„Tiesiog turime tokią karo visų prieš visus atmosferą, kurioje šiuo metu jau yra sunku pasiekti savo tikslų iš opozicijos pusės. Kita vertus, tu gali reaguoti, ir per reagavimą, man atrodo, mums kai ką galbūt ir pavyko nuveikti“, – sakė A. Armonaitė.
Interviu „Delfi“ politikė kalbėjo apie artėjančius rinkimus, politinę situaciją prieš juos, pokyčių įvairiose srityse būtinybę.
- „Spinter tyrimų“ reitingai rodo, kad Laisvės partijos palaikymas sausį siekia 3,9 proc. (lapkritį buvo 3,4 proc.). Atrodytų, kad tai nėra džiuginantys jus skaičiai, turint mintyje, kad kartelė patekti į Seimą partijai yra 5 procentai. Kokia yra partijos ambicija Seimo rinkimuose?
Dar daugiau, man atrodo, kad liberaliai mąstančių yra daug daugiau nei kartais galvojame, ir aš tikiuosi, kad jie pasirinks Laisvės partiją.
Tačiau liberaliai mąstančių žmonių balsas bus išskaidytas net į tris dalis – Jūsų partija, Liberalų sąjūdis ir populiariai vadinami „trys muškietininkai“ (Laisvė ir teisingumas – DELFI) kovos dėl rinkėjų balsų. Kuo išskirtinė Jūsų partija?
Mes nuosekliai atstovaujame liberalioms idėjoms. Čia turbūt yra svarbiausia pasakyti, kad tai darome tiek ekonomine prasme – daug ekonominės laisvės nematėme per paskutinius ketverius metus, nei apskritai tendencija džiugina. Individo laisvių sritis irgi niekada nebuvo populiari. O prie šios valdžios ypač pasimatė, kad yra aktualios liberalios idėjos.
- Paprovokuosiu šiek tiek – kuo Jūs geresnė už A. Zuoką ir V. Čmilytę-Nielsen?
- Man atrodo, kad R. Žemaitaičio ir A. Zuoko partija tik naudoja liberalų vardą, o Liberalų sąjūdyje liko keli idėjiniai liberalai. Turiu pripažinti, kad tarp jų yra ir V. Čmilytė-Nielsen, tačiau ji savo geru vardu pridengia tą pelkę, kuri toli gražu su idėjine politika neturi nieko bendro.
- Iš to ką girdžiu, panašu, kad neįmanomas variantas, kad iki rinkimų būtų kažkoks liberalių jėgų vienijimasis..
- Matote, mes įkūrėme partiją kupini entuziazmo. Prie jos prisijungė žmonės, kurie niekada politinėms partijoms nepriklausė. Tokių žmonių partijoje yra daugiau kaip 90 procentų. Mes išlaikėme jaunų žmonių susidomėjimą politika. Mūsų partijos narių tarpe yra nemažai jaunimo, pirmą kartą balsuojančių.
Jie niekada nesirinko kitų politinių jėgų, tų, kurios egzistavo. Turbūt tai yra viena iš priežasčių, kodėl aš sunkiai matau kažkokį vienijimosi variantą.
- Jūsų partija turbūt pirmoji, kiek girdžiu, išsikėlė žmogaus teisių vėliavą prieš rinkimus. Ar, Jūsų manymu, yra įmanoma sukurti tokią koaliciją po rinkimų, kad ta Jūsų programa būtų įgyvendinta?
- Mes savo prioritetus partijoje susidėliojome apklausę savo narius. Trys temos pasirodė esančios prioritetinės. Pirma yra švietimas, antra – žmogaus teisės, trečia – ekonomika. Kalbant apie žmogaus teises, tai yra vienintelė partija, kuri akcentuoja savo prioritetų sąraše šią plačią sritį.
Man atrodo, kad mūsų visuomenė jau yra labai pasikeitusi, lyginant su tuo, kaip politikai čia Seime galvoja. Jie galvoja, kad Lietuvoje yra uždara, konservatyvi, kompleksuota visuomenė. Iš tikrųjų Lietuva jau yra išsilavinusi, mačiusi pasaulio, žmonės yra mokęsi arba dirbę užsienyje, turi pažįstamų ir mato globaliai. Man atrodo, kad tas jausmas ir tos nuotaikos jau turi skverbtis ir į Parlamentą. Politinė valdžia šiuo metu atsilieka.
