, kai žiniasklaida atskleidžia nuslėptus mokesčius ir t.t.
Pats ištrynimo faktas, ponia Miliūte, ką rodo?
R. Miliūtė: Jūs pats pasakėte, kad pradėkime „nuo antro galo“ - tai puikiai atspindi, kokiam gale dabar yra vyriausybė su šito įrašo ištrynimu. Ji yra antram gale. Buvo pasitarimas, galybė žurnalistų prašė to pasitarimo įrašo ir ketvirtadienį visi gavome atsakymą, kad negalima mums duoti to įrašo, nes tie įrašai apskritai nelabai tvarkomi. Tada buvo garsioji premjero atstovo frazė, kad visi sinchronizuotai prašo - neduosim. Praeina savaitgalis ir mes gauname atsakymą, kad iš tikrųjų neturėjo jo saugoti. Taigi sunaikinamas įrašas, kuris turi įtakos žiniasklaidos laisvei ir visai demokratijai. Skvernelis, prieš dvejus metus duodamas priesaiką, pažadėjo visomis išgalėmis stiprinti demokratiją. Tai šiuo veiksmu jis stiprina, ar silpnina? Aš manau, kad silpnina. Dėl to ir sakau, kad Vyriausybė yra tam antram gale, kuris šnekamojoje kalboje turi šiek tiek kitą pavadinimą.
Pone Beniuši, kokios dabar galėtų būti politinės pasekmės to įtaršo ištrynimo?
V. Beniušis: pasekmės akivaizdžios - visi kritikuos, opozicija kritikuos ir gal net imsis kokių nors veiksmų, apie tai bus dar ilgai kalbama. Bet man įdomiau tai, kokį precedentą vyriausybė sukūrė: teisingai sako premjero komanda, kad iki šiol apskritai tokie įrašai nebūdavo viešinami, aš pats iš savo darbo praktikos to neprisimenu, tai šiuo atveju precedentas galėjo būti padarytas geras - suteikti prieigą prie to įrašo. Šiuo atveju precedentas sukurtas labai blogas: bet kokia diskusija buvo nubraukta pačiu brutaliausiu būdu - sunaikinimo mygtuku „delete“. Manau, tai atskleidžia, kad vyriausybė, kitos valstybės institucijos, Registrų centras neteisingai supranta informacijos laisvę, žiniasklaidos laisvę. Žodžio laisvė yra pamatinė vertybė, įtvirtinta Konstitucijoje. Vadinasi, ji ribojama gali būti tik labai išskirtiniais atvejais: siekiant apsaugoti privačius asmenų interesus ir Valstybės Konstitucinę santvarką.
Protesto akcijoje prie Vyriausybės dalyvavusių žurnalistų ir žiniasklaidos atstovų komentarai apie sunaikintą Vyriausybės pasitarimo garso įrašą.
Raimundas Celencevičius, 15min.lt vyriausiasis redaktorius: Vertinu tai kaip bandymą žiniasklaidai parodyti jos vietą, kad žiniasklaidos vieta yra gerokai žemiau negu tų, kurie mus valdo. Vertinu kaip požiūrį, kad mūsų valstybė nėra demokratinė, galbūt policinė ar kokia kitokia, kurioje gali padaryti veiksmą ir jį nuslėpti, visiškai nepaisant demokratinių taisyklių.
Rytas Staselis, žurnalistas: per 30 m. savo žurnalisto karjeros aš neprisimenu tokio įžūlaus akibrokšto. Tai buvo įžūlus veiksmas žinant, kad žurnalistai jau paprašė to įrašo ir buvo patvirtinta, kad tas įrašas yra. Suprantu, kad tame įraše turbūt buvo galima rasti nekorektiškų kalbų apie žiniasklaidos laisvę, bet įrašo sunaikinimas vietoj atsakymo – įžūlus akibrokštas.
Kokiomis pasekmėmis tai gali virsti? Ar tai gali būti traktuojama kaip Konstitucijos pažeidimas iš Ministro Pirmininko pusės?
Aš ne teisininkas, bet vis dėlto galvočiau, kad tai yra toks indikatorius, kuris rodo, kad ši valdžia vis labiau ir labiau kerta ribą, kuri ilgus metus buvo gana nusistovėjusi nepaisant krizių, nepaisant daugumų. Žinoma, visos politinės daugumos turėjo intencijų šiek tiek suvaržyti, apriboti, bet man atrodo, kad šiuo atveju tai yra labai sąmoningas veiksmas ir kyla įtarimas, kad viskas tuo nesibaigs.
