Apie Kalėdų esmę ir tradicijas naujienų agentūra ELTA kalbėjosi su Vilniaus arkivyskupu G. Grušu.
– Arkivyskupe, kas krikščioniškajam pasauliui yra Kalėdos? Kokia šios šventės esmė ir prasmė?
– Per šv. Kalėdas minime Kristaus gimimo šventę. Jėzus yra tikras Dievas ir tikras žmogus – jis įsikūnija ir ateina gyventi tarp mūsų, kad per jo tapimą žmogumi ir kryžiaus auką mes galėtume būti išlaisvinti iš nuodėmės ir džiaugtis amžinybėje kartu su juo. Pirmiausia šv. Kalėdos yra džiaugsmo šventė, nes žmonija gauna pačią didžiausią, neprilygstamą dovaną – Dievas dovanoja mums save patį.
– Vis pasigirsta burnojimų apie kalėdines dovanas. Bet kūdikėlį Jėzų aplankę trys karaliai jam taip pat atnešė dovanų – aukso, smilkalų ir miros. Ar dovanos nėra šios šventės tradicija?
– Kaip jau sakiau, pati svarbiausia šv. Kalėdų dovana yra kūdikėlis Jėzus – Dievas dovanoja žmonijai savo sūnų. Per tai prasmę įgauna ir mūsų kalėdinių dovanų dovanojimas. Patyrę tokį Dievo dosnumą, esame kviečiami ir patys būti dosnūs – dalytis vieni su kitais.
Tačiau šis kvietimas kreipia mus toliau nei materialinės dovanos. Pagal Dievo pavyzdį mes esame kviečiami dovanoti patys save – atverti savo širdis vieni kitiems, dalytis gerumu ir, kaip šiais metais minime, gailestingumu. Įsivaizduokite, kaip pranoktume bet kokią materialią dovaną, jei šv. Kalėdų proga galėtume atleisti artimui giliai į širdį įsibrovusią skriaudą. Rūpestis dėl kalėdinių dovanų, šventės komercializavimas dažnai nukreipia mūsų dėmesį nuo jos esmės – dalijimosi meile. Tam paprasčiausiai nebelieka laiko.
– Ką Jums pačiam reiškia Kalėdos? Kokias Kalėdas prisimenate iš vaikystės savo tėvų namuose Jungtinėse Amerikos Valstijose?
– Tėvų namuose buvo gyvos lietuviškos tradicijos. Puošdavome eglutę, vakare sėsdavome prie Kūčių stalo. Neatsimenu šv. Kalėdų be Bernelių mišių lietuviškoje parapijoje, nors iki jos tekdavo važiuoti daugiau nei 50 kilometrų. Šv. Kalėdos, ypač Kūčios, buvo proga visai Bažnyčiai bendrą religinę šventę išgyventi lietuviškai, laikantis lietuviškų tradicijų. Kartu tai buvo išskirtinai šeimos laikas – laikas pabūti kartu, dalytis dovanomis ir dėmesiu vienas kitam.
– Vis dėlto Kalėdų šventė dešimtmetis po dešimtmečio kinta. Ko, Jūsų nuomone, stinga tai šventei Lietuvoje? Ko yra per daug?
– Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, imame švęsti išpardavimus ir prekybą. Kada prasideda šv. Kalėdos – ar prekybos centruose pradėjus kalėdinę prekybą, ar mieste įžiebus Kalėdų eglutę? Šurmulyje labai lengva pamiršti Kalėdų esmę. Sekuliarizuotose Vakarų visuomenėse net matyti tendencijų pašalinti Kristaus vardą ir šv. Kalėdų prasmę iš kalėdinio šventimo – tai tampa žiemos šventėmis, kalėdiniai sveikinimai – tiesiog šventiniais sveikinimais („seasons greetings“). Manau, ir Lietuvoje reikėtų įsiklausyti į popiežiaus Pranciškaus kvietimą: grįžti prie šių švenčių prasmės, patirti Dievo atleidimą ir gailestingumą, o tada dalytis tuo su kitais.
– Nuo gruodžio 8-osios prasidėjo Gailestingumo metai. Tą dieną popiežius Pranciškus atidarė šventąsias Gailestingumo duris Šv. Petro bazilikoje Romoje. Ar tie metai reiškia, kad prieš Kalėdas net ir pralieję kraują gaus nuodėmių atleidimą?
– Gailestingumas yra viena aukščiausių Dievo savybių. Tačiau, kaip pabrėžia popiežius Pranciškus bulėje Gailestingumo jubiliejaus proga, gailestingumas neprieštarauja teisingumui. Dievo teisingumą reikia suprasti per jo gailestingumą. Teisingumas yra pirmas žingsnis, jis reikalingas, kad žmogus galėtų atsiverti Dievo gailestingumui.
„Kas padaro klaidą, tam tenka bausmė, – sako popiežius Pranciškus. – Tačiau tai ne pabaiga, bet atsivertimo pradžia, nes taip patiriamas atleidimo švelnumas“.
Dievas gali atleisti bet kokią žmogaus padarytą nuodėmę – tai jo savybė. O atleidimas – žmogus turi jo norėti, taigi reikia atsiversti, atgailauti ir atsiprašyti. Mums gali būti sunku suprasti, koks dosnus gailestingumo yra Dievas – kiekvieną jis kviečia šį gailestingumą patirti.
– Apmaudu, bet prieš šias Kalėdas pasaulyje tvyro įtampa. Prie to prisidėjo ir žiaurūs teroristinės organizacijos „Islamo valstybė“ (IS) išpuoliai, nugriaudėję Paryžiuje prieš mėnesį. Kaip krikščioniškosios šventės – Kalėdų – išvakarėse įvertintumėte situaciją, kurioje atsidūrė pasaulis?
– Kažkuria prasme – pasaulyje nieko naujo. Tai tik išryškina Kalėdų šventės prasmę – tą tiesą, kad pasauliui reikia Išganytojo, kad mes skęstame savo nuodėmėse ir mums reikia pagalbos, kuri neateina iš mūsų pačių. Šie išpuoliai, kaip ir bet koks žiaurumas bei neteisybė, yra nuodėmės pasekmė. Tai primena, kad esame reikalingi Dievo pagalbos, o šv. Kalėdos yra ženklas, jog Dievas atėjo mums padėti.
Tačiau tai neįvyksta automatiškai, be žmogaus bendradarbiavimo. Mes turime gręžtis į Dievą ir semtis jo pagalbos, mokytis jo gailestingumo. Tarp stipriausių ginklų prieš blogį pasaulyje yra gerumas ir gailestingumas, tačiau toks gerumas ir gailestingumas, kuris kyla iš tiesos – tiesos apie žmogų, pasaulį ir Dievą. Todėl mums reikalingas tvirtas tikėjimas. Dažnai minima, kad, Europą užplūdus musulmonams, mes neatsilaikysime jų tikėjimo akivaizdoje. Mūsų pagrindinis ginklas atsilaikyti – tai grįžti prie savo pagrindinių ištakų, atnaujinti savo tikėjimą ir pradėti tvirtai juo gyventi. Tada mes galėsime pakeisti pasaulio veidą.
– Kaip manote, ar krikščionys, stačiatikiai, musulmonai taip ir nesuras bendros kalbos? Tam, kad išliktų civilizacija, pasaulis? Kad būtų galima surasti bendrų sprendimų, kaip pažaboti klimato kaitą, kaip išsaugoti Žemę ateinančioms kartoms.
– Krikščionims, musulmonams ir žydams lengviau rasti bendrą kalbą, kai, išpažindami vieną Dievą, įgyvendina savo gyvenimuose tą Dievo paveikslą, pagal kurį yra sukurti. Giliai tikintiems žmonėms lengviau susikalbėti, nes nesusikalbėjimas kyla iš nuodėmės įsiterpimo į žmonių gyvenimus ir santykius, iš nutolimo nuo tikėjimo esmės.
Pavyzdžiui, enciklikoje „Laudato Si“ popiežius Pranciškus kviečia visus rūpintis bendrais mūsų namais. Šį kvietimą lengviau išgirsti, kai išpažįstame Dievą kaip visos kūrinijos kūrėją, kai branginame mus supančius dalykus – ir žmones, ir gamtą, nes matome juos kaip Dievo kūrinį, kuriame įspaustas jo atspindys. Jei sugebėsime tai pamatyti, sugebėsime ir rasti kelią bendram gyvenimui. Dabar dažnai viršų ima savanaudiškumas, finansiniai siekiai ir politinės galios troškimas – visa tai užveria mūsų žvilgsnį į Dievą kaip kūrinijos tėvą. Šitaip iškreipiami ir žmonių tarpusavio, ir žmogaus bei gamtos santykiai. Tik sugrąžinus teisingą santykį, galėsime išsaugoti tuos dalykus, kurie mums visiems yra brangūs.