Kai iškėlėme kai kurias žmogaus teisių vėliavas – ar tai būtų įvairių mažumų teisės, ar – adekvati baudžiamoji politika, aš jaučiau, kad visi į mus žiūrėjo kaip į tam tikrus išsišokėlius arba izoliuotą balsą. Bet, kada jie pamatė, kiek daug žmonių pasijuto, kad pagaliau juos kažkas atstovaus, ir kiti politikai pradeda šitas temas periminėti. Man atrodo, kad tai tam tikra prasme, jau yra mūsų laimėjimas.
Matau ženklų, kad kiekvienoje politinėje partijoje yra individualių politikų, kuriems rūpi šita tema. Vadinasi, jeigu mums pavyks tai atnešti tarkime į koalicijos prioritetus, aš matau viltį labai greitai spręsti šituos klausimus.
- Ką konkrečiai Jūsų partija turi mintyje naudodama žodžių junginį „žmogaus teisės“?
- Mums reikėtų kalbėti plačiąja prasme apie pagarbą žodžio laisvei. Pastaraisiais metais tai yra labai aktualu Lietuvoje, temos – nuo žurnalistų prieigos prie duomenų iki įvairių tyrimų ir pasisakymų žurnalistų atžvilgiu.
Bet galime kalbėti ir apie įvairių mažumų teises – tarkime LGBT bendruomenę. Moterų nenorėčiau vadinti mažuma, bet vis dar stipri tema yra moterų teisės – ar tai būtų vis bumerangu grįžtančios iniciatyvos drausti abortus, ar – siekiai riboti pagalbinio apvaisinimo paslaugą, kiti panašūs dalykai.
Čia yra ir baudžiamieji įstatymai. Man nuoširdžiai pikta, kai aš matau, kai nepilnamečiams kvaili įstatymai „įkala“ Baudžiamąjį kodeksą į jų gyvenimo aprašymą. Juk baudžiamųjų įstatymų tikslas turi būti pakeisti elgesį, o čia mes uždedame štampą, ir tas jaunuolis – mes dar nežinome, kuo jis galėtų būti užaugęs – bet jis tikrai sunkiai taptų lakūnu, policininku arba žmogumi, kuriam yra svarbi nepriekaištinga reputacija.
Man atrodo reikia pokyčių, ir didelių.
- Apie vertybes intensyviai diskutuoja ir konservatoriai, jie, kiek girdžiu, šitų temų neliečia. Jeigu susidarytų centro dešinės koalicija Seime, ar įmanoma būtų pajudinti, pavyzdžiui, homoseksualių žmonių partnerystės klausimą, už ką jūs pasisakote?
- Europos Sąjungoje liko tik šešios valstybės, kurios neturi partnerystės įstatymo, ir man dėl to yra labai gėda, pirmiausiai, prieš savo piliečius, ir be abejo prieš mūsų sąjungininkus Vakaruose. Ne tik aš tai matau, yra ir daugiau politikų. Laisvės partija yra ta, kuri gali prisiimti atsakomybę, kuri gali tiksliai suformuluoti ir pasiūlyti modelius, tačiau, žinoma, Lietuvoje mes turime koalicines Vyriausybes, ir, žinoma, kad reikės palaikymo. Bet aš girdžiu įvairių argumentų net iš labai netikėtų politikų, manau, kad laikas jau pasikeitė, ir pagaliau gal ir politikai tą supras. Mes jiems padėsime.
- Ar gali taip nutikti, kad bus tokio dydžio centro dešinės koalicija, kurioje sutilptumėte ir jūs su dar kokiais nors liberalais, ir konservatoriai, ir galbūt net R. J. Dagio partija?
Aš kol kas nežinau, ar ta R. J. Dagio partija egzistuoja. Turiu patirties kuriant partiją, tai yra labai sunkus darbas. Nežinau, ar jiems tą pavyks, nes jie labai vėlai tą pradėjo daryti.
- Jūs kalbate apie R. J. Dagį ar Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus (TS-LKD)?
- Yra ir TS-LKD bendraminčių. Bet reikės daryti kompromisus. Mes, žinoma, neisime į tokią koaliciją, kuri bus uždara, homofobinė, ksenofobinė. Bet aš tikiuosi, kad taip nebus. Man atrodo, kad žmonėms jau nusibodo visi tie draudimai, baudimai, erzelis, pelkė, kurią mes turime. Ir jie atiduos balsą už optimistinę politiką.
