Pasak arkivyskupo, slėptuvėje rastos Lietuvos ir Lenkijos valdovų Aleksandro, Elžbietos ir Barboros įkapėms skirtos insignijos, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro karūna, Elžbietos Habsburgaitės karūna, grandinė, medalionas, žiedas ir karsto lentelė, Barboros Radvilaitės karūna, skeptras, valdžios obuolys, trys žiedai, grandinė ir dvi karsto lentelės.
„Šios karūnos nebuvo nešiojamos valdovams gyviems esant. Jos nukaldintos jau po valdovų mirties, ir buvo skirtos būti įkapių dalimi“, – teigė G. Grušas.
Pasak jo, besilankantys Vilniaus arkikatedros požemiuose, jau ir dabar ant Aleksandro, Elžbietos ir Barboros sarkofagų mato karūnų kopijas, kurios buvo nukaldintos 1933 m.
Slaptavietėje taip pat rastos šešios sidabrinės plaketės, puošusios šv. Kazimiero koplyčią, ir nemažai votų, žiedų, auskarų, kryželių, kelios vyskupų insignijos. Rasta ir Vilniaus vyskupo Benedikto Vainiaus karsto plokštelė.
„Bandymų ieškoti šių insignijų buvo ne vienas, todėl nuoširdžiai džiaugiuosi ir dėkoju visiems, kurie geranoriškai prisidėjo prie šių paieškų, kad kartu, bendradarbiaujant kelioms institucijoms, šios vertybės pagaliau atrastos. Dabar jos bus ištirtos, restauruotos ir ateityje pristatytos visuomenei“, – dėkojo ir informavo G. Grušas.
Arkivyskupas išskyrė ir radinių svarbą: „atrastos Lietuvos ir Lenkijos valdovų laidojimo insignijos yra neįkainojamos istorinės vertybės, ilgaamžio Lietuvos valstybingumo tradicijos simboliai, Vilniaus, kaip sostinės, ženklai, įstabūs auksakalystės ir juvelyrikos kūriniai“.
Pasakojo, kaip viskas vyko
Vilniaus arkivyskupijos ekonomas Mykolas Juozapavičius paaiškino, kad valdovų palaidojimo kripta arkikatedros požemiuose buvo rasta 1931 m. rudenį, kai po potvynio buvo vykdomi katedros avarinės būklės likvidavimo darbai.
„Kriptoje ilsėjosi Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro bei Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto žmonų Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės palaikai. Kartu su palaikais buvo išlikusios ir karališkos laidojimo insignijos“, – pasakojo M. Juozapavičius.
Pasak jo, prasidėjus Antram pasauliniam karui, kylant katedros uždarymo grėsmei, Vilniaus katedros kapitula pasirūpino išsaugoti svarbiausias katedros vertybes: katedros lobyną užmūrijo nišoje, esančioje vienoje iš šventovės laiptinių. Ši slėptuvė buvo rasta 1985 metais.
Buvo paslėptos ir valdovų insignijos bei kitos Bažnyčiai svarbios relikvijos. Manyta, kad jų slėptimo vieta yra katedros požemiai. Lietuvai atgavus nepriklausomybę keletą kartų mėginta atlikti įvairias paieškas.
„Vilniaus arkivyskupija sudarė sąlygas kompetentingoms valstybės institucijoms ir specialistams tokius tyrimus vykdyti. Didžiausias, žinoma, dėmesys visada buvo skiriamas Vytauto Didžiojo palaidojimo paieškoms, tačiau šios paieškos iki šiol nėra sėkmingos“, – kalbėjo M. Juozapavičius.
Užsiminė ir apie „juodosios archeologijos istorijos“ epizodą
Tarp bandymų ieškoti insignijų arkivyskupijos ekonomas paminėjo 2009 m. Lenkijos ministerijos projektą, kai buvo bendradarbiaujama su Lietuvos paveldosaugos institucijomis, ir gautas leidimas iš tuometinės arkivyskupijos administracijos neinvaziniams tyrimams georadaru, termovizoriumi ir metalo detektoriumi.
„Šių paieškų metu taip pat buvo remiamasi liudininko, dalyvavusio slepiant insignijas, pasakojimu. Vis dėlto ir ši katedros ekspertizė apčiuopiamų rezultatų nedavė“, – pasakojo M. Juozapavičius.
Šalia oficialių paieškų jis minėjo ir „juodosios archeologijos istorijoje“ figuravusią Sauliaus Poderio iniciatyvą „rasti slaptavietę be savininko ir be valstybės leidimo“.
„Vilniaus arkivyskupija, vykdant šį projektą, bendradarbiauja su valstybės institucijomis, tačiau su pavieniais asmenimis, kurie turi abejotiną reputaciją ir buvo minėti baudžiamosiose bylose dėl „juodosios archeologijos“, nebendradarbiauja“, – vėliau, perklaustas apie bendradarbiavimą su S. Poderiu, atsakė M. Juozapavičius.