Dainius Radzevičius, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas: Valdžios institucijos, kurios naikina istoriją, dokumentus, kronikas, pirmiausiai naikina savo reputaciją ir žmonių pasitikėjimą jais. Toks naikinimas, vienareikšmiškai, yra savęs naikinimas. Tai rodo, kad politikoje trūksta nuovokos, ką turi veikti žmonės, kurie atsakingi už valstybės kūrimą. Kurdami valstybę politikai turi susiprasti, kad turi žaisti pagal demokratijos taisykles: veikti teisėtai, veikti sąžiningai ir pagal visuomenės interesą. Dėl privačių interesų naikinti istoriją, naikinti dokumentus - tai mažų mažiausiai yra reputacijos naikinimas. Jeigu jau nekalbėti apie žymiai rimtesnius teisinius pažeidimus.
Aurelijus Katkevičius, žurnalo „Verslo klasė“ redaktorius: Aš tai vertinu kaip kvailą ir vaikišką poelgį iš tikrųjų. Jeigu tu sunaikini kažką, tai kaip prisidirbęs vaikas tarsi pasakai, kad negali to rodyti. Kaip negali mamai parodyti žurnalo su nuogomis moterimis ar kad kažką blogo padarei. Jeigu vyriausybė sunaikino įrašą, vadinasi, prisipažino, kad ten buvo kažkas blogo.
Ar tai atskleidžia kokį nors požiūrį, jūsų nuomone?
Kad mus laiko durniais ir, atsiprašau, bet kalbant „mentų“ kalba, „lochais“, tai tikrai atskleidžia. Mus laiko durniais ir „lochais“.
Pone Malinauskai, jūs nebuvote tame pasitarime, kuriame premjeras pasisakė apie žiniasklaidos laisvę ir jai suteikiamus duomenis, bet, ko gero, žinote motyvus, kuriais remiantis tas įrašas, jau po Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos pranešimo, raginančio paviešinti įrašą, buvo ištrintas. Kokie motyvai?
S. Malinauskas: norėčiau patikslinti, kad tai nebuvo Ministro Pirmininko nurodymas - tai tiesiog praktika, kuri nusistovėjusi gana seniai.
Pone Malinauskai, turiu pridurti, kad prieš pokalbį eteryje, kai mes kalbėjome telefonu, jūs pasakėte, kad tokia buvo Ministro Pirmininko nuomonė - esą įrašo davimas sukurtų precedentą. Dėl to aš taip ir formulavau klausimą.
S. Malinauskas: aš pabaigsiu mintį. Visi pasitarimų garso įrašai iki šiol buvo daromi vieninteliu tikslu - kad darbuotoja galėtų padaryti protokolus. Viskas. Po protokolo surašymo įrašai būdavo trinami - taip padaryta ir šį kartą. Visi pasitarime dalyvaujantys asmenys žino, kad pasitarimo medžiaga yra nevieša. Ir taip yra nuo A. M. Brazausko laikų. Ką aš sakiau dėl premjero pozicijos, tai būtent - jeigu šį įrašą paviešintume, tai būtų panaikintas pats neviešų pasitarimų formatas. Nes tai reikštų, kad bet kada kitą kartą ateityje būtų galima vėl prašyti tokių įrašų.
Jūs susipažinote su Žurnalistų etikos inspektoriaus nuomone, kad šis įrašas turėtų būti paviešintas, nepaisant esančios Vyriausybės praktikos. Tačiau jūs nutarėte jį ištrinti. Kodėl?
S. Malinauskas: Šįryt Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos vadovė buvo Vyriausybėje kartu su klabėjusiais, pvz. D. Radzevičiumi, dėl paprasto dalyko - Vyriausybės darbą reglamentuoja Vyriausybės įstatymas ir Vyriausybės darbo reglamentas. Kitas dalykas, ką jau sakiau - visi pasitarimai ir posėdžiai, kurie iki šiol buvo uždari, ir toliau liks tokie.
Pone Černiauskai, pirmiausiai apie tuos argumentus, kad būtų sukurtas precedentas, kai į vyriausybės pasitarimą atėję žmonės galėtų įtarti, kad tas pasitarimas nuo šiol yra viešas.
Š. Černiauskas: vyriausybės pasitarimas yra dalis vyriausybės darbo. Ponas Malinauskas klaidina visuomenę, sakydamas, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba čia net neturi teisės nieko spręsti. Tai yra institucija, kuri atsakinga už visuomenės informavimą ir kontroliuoja, kaip laikomasi tų informavimo normų. Ši institucija pasakė, kad įrašas turi būti suteiktas žiniasklaidai. Antras dalykas, tai nėra pasiperimas pirty, alaus pagėrimas su draugais... Ar tai reiškia, kad norėdamas privačiai su premjeru ką nors pasiderinti, aš turiu įsiprašyti į vyriausybės pasitarimą?
Ponia Miliūte, kas toliau?
R. Miliūtė: manau, kad kuo toliau, tuo kasdien mes girdėsime daugiau tokio šūdo malimo, kokį dabar girdėjome iš Skirmanto Malinausko. Nes iš tikrųjų tie dalykai, kurie yra slapti ir kurie neturi būti pateikti viešai, yra reglamentuoti ir jie nebūna pateikiami viešai. Tai aš tikiuosi, kad kas nors jiems pasakys - užteks kaip nors jau , nes žmonės moka skaityti reglamentus, moka skaityti Vyriausybės darbą reglamentuojančius dokumentus, kokie jie bebūtų. Kažkas turi prisiimti atsakomybę. Ką bekalbėtų Skirmantas, man, beje, įdomu kaip jaučiasi ten būdamas buvęs žurnalistas, faktas yra toks - taip, nėra buvę tokių precedentų, bet buvo daugybė užklausų dėl svarbaus dalyko. Dėl visuomenės teisės žinoti ir gauti informaciją. Kas pasakė, kad žurnalistai neturi gauti informacijos? Gautas išaiškinimas, kad ši informacija svarbi visuomenei. Tada pasakoma, kad kažkokia kanceliarijos ar raštinės darbuotoja paėmė ir ištrynė tą įrašą... Tai reikia arba norėti nekaltą darbuotoją padaryti atpirkimo ožiu, arba, kaip sakė A. Katkevičius, kad mus visus laiko „lochais“, arba, kaip šiandien kažkas sakė, policininkai naikina įkalčius.
Paskutinė jūsų mintis verta išsamesnio aptarimo. Iš to ką mes girdime, tas garso įrašas galėtų daryti politinę žalą Ministrui Pirmininkui. Premjeras yra baigęs teisę, buvęs aukščiausias policijos pareigūnas ir naikinti įrodymus?
V. Beniušis: manau, kad politinę žalą kur kas didesnę padarė būtent įrašo sunaikinimas, negu būtų padarę patys pokalbiai pasitarime. Per paskutinius pora metų aš suskaičiavau bent 10 iniciatyvų iš įvairių politikų, įvairių institucijų, kurios būtų apsunkinusios žurnalistų darbą. Pradedant civilinio kodekso pataisomis, kurios apribotų viešų asmenų kritiką, baigiant siūlymais kelti daugiau teigiamų žinių, ar saugoti valstybės vadovo autoritetą, siūlymais kaip žurnalistams kalbėti apie savižudybes ir t.t. Tos tendencijos yra nuolatinės. Matome akivaizdžius policinės valstybės požymius. Ir kai klausiate, kas toliau? Manau, kad tokiomis temomis pokalbių ir laidų bus, deja, ne mažiau.
Šioje situacijoje aš prisiminiau R. Pakso atvejį, kuris mėgdavo sakyti, kad žiniasklaida yra viso labo UAB’as ir žiūrėkime į ją kaip į bet kurią kitą įmonę. Tai premjero pasisakymuose, suprantu, irgi buvo to žiniasklaidos „uabizavimo“?
Š. Černiauskas: kiek žinau, tokie pasisakymai buvo. Premjero patarėjas sako, kad gal tai buvo emocijos. Kaip buvo iš tikrųjų - nežinom, nes negalim paklausyti.
V. Beniušis: jau buvo atvejų, kai to paties S. Urbonavičiaus vadovauta STT pralaimėjo bylas žurnalistams teismuose dėl to, kad žurnalistus tuo metu traktavo, grubiai tariant, kaip „žulikus“. T.y. jų galima klausytis, pas juos galima daryti kratas ir t.t. Teismai tą situaciją išsprendė. Šįkart jeigu bandoma, o matome, kad bandoma, žiniasklaidą traktuoti tik kaip verslą, užmirštant jos specifiką, tai vėl būtų pralaimima teismuose. Manau, toks precedentas būtų visai sveikas mūsų demokratijai - būtent teismų išaiškinimas dėl žiniasklaidos laisvės.
Ponia Miliūte, kaip jūs vertinate tą priešinimą privačios žiniasklaidos ir visuomeninės?
R. Miliūtė: Tai reikėtų vertinti jei ne kaip piktybinį veikimą, tai kaip visišką bukumą. Visų pirma, duomenys yra ne jų. Už tuos duomenis jau kartą yra sumokėję tie, kurie tuos duomenis pateikė. O priešinimas yra ypatingai kvailas. Dėl to, kad žiniasklaida dėl to niekada nekonkuruoja. Tai mes turime nuolat kartoti ir akcentuoti savo auditorijoms. Ne man, Vaidotui ar Šarūnui reikia duomenų. Mes visi turime laisvalaikiu kur kas įdomesnių užsiėmimų negu skaičiuoti, keik Ramūnas Karbauskis padėjo savų žmonių į valstybės valdomos įmonės struktūras. Tai yra informacija, kuri yra slepiama nuo visuomenės. Kai visuomenė tai supras, supras ir kad meluojama yra jai, o ne 3, 5 ar 300 žurnalistų.