- Ar vyksta pozicijų derinimai tarp dešiniųjų dėl rinkimų strategijos vienmandatėse apygardose?
- Vienu kitu žodžiu esame persimetę, kad lyderis prieš lyderius neturėtų kandidatuoti, kad neturėtume kažkokių pjautynių, ir, kad rinkėjams būtų daugiau pasirinkimo. Tačiau turime suprasti, kad ten, kur gali laimėti, tai nuolaidų niekam nedarysi – eisi ir kovosi. Toks ir yra politinių organizacijų ir politikų kelias. Man atrodo, kad kitos partijos irgi taip pat galvoja.
- Kaip Jūs suprantate, kas vyksta tarp konservatorių ir socialdemokratų šiuo metu ?
- Broliška meilė, ar kaip čia reikėtų pasakyti (juokiasi – „Delfi“ past.)... Žinoma, kai dabar socialdemokratai yra opozicijoje, tai opozicija yra labai marga – TS-LKD, įvairių liberalių pažiūrų žmonės, Mišrioje Seimo narių grupėje visko yra. Kartais mes visiškai priešingai mastome, bet dėl procedūrinių dalykų esame kartu.
Man atrodo, kad juos tai kažkaip sujungia, o kas ten vyksta, man sunku pakomentuoti. Pastebiu, kad politikai labai mėgsta apie kitus šnekėti politologiniais terminais. Nors pagal išsilavinimą esu politologė, bet gal paliksiu politologams šnekėti apie tai.
- Bet, ar įsivaizduojate, kad gali būti vaivorykštinė koalicija Lietuvoje?
- Taip, aš įsivaizduoju, kad gali būti vaivorykštinė koalicija. Matome Vakaruose prieš populistines jėgas vienijantis vaivorykštines koalicijas. Man atrodo, kad pačios partijos, kurios dalyvauja tose vaivorykštinėse koalicijose, nelabai iš to išlošia, rinkėjai nuo jų nusisuka. Aš kalbu labiausiai apie Vokietijos pavyzdį.
Mums reikia eiti į žmones. Žinau, kad gal tai skamba primityviai, bet neįsivaizduojate, kiek daug politikų to nemėgsta ir nenori daryti. Jie nenori tiesiogiai bendrauti su žmonėmis. O juk tai yra iš esmės viena pagrindinių ašių, ties kuria sukasi politinė veikla. (…)
- Jūs patys važiuosite per Lietuvą?
Mes ir ankstesnėse savo kampanijose nuo durų prie durų visada eidavome dar prieš tai, kai Lietuvoje tai tapo madinga. Aš su keliais savo pavaduotojais, mes esame pravažiavę Lietuvą kokius du kartus. Visų pirma vasarą, kada lankėmės ir pažindinomės su tuo metu dar tik busimų skyrių atstovais, vėliau rudenį įsteigėme skyrius. Aš pati stengdavausi ne tik vakarais išvažiuoti į steigiamuosius susitikimus, bet ir susiorganizuoti vizitus įvairiose bendruomenėse, verslo organizacijose, kitose įstaigose. Jau yra vykę gal pora šimtų susitikimų.
Žmonės nori tų pačių dalykų. Ar gyventum Vilniuje, ar toliau nuo Vilniaus, tau iš esmės rūpi, kad tavo vaikai turėtų gerą išsilavinimą. Jeigu turi pasiėmęs paskolą, tau reikia, kad turėtum gerai apmokamą darbą, ir mokesčiai tau tos paskolos nepabrangintų. Tu nori perspektyvos. Tai yra universalus dalykas.
- Kaip Jūs jaučiatės su tokia moderniam jaunam vilniečiui galbūt patraukliai skambančia darbotvarke išvykusi iš Vilniaus į mažą regioninį miestelį, ir susitikusi su, pavyzdžiui, vidutinio amžiaus moterimi?
- Labai normaliai. Aš suprantu, kad žmonės turi įvairių nuomonių. Aš tai visiškai priimu. Man atrodo, kad būtų nenormalu, jeigu visi matytų vienodai. Tačiau mes sutinkame labai daug žmonių, kurie mus supranta.
Per 2016 m. Seimo rinkimus kandidatavau Vilniaus Lazdynų mikrorajone, kuriame gyvena daug pensinio amžiaus žmonių. Kada kalbiesi su jais, randi bendrą kalbą. Lygiai taip pat netikėtai nuvykus į Biržus, supranti, kad ten yra daug žmonių, kurie masto labai panašiai.
Suprantu, kad didžioji dalis mūsų rinkėjų gyvena Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir net užsienyje. Tą mes pastebime, nes tarp mūsų partijos narių yra labai daug užsienio lietuvių. Tačiau liberaliai mastančių žmonių, kurie skaito Vakarų spaudą, kurie žiūri įvairias naujienas, turi giminių užsienyje, ir nori, kad Lietuvai pasisektų, tai tokių žmonių yra visur – ne tik Vilniuje, bet ir atokiau.
- Kalbėdama Jūs pabrėžėte skirtį tarp politikų, skirstydama juos į populistus ir nepopulistus. Kas yra populistai Lietuvoje?
- Populizmą aš apibrėžčiau kaip manipuliaciją žmonių nuotaikomis, suprantant, kad tu kalbi dalykus, kurių niekada negalėsi įgyvendinti. Galbūt ir „valstiečius“ galėčiau priskirti populistinei organizacijai. Tiesa, čia galime kalbėti atskirai apie Vyriausybę, kuri yra technokratinė, nepaisant to, kad jau tapo ir politinė, ir Seimą. Seimo dauguma yra populistinė.
- Kiti sakytų, kad liberalai yra tie, kurie atstovauja verslo interesus, ir kaip čia visa tai su jumis dera?
- Galime apie tai truputį pasikalbėti. Iš tikrųjų, jeigu pasižiūrėtume Lietuvoje į politinį liberalizmą, jis visą laiką labai daug kalbėjo apie ekonominę laisvę. Bet ir apskritai ta ekonominė laisvė dažnai apsiribodavo vienu ar kitu procentu mažesniais mokesčiais, daugiau ten kažkokių idėjų nelabai būdavo. Galbūt – dar draugiškesnė verslo aplinka.
Man atrodo, kad liberalizmas kalba, pirmiausia, apie individo laisvę – ne tik kurti verslą, bet apskritai kurti. Jeigu mes turime vieną po kitos šitas istorijas – ar tai būtų degančios padangos, kurios milžinišką žalą padarė ne tik Alytui, bet bendrai Lietuvai, (…) „Grigeo“, kur sąmoningai infrastruktūra susikūrė, ir pylė į marias mėšlą, turime plastiko Neryje, tai, ar mes – už tokią verslo laisvę? Tikriausiai – ne.
Mane stebina, kaip įmonės Lietuvoje gali būti neapsidraudusios nuo tokių dalykų. Yra reguliavimas, jis nebūtinai turi būti su kočėlu arba kuoka – per galvą verslui. Bet yra tam tikri reguliaciniai mechanizmai, kuriais tai galima sureguliuoti. Tai, kodėl Alytaus padangos nebuvo apdraustos? Arba, jeigu jos buvo apdraustos, tai buvo padaryta kažkokia keista suma? Kodėl jos yra nepavojingos atliekos? Tai yra pavojingos atliekos.
Politikai, taip pat ir liberalūs politikai, gali sukurti žaidimo taisykles, pagal kurias bus ir laisvė verslui dirbti ir užsidirbti, bet tuo pačiu ir žiūrėti, kad jie su savo veikla nepakenktų gamtai. Mes galime pamatyti ir antrą medalio pusę, ir toks liberalizmas man yra priimtinas.
- O kas trukdė opozicijai eiti su įstatyminiais pasiūlymais jau šios kadencijos Seime? Mes daug girdėjome jus kritikuojant valdančiuosius, bet ne tiek daug matėme įstatyminių iniciatyvų, už kurias kovotumėte.
- Mes su komanda turime ir turėjome savo prioritetus, kurių iš karto ėmėmės – ar tai būtų daugybinės pilietybės klausimas, ar pagalbinis apvaisinimas, ar jau mano minėti žmogaus teisių klausimai, ar švietimas. Viskas absoliučiai keliavo į šiukšliadėžę.
Tiesiog turime tokią karo visų prieš visus atmosferą, kurioje šiuo metu jau yra sunku pasiekti savo tikslų iš opozicijos pusės. Kita vertus, tu gali reaguoti, ir per reagavimą, man atrodo, mums kai ką galbūt ir pavyko nuveikti.
- Beveik visos politinės jėgos, išgirdusios, kaip prezidentui gerai per rinkimus pasisekė su kalbomis apie gerovę, siūlo gerovę užtikrinti Lietuvoje? Ar ir jūs būsite tokia politinė jėga, ir kokiomis priemonėmis gerovės sieksite?
- Mane gąsdina ta tendencija, kada mes kalbame apie gerovės valstybę ir ją suprantame tik kaip padalinimą, perskirstymą. Turbūt mums reikėtų kalbėti apie augimą. Jeigu Lietuva daugiau sukurs, jeigu ji sukurs aukštos pridėtinės vertės dalykų, tada mes geriau galėsime finansuoti ir viešąjį sektorių.
Jeigu mes pažiūrėtume į tai, kaip atrodo švietimas, kur augimo darbotvarkė ir turėtų prasidėti, tai be to, kad mokytojai lipo per ministerijos langą, mes daugiau nepamatėme nieko. Dabar rusų mokytoja Klaipėdoje pasakojo, kad Brežnevas buvo geras vadovas, o Putinas – dar geresnis. Man atrodo, kad mes prarandame svarbų laiką.
- O juk galėtume, pirmiausia, investuoti į mokslinę ir eksperimentinę veiklą. Dabar 0,8 proc. BVP ten skiriama, kitos šalys skiria apie 2 procentus. Čia reikia ir verslo indėlio.
- Antras dalykas, mums reikia pasižiūrėti, kas vyksta mūsų mokyklose. Mes daug kalbame apie vadybą, apie ją reikia kalbėti, bet pažiūrėkime, ir ko ten vaikai mokosi. IT turi tapti kalba. Kaip mokomės lietuvių, anglų kalbos, taip ir IT turime mokytis kaip kalbą ir muzikoje, ir matematikoje, ir galbūt kitoje kalboje.
Lygiai taip pat matau, kad ir humanitarinis mąstymas turi būti sustiprintas, nes jis ugdo kūrybines galias. Vaikai, mokykloje išsiugdę kūrybines galias ir turėdami IT kompetencijas, galės įgyvendinti savo idėjas. Tada mes turėsime ne tik „Vinted'ą“ kaip „vienaragį“, bet ir daugybę kitų dalykų.
Trečias dalykas yra stabilumas. Jokios IT kompetencijos ir startuoliai nesikurs ten, kur yra kuoka mojuojama. Geras pavyzdys – kai Lietuvos bankas sukūrė Lietuvą kaip finansinių technologijų vartus, Seimo nariai, pavyzdžiui, Stasys Jakeliūnas darė viską, kad vytų tas kompanijas.
Lygiai taip pat verslui reikia priėjimo prie kapitalo. Jie turi turėti galimybę pasiskolinti pinigų, kad galėtų vystyti verslą. Ką mūsų politikai daro? Veja bankus, tai vyksta mažoje šalyje, kur ir taip veikia keturi bankai.
Tai yra tokios trys-keturios priemonės, ką mums reikėtų padaryti, kad neprarastume brangaus laiko, kurį prarandame šiuo metu, trypčiodami vietoje ir kalbėdami apie kažkokius alkoholio draudimus ir tyrimų komisijas. Daugiau nieko čia nevyko, tik Veryga padarė draudimų paketą, ir Širinskienė vaikščiojo su segtuvu, kuriame buvo dešimtmečio istorijos.
O, pažiūrėkite, Estija atidarė elektroninę ambasadą Liuksemburge. Jie jau diskutuoja Parlamente, kaip apibrėžti dirbtinio intelekto atsakomybę. O pas mus toliau vaikštoma su tuo segtuvu su kažkokia 2006 m. medžiaga.
- Bet jie sako, kad žmonės Lietuvoje dabar jau mažiau geria, ir socialinė atskirtis mažėja dėl vaiko pinigų. Kaip į tai reaguojate?
- Vaiko pinigai buvo jų nuosekli politika. Man labai gaila, kad dirbantiems tėvams mokesčiai pakilo, ir jiems tai buvo atiduota subsidijos pagrindu. Aš turbūt būčiau kitaip vaiko pinigus įvedinėjusi, tiesiog palikusi mažesnius mokesčius dirbantiems tėvams, o tiems tėvams, kurie yra nepasiturintys, ir neturi galimybių dirbti, buvo galima numatyti tą subsidiją.
- Ar sutiktumėte su pirmąja šalies ponia, kad kalbant apie smurtą prieš moteris reikia nepamiršti ir vyrų problemų?
- Man sunku pasakyti, ką ponia Nausėdienė turėjo mintyje. Aš tik noriu pasakyti, kad mes turime kalbėti apie moterų ir vyrų psichikos sveikatą. Suprantu, kad ant vyrų yra daug užkrauta, jiems trūksta pagalbos. Tačiau pripažinkime, kad daugiau nei 90 proc. smurto artimoje aplinkoje atvejų, yra būtent – smurto prie moteris.
Prieš moteris smurtas atsiranda tada, kada tu galvoji, kad ji nėra tau lygi, o ji yra kažkoks daiktas, prie kurio gali priekabiauti, o po to padaužyti. Putino Rusijoje taip yra. Nepamirškime, ten buvo neseniai dekriminalizuotas smurtas artimoje aplinkoje.
Norėčiau, kad Lietuvoje mes jau būtume kitoje civilizacijos pusėje, toje, kuri gerbia žmogaus teises. Čia iš tikrųjų mums reikia tiek pagalbos mechanizmų, tiek matyti tai kaip prioritetą. Dabar be atskirų politikų, tai sunkiai matoma. Nors aš matau, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje yra bandoma tuos sprendimus daryti.
- Truputį jau kalbėjote apie švietimo problematiką. Bandoma rasti nacionalinį susitarimą tuo klausimą, ar pavyks, ir kokios pozicijos laikosi Jūsų partija dėl mokyklų tinklo?
- Laisvės partija dalyvavo premjero sudarytoje darbo grupėje. Mes teikėme pasiūlymus. Labai ačiū, kad mus ten pakvietė. Bet į juos praktiškai nebuvo atsižvelgta. Dabar susitarimas atėjo į Seimą, ir čia liko opozicinės frakcijos ir partijos. Pažiūrėsime, kaip mums seksis susitarti, nes ir ten yra priešingų nuomonių.
Dėl tinklo – tai yra neadekvatu, kai vienoje klasėje mokosi penktokai su aštuntokais. Man gaila tų vaikų. Yra neadekvatu, kai stovi milžiniškas pastatas, kuris yra tuščias, yra užimtos tik kelios klasės, nes liko tik keliolika-keliasdešimt mokinių. Man vėlgi gaila tų vaikų.
Kaip kalbame apie švietimo politiką, visi pamiršta, kad švietimo politika yra skirta, pirmiausiai, ne mokyklos vadovui, ne miesto merui, ne rajono tarybai, net ne mokytojui, o moksleiviui. Kai mes atsispirsime nuo šito, man atrodo, tada mes finansuosime mokyklas pagal tai, kaip jas renkasi moksleiviai, o ne pagal tai, kaip renkasi švietimo biurokratai.
Kai kuriuos skaudžius sprendimus reikia padaryti. Yra mokyklų, kur vaikai netelpa, kur vaikai mokosi dar vis nerenovuotose klasėse, kai tuo tarpu tuščios mokyklos yra keletą kartų renovuotos, ir įsisavinta Europos Sąjungos parama. Nežinau, kiek dar kapanosimės, bet dabar turime galimybių langą tai pakeisti. Turime naują prezidentą, 2020 m. turėsime naują valdžią. Mes identifikuojame, kad švietimo biurokratija yra problema, visi tą supranta. Aš nebenorėčiau, kad mes toliau pinigus kištume į kiaurą rėtį.
Lietuva skiria 5,1 proc. BVP švietimui. Kitos šalys skiria šiek tiek daugiau. Tačiau pasižiūrėkime, kaip tie pinigai atrodo? Juos moka mokesčių mokėtojai, tačiau vaikų tėvai turi finansuoti dar vieną – alternatyvią švietimo sistemą, tai yra korepetitorius. Jeigu mes pasižiūrėtume, kiek jie dar įmeta ten pinigų, kiek jie turi primokėti už trūkstamus reikmenis vaikams, mes jau turime labai didelį biudžetą. Mes juk esame maža valstybė, mums reikia kažkaip tuos resursus adekvačiai paskirstyti, ir yra pilna valstybių, kurios yra nedidukės, ir tą sutvarkė. Šita šalis gali susitvarkyti, bet reikia pakilti nuo savo siaurų interesų ir pasižiūrėti plačiau. Ar Lietuva tą padarys, priklausys nuo to, kokią valdžią rinkėjai išsirinks. Aš tikiuosi, kad mums bus suteikta galimybė tą dalyką pakeisti.