2023 m. pradėtos derybos su Lietuvos istorijos institutu dėl išsamios skaitmeninės požemio inventorizacijos, skenuojant pastatą 3D skeneriu, tačiau šis projektas, pasak ekonomo, nutrūko dėl finansavimo stokos.
„Be to pradėtas tuos pačius tikslus keliantis valstybės finansuojamas paveldo skaitmeninimo „e.paveldo platforma“ projektas, kurį atlieka Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka“, – kalbėjo M. Juozapavičius.
Konferencijos dalyvis pristatė, kad 2024 m. spalio 9 d. Vilniaus arkikatedroje bazilijoje įvyko pasitarimas dėl valdovų insignijų slaptavietės paieškų, kuriame dalyvavo Vilniaus arkivyskupijos, Kultūros paveldo departamento ir Valdovų rūmų muziejaus atstovai bei archeologai.
„Po jo buvo nuspręsta, pasitelkiant Valdovų rūmų muziejaus specialistus, galimai atlikti slaptavietės vietų žvalgymą endoskopine kamera. 2024 m. gruodžio 16 d. Vilniaus katedros požemiuose atliktas 1939 m. slaptavietės galimų vietų žvalgymas endoskopine kamera per esamus ankstesnius gręžinius ir plyšius“, – pasakojo M. Juozapavičius.
Tyrimo metu remtasi tarpukario ir dabartiniais brėžiniais, įrašytu liudininko pasakojimu.
„Po kelių bandymų slaptavietė buvo aptikta, ir nuspręsta tą pačią dieną slaptavietėje esančias vertybes išimti, aprašyti, katalogizuoti ir perkelti į saugią vietą. Ateityje jos bus ištirtos, restauruotos ir pristatytos visuomenei“, – kalbėjo M. Juozapavičius.
Jausmai apie atradimą dvejopi
Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktorius Vydas Dolinskas, antrindamas arkivyskupui, paaiškino, kad atrastos insignijos pabrėžia, kad ir Vilnius, ir Lietuva turi ilgaamžę valstybingumo tradiciją.
„Vienokia vertė yra materiali, negalėčiau įvardinti, kokia ji yra. Kitokia vertė yra istorinė. Istorinė vertė yra neįkainojama“, – teigė V. Dolinskas.
Jis paaiškino, kad karūnos yra kurtos kiekvienam valdovui individualiai, iš karto po jų mirties.
„Jos yra labai vertingos relikvijos istorine prasme“, – aiškino V. Dolinskas.
Pasak jo, kai kurie dalykai, kurie yra atrasti galbūt valdovų buvo nešiojami ir jiems gyviems esant, pavyzdžiui, žiedai – Barboros Radvilaitės, Elžbietos Habsburgaitės.
Kalbėdamas apie pačią radimvietę, jis pripažino, kad jausmai yra dvejopi.
„Kaip žinome, ačiū Dievui, ne Lietuvoje, bet vyksta karas, ir žinome kokios vertybės ir kaip yra naikinamos Ukrainoje, todėl atverti slaptavietes, kurios 90 m. buvo užvertos turbūt nėra pats geriausias dalykas. Bet, kadangi, kaip jau minėta, kai kurie asmenys buvo labai arti slaptavietės, tai šeimininkas, Vilniaus arkivyskupijos kurija, katedra, tiesiog pamanė, ir manau, kad pamanė teisingai, kad šias nacionalines ir Bažnyčios vertybes reikia saugiau padėti į kitą vietą, kad jos būtų išsaugotos dar šimtmečius ateinančioms kartoms“, – kalbėjo V. Dolinskas.
Kur jos turėtų rasti savo vietą?
Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė Rita Pauliukevičiūtė tikisi, kad dar šių metų pabaigoje visuomenė jau galės išvysti radinius. Šių metų pabaigoje jie greičiausiai būtų eksponuojami Bažnytinio paveldo muziejuje.
„Užbėgu už akių klausimams, kur turėtų būti tas radinys, ypač tos insignijos, tai, mano manymu, tai yra neatsiejama karalių palaikų dalis, tai yra įkapinės insignijos, ir geriausia vietų būtų karalių mauzoliejus“, – teigė R. Pauliukevičiūtė.
Ji pripažino, kad laikyti šiuos vertingus daiktus nėra labai lengva.
„Reikia paruošti sąlygas, nes natūraliai tos sąlygos nėra labai geros vertybių išsaugojimui, yra per didelė drėgmė“, – sakė R. Pauliukevičiūtė.
Daugiau apie katedros požemius žiūrėkite Delfi laidoje, kurią rodėme neseniai:
