Jis pacitavo ir praėjusiais metais mus aplankiusį popiežių Pranciškų, tuomet Simono Daukanto aikštėje kalbėjusį: „Kiekvienai kartai tenka įsisąmoninti praeities sunkumus bei pasiekimus ir dabartyje pagerbti savo protėvių atminimą. Nežinome, kas bus rytoj, tačiau žinome, kad kiekviena karta privalo puoselėti ją subrandinusią „sielą“, padėjusią kiekvieną akistatą su skausmu ar neteisybe paversti galimybe. Tik taip šaknys, padėjusios subrandinti vaisius, kuriais mėgaujamės šiandien, išliks gyvybingos ir sveikos“.
Šios dienos skaitinyje arkivyskupas pasakojo nedidelę žydų tautos istorijos atkarpą. Girdint šį pasakojimą apie Izaoko šeimą galima sutrikti – motina pasirūpina, kad senas neregys tėvas palaimintų ne savo pasirinktą pirmagimį Ezavą, o jaunesnį jo brolį Jokūbą. Tai skandalinga istorija, nes pirmgimio teisės ir palikimas įgyjamas apgaulės būdu. Vėliau sužinome, kad Jokūbas tapo vienu iš didžiausių žydų tautos tėvų. Jėzaus genealogijoje – jo giminės medyje – tai ne vienintelė skandalinga istorija. Tačiau, žvelgdami į visumą, regime Dievo kelių Išganymo istorijoje paslaptį: Dievas, rūpindamasis žmogaus išganymu ir įgyvendindamas savo užmojį, pasinaudoja silpnais ir nuodėmingais vyrais ir moterimis. Taip Dievas kreivą žmogaus kelią ištiesina, padaro jį tiesų.
Šiandien švenčiame Valstybės, Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo, dieną. Prieš 766 metus buvo karūnuotas pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius. Valdovas, pasak arkivyskupo G. Grušo, suvienijęs žemes ir jų žmones, tapo karaliumi – valstybingumo garantu. Karalius – tai valdovas, tarpininkas tarp Dievo ir žmonių: Dievo, kuriam jis pats pavaldus, ir žmonių, kurie yra pavaldūs jam. Pirmasis apsikrikštijęs suvienytos Lietuvos valdovas siunčia pasiuntinį pas popiežių Inocentą IV prašyti karūnos. Tik krikštas atveria kelią Lietuvos pripažinimui, Lietuvos valstybės įtvirtinimui. Popiežius, žinodamas apie valdovo krikštą, paskelbia Lietuvą karalyste ir leidžia vainikuoti karalių.
Galime atrasti paralelių tarp pirmajame skaitinyje girdėtos apgaulės žydų tautos istorijoje ir neteisybių Lietuvos istorijoje, kalbėjo arkivyskupas. Pasak jo, ir čia būta išdavysčių, melo, apgaulės, rodos, beviltiškų situacijų. Mūsų valstybė nuėjo ilgą kelią, Lietuvos žmonės patyrė bandymų juos nukariauti, okupacijų ir sukilimų, valstybės kūrimo ir atkūrimo.
Popiežiaus Pranciškaus vizitas praėjusį rugsėjį nebuvo atsitiktinis, pabrėžė arkivyskupas G. Grušas. Juo Šventasis Sostas tęsė ilgus amžius trunkančią paramą Lietuvai, prasidėjusią Karaliaus Mindaugo laikais: pirmiausia buvo pripažinta Mindaugo karalystė, įsteigta bažnytinė provincija, vėliau nepripažinta Lietuvos Respublikos okupacija, 1917 metais popiežius visame pasaulyje paskelbia rinkliavą atsikuriančiai Lietuvai paremti ir, pagaliau, Šventojo Jono Pauliaus II vizitas bei minėtasis pernai įvykęs popiežiaus Pranciškaus apsilankymas.
Kokia yra mūsų tapatybė Šventojo Tėvo akimis? Jis mums sako: „Esame krikščionys ir norime siekti šventumo. Siekite šventumo pradėdami nuo susitikimo ir bendrystės su kitais žmonėmis, būkite dėmesingi jų poreikiams. Mūsų tikroji tapatybė yra susijusi su priklausymu tautai. Nėra nei „laboratorinės“, nei „distiliuotos“, nei „grynakraujės“ tapatybės – tokių nėra. Yra keliavimo kartu, kovojimo kartu, mylėjimo kartu tapatybė. Yra priklausymo šeimai, tautai tapatybė. Yra tapatybė, kuri tau suteikia meilę, švelnumą, rūpinimąsi kitais. Tapatybė, kuri duoda jėgų kovoti ir kartu švelnumo paglostyti“, – citavo Šventąjį Tėvą arkivyskupas G. Grušas.
Evangelijoje girdėjome, kad tiek fariziejai, tiek Jono mokiniai griežtai laikosi pasninko ir priekaištauja Jėzaus mokiniams, kodėl šie nesilaiko taisyklių. Pirmieji – griežtai įsikibę taisyklių laikymosi. Ir būtent iš šio baimingo taisyklių laikymosi Jėzus žmogų išlaisvina ir įtraukia į tikrą santykį su Dievu. Tikėti į Jėzų Kristų – tai nėra laikytis taisyklių rinkinio. Būdami Kristaus mokiniai nuolat mokomės pasilikti su Dievu, palaikyti su Juo gyvą santykį. Ir būti kartu su artimu. Ryšiai tarp žmonių būtini, kad būtume viena gyva tauta, kalbėjo arkivyskupas Valstybės, Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo, dienos šv. Mišiose Vilniaus arkikatedroje bazilikoje.
Karalius Mindaugas, vadovaudamasis savo išmintimi ir suvienytos visavertės valstybės vizija, pasirinko katalikišką Krikštą – kelią, kuris atvedė mūsų šalį į šios dienos taikų Europos šalių sambūrį. Daugelis kartų, daugelis žmonių po to atrado Kristų kaip kelią, tiesą ir gyvenimą.
Valstybės, tautos ateitis priklauso nuo kiekvieno iš mūsų apsisprendimo ir veiksmų, kalbėjo G. Grušas. Nors mūsų šalies istorijoje būta išdavysčių ir skandalų, svarbu prisiminti tuos, pabrėžė jis, kurie sumokėjo gyvybės kainą už Lietuvos laisvę, jos valstybingumą.
„Semkimės stiprybės iš jų pavyzdžio, prašykime Dievo pagalbos ir ateityje kurti laisvą bei taikią Lietuvos valstybę tarptautinėje valstybių šeimoje, į kurią savo krikštu mus įvedė karalius Mindaugas“, - baigė pamokslą arkivyskupas Gintaras Grušas.