- Vienas toks atrodytų nedidelis, bet iš tikrųjų didelę problemą siūlantis spręsti pasiūlymas yra užregistruotas Seime. Jis irgi reikalautų didelių resursų. Ar Jūs pritartumėte tam, kad visos mokyklos būtų įpareigotos priimti vaikus su specialiaisiais poreikiais?
- Taip, aš manau, kad vaikai su specialiaisiais poreikiais negali mokytis getuose arba atskirose mokyklose. Jie turi mokytis visi kartu. Tačiau sistema turi būti paruošta. Aš žinau, kad dažnai mokytojai nežino, kaip elgtis su tokiais vaikais. Jiems yra sunku. Jie patys neturi nei pagalbos, nei žino algoritmą, ką jiems daryti. Čia turi atsirasti asistentai, galbūt ir antras mokytojas klasėje.
Bet čia yra žmonių teisių klausimas švietime. Neįgalūs vaikai (ar tai būtų fizinė negalia, ar kažkokie iššūkiai elgesyje) turi mokytis su visais. Yra privačių mokyklų, kurios yra išsprendusios šitą įvairovės klausimą. Valstybinės mokyklos, manau, irgi gali jį išspręsti, jeigu jį spręs.
Aš tik žinau, mokytojų forumuose man teko matyti savo akimis, kaip mokytojai šneka apie specialiųjų poreikių vaikus. Netikiu, kad yra galimybių pakeisti labai sustabarėjusį mastymą, bet galima siekti, kad nauji mokytojai, kurie įsilieja į sistemą, kad jie būtų atviresni.
- Jūs esate Sveikatos reikalų komiteto narė. Tas pats klausimas – kaip su mokyklomis, kaip siūlytumėte spręsti ligoninių tinklo klausimą?
- Ligoninių tinklas yra dar viena tema, kur mes turime daug pinigų sudėtų į šildymą, sienas, lubas, grindis, bet ne į paslaugas. Mums reikia turėti mintyje, kad visuomenė sensta, mums trūksta slaugos paslaugų. Dalis ligoninių, kurios šiuo metu yra tuščios, galėtų būti konvertuotos į slaugos ligonines.
Antras dalykas – kaip mes žiūrime į privatų paslaugų teikimą. Kaip tik viename regione buvo – stovi savivaldybės ligoninė – renovuota, graži, tuščia. Šalia stovi antrinio lygio privati ligoninė, kuri sugeba echoskopą nusipirkti už 17 tūkst. eurų, kai ta savivaldybės ligoninė perka jį už 50 tūkst. eurų.
Manau, kad turėtume suteikti galimybę žmonėms pasirinkti paslaugos teikėją, atsinešant tuos savo sumokėtus mokesčius, kad nereikėtų kažkaip papildomai primokėti. Nediskriminuočiau privačių įstaigų. Čia galbūt tas liberalus požiūris ir atsiskleidžia.
- Dabar irgi gali eiti į privačią, ir atsinešti tą krepšelį..
- Jeigu privati turi sutartį su ligonių kasomis. Kartais taip nebūna. Ligonių kasos yra atskira tema. Čia ir Valstybės kontrolė sako, kad mes turime Privalomo sveikatos draudimo fondo biudžetą, kurį administruoja šeši juridiniai asmenys. Tai reiškia, kad Panevėžyje ir Klaipėdoje arba Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje gali taip būti, kad už tą pačią paslaugą yra apmokamas skirtingas įkainis. Absurdas, kiek mes administruojame, išmetame į tai pinigų, kai galėtume, pavyzdžiui, tuos pinigus skirti kompensuojamiems vaistams įvairioms sunkioms ligoms gydyti.
Lengva yra pasakyti. Be abejo, šnekėti apie reformas yra lengviau negu jas padaryti. Suprantu tuos politikus, kurie Lietuvos istorijoje bandė šitas sritis reformuoti. Čia reikia palaikymo aukščiausiu lygiu – nuo premjero arba prezidento, ir ypač Seimo daugumos.
Dažnai matome, kaip reformos, kurias atneša ministrai ir šioje kadencijoje, kai kurias jų aš palaikiau, yra išdraskomos Seimo. Turiu liūdnai pastebėti, kad dažniausiai tai yra regioninių vienmandačių interesai. Paskambina kažkas iš vienos arba kitos teritorijos ir sako: „žinai, čia mums uždarys urėdiją arba kultūros centrą, nedarykite tų sprendimų“. Bet mums reikia ieškoti galimybių keistis.
- O kas labiausiai rėkė, kai A. Veryga prakalbo apie ligoninių tinklo pertvarką? Ar ne opozicija?
- Kaip ir sakiau, opozicija yra labai marga. Nepritariau toms šnekoms, kad reikia stovėti vietoje.
- Socialinė atskirtis irgi yra jautrus klausimas. Kokiomis priemonėmis Jūsų partija spręstų šitą problemą?
- Pyragą reikia dalintis tada, kada jis yra didesnis. Tai yra augimo darbotvarkė. Skurdžiausiai gyvenantiems žmonėms turi bendruomenė ir valstybė ištiesti ranką. Turbūt neatsisakytume bazinių priemonių šitoje srityje.
Turime žmonių su negalia, kurie gyvena atskirtyje, ir tam rengiame atskirą programą. Tačiau – ar tai būtų švietimas, ar tai būtų sveikata, ar tai būtų socialiniai reikalai, mums reikia galvoti, kaip padaryti, kad mes finansuotume ne pastatą, ne įstaigą, ne globos, kažkokius rūpybos arba bendro gyvenimo namus. Kaip padaryti, kad nuo žmogaus viskas prasidėtų, kad jis turėtų kažkokį paslaugų paketą, ir tada mes žiūrėtume, kaip jo neįinstitucinti? Čia turbūt turėtų būti atskaitos taškas ir socialinėje apsaugoje.
Net, jeigu ir vaiko pinigus paimtume, dabar duodama ta išmoka, ji yra padidinta. Bet, o, ar mes žinome, ką tėvai su jais daro? Aš nesakau, kad mums reikia būtinai žinoti, bet būtų gerai, kad šeima įsipareigotų vaiką atvesti pas gydytoją, nuvesti pas stomatologą. Nes ten, kur yra skurdas, mes neturėtume jo subsidijuoti. Mes turėtume siekti tuos žmones ištraukti iš skurdo. Tikriausiai galėtų būti tam tikri įsipareigojimai tėvams, kurie gauna subsidijas. Apskritai nebuvau tos subsidijos fanė, bet dabar žiūriu, kaip tą sistemą padaryti iš tikrųjų veikiančią, kad tie pinigai nebūtų tiesiog pragerti.
- Man buvo labai įdomu šiandien peržiūrėti Jūsų knygų lentyną (darbo kabinete Seime – „Delfi“), kiek čia visko yra – nuo Olego Šurajevo „Knygą gali parašyti kiekvienas“ iki Alvydo Jokubaičio „Politinis idiotas“, Andriaus Tapino „Prezidentas“, knyga apie marichuanos legalizavimą..
- Štai čia yra svarbiausios knygos (rodo į lentyną – „Delfi“) – čia yra naujausia politologų Darono Acemoglu ir Jameso A. Robinsono knyga „The narrow corridor“ (Siauras koridorius – liet. k) apie demokratiją. Aš ją pradėjau skaityti, bet dar nebaigiau.
Čia yra rimčiausi politologai – Francis Fukuyama, Timothy D. Snyderis, Yascha Mounk.
- Matau – knyga „Atsakomybės amžius“ (The Age of Responsibility – anglų k.) . Už ką didžiausią atsakomybę neštų Laisvės partija?
- Gal ir banaliai nuskambės, bet manau, kad mums reikia žiūrėti į priekį. Mums reikia ambicijos, drąsos. Nesakau žodžio „laisvė“, nes tai yra universali sąvoka, kurios mes tikrai nesisaviname. Bet mes norime, kad Lietuva pažvelgtų plačiau, globaliau, kad neužsidarytume paskalų, draudimų, baudimų, buvusių kolūkiečių politikoje. Lietuva to nenusipelnė. Aš nenoriu, kad čia taip būtų. Mes prisiėmėme už tai atsakomybę, ir einame į rinkimus su labai drąsiomis idėjomis. Tikiuosi, kad Lietuvos rinkėjai tuo patikės.