„Aro“ vadovas tvirtino, kad anuomet būdavo tiek daug operacijų, kad vos grįžus namo iš vieno suėmimo, tekdavo vėl lipti iš lovos ir vykti į kitą operaciją. Vis dėlto, kone pagrindinis skirtumas – dabar parengimas kur kas geresnis. Nesulyginama, V. Grabausko teigimu, ir ginkluotė, ekipuotė bei įranga.
V. Grabauskas sutiko su A. Tapino mintimis, kad 1992-1993 metais „Aras“ buvo ta institucija, kuri neleido įsigalėti banditinei valstybei. Bet, anot V. Grabausko, jėgą tekdavo pastatyti prieš jėgą. „Reikėjo parodyti, kad ne banditai yra šeimininkai Lietuvoje, – teigė „Aro“ vadovas. – Aišku, visko buvo tais laikais, bet niekur nuo to nedingsi.“
V. Grabauskas prisiminė ir 1993-aisiais vykdytas operacijas Alytuje. „Buvo dvi grupuotės: plikių ir baublių. Jie praktiškai terorizavo tą miestą. Reikėjo parodyti, kad vis dėlto ne jie yra šeimininkai, – kalbėjo „Aro“ vadovas. – Bet šiaip pas mus nuo seno yra garbės kodeksas, kurį stengiausi skiepyti pareigūnams (dar tada buvau specialiojo būrio vadu, nebuvau viso „Aro“ vadu), kad nenaudotų jėgos be reikalo. Tai buvo toks mūsų vidinis kodeksas.“
Jis įvardijo, kad kodeksu vadovautis reikėdavo, pavyzdžiui, tokiose situacijose, kai antrankiais surakintas asmuo pradėdavo spardytis. Esą jokiu būdu nebuvo galima naudoti prieš jį jėgos. „Pas mus tai būdavo griežtai draudžiama ir kartais būdavo taip, kad reikdavo neprileisti kriminalistų, kurie atbėgdavo ir norėdavo išlieti savo...“, – teigė V. Grabauskas.
A. Tapinas priminė ir dar vieną istoriją, kai „Aro“ pareigūnai sustojo vienoje kavinėje Elektrėnuose, tačiau jiems ten nebuvo leista užeiti, nes jie – pareigūnai, o kavinė priklausė nusikalstamo pasaulio atstovams. „Aro“ vadovas tvirtino, kad visokių istorijų būta, tačiau pridūrė, kad kai kurios istorijos yra visiška tiesa, o kai kurios – gerokai išpūstos.
Vis dėlto, „Aro“ pareigūnų tuo metu nusikaltėliai labai bijojo.
„Kas ėjo į „Arą“, apie atlyginimus nelabai galvojo. Reiškia, tais laikais ėjo tie, kurie buvo pasišventę. Jiems tai buvo principo reikalas, – teigė „Aro“ vadovas. – Neįdomu būdavo, ar tau moka, ar nemoka. Tu privalai dirbti ir darai.“
Būtent dėl to, anot „Aro“ vadovo, jo komandos narių papirkti buvo neįmanoma, nes esą jie dirbo ne dėl atlygio.
Tais laikais, pasak V. Grabausko, tekdavo daryti viską, todėl neretai – ir bendradarbiauti su kelių policija. Tekdavo net stabdyti ir įžūliausius banditus. „Jeigu mūsų nebūdavo, jie (nusikalstamo pasaulio atstovai – DELFI) nelabai ir klausydavo pareigūnų, todėl mes kartu patruliuodavome“, – pasakojo V. Grabauskas.
O kada įvyko lūžis, kai teisėsaugos institucijos jau kartu pradėjo valdyt valstybę? „Nežinau. Aš galiu pasakyti, tikrai aš nejaučiau ir tuo metu. Nejaučiau, kad buvo kažkas papirkinėjama, kriminalinė policija ar kažkas. Jie irgi dirbo darbą ir dirbo atsidavę. Ir tikrai, ranką prie širdies galiu pridėti, kad neteko man matyti ar pastebėti, kad kažkas buvo ten jau papirktas arba ėjo kartu su tais nusikaltėliais, – teigė V. Grabauskas. – Aišku, visur visada visko yra. Visokių būna. Tai čia ne išimtis ir policija, kad buvo visokių, bet didžioji dauguma, tai ne.“
„Laisvės televizijos“ pokalbiuose A. Tapinas domėjosi ir įkaitų išvadavimo dramomis. Kas siūloma, kad įkaitas būtų paleistas? Anot V. Grabausko, derybos tokios pačios, kaip turguje – vienas kažką nori parduoti, kitas nupirkti.
A. Tapinas pridūrė, kad daugelis „Aro“ darbą lygina su holivudiniuose filmuose matomomis scenomis, tačiau V. Grabauskas tik atsakė, kad tokių filmų nežiūri, tad ir nežino, kiek ten teisybės.
„Nežiūrit? Nenorit pasitobulint? Ten gi labai greitai jie viską padaro. Vienas padaro. „Kietam riešutėlyje“ Briusas vienas sutvarko“, – juokavo A. Tapinas, o V. Grabauskas atsakė pavyzdžiu, kad ir A. Tapinas turbūt nelygina savo darbo su tuo, kaip jis vaizduojamas holivudiniuose filmuose.
Visas pokalbis – „Laisvės TV“ įraše: