Tuo metu Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja, politologė Ainė Ramonaitė tvirtina, jog Lietuvoje priešgyniavimas valdžiai ir taip yra chroniškas – prieštaraujama vardan prieštaravimo, kai pavyzdžiu nurodomose Vakarų šalyse protestas dažnai siejamas su tokiais nematerialiais dalykais, kaip mada, taikos siekiai, noras išsaugoti švarią aplinką ir panašiai.
Protestas Lietuvoje – tik kraštutinė priemonė
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto dėstytoja, sociologė Rūta Žiliukaitė tvirtina, jog lietuviams protestas yra ne tiek alternatyvus būdas dalyvauti politikoje, kiek kraštutinė priemonė išsireikalauti siekiamų tikslų. Dėl šios priežasties lietuvių užsidegimas dalyvauti protesto politikoje yra mažesnis, nei vakariečių.
Remiantis 2005 m. atlikto tyrimo duomenimis, kad dalyvavo demonstracijoje, mitinge ar pikete nurodė 4,8 proc. respondentų, streiko akcijoje - 4,1 proc., pasirašė peticiją – 6,5 proc.
„Vakarų šalių gyventojams dalyvavimas protesto politikoje yra alternatyvus būdas dalyvauti politiniuose procesuose. Jie suvokia tai kaip alternatyvą - kad būdami tam tikros šalies piliečiais gali kitaip įsitraukti į politinių sprendimų priėmimo procesą. O Rytų Europos šalyse protesto politika nebuvo suvokiama kaip alternatyvus būdas ginti savo interesus. Čia žmonėms tai greičiau kraštutinė priemonė, kurios jie imasi, kai nebemato, ką būtų galima padaryti“, - DELFI aiškino sociologė.
Tačiau, pasak jos, pastebėta, jog Lietuvoje į gatves žmones išvaro socialiniai-ekonominiai sunkumai arba grėsmė juos patirti, tad užgriuvus sunkmečiui tikėtina, jog protesto politika įgaus pagreitį. Dar vienas akstinas – valdžios reakcija: jeigu žmonės matys protesto vaisius, tuomet bus labiau linkę reikalavimus išsakyti mitinguose, piketuose ar bado akcijose.
„Jeigu žmonės matys, kad protestuojant, mitinguojant jiems bent iš dalies pavyksta apginti savo interesus, tai stiprins protesto kultūrą Lietuvoje“, - sakė R. Žiliukaitė.
Lietuvoje valdžia – blogis savaime?
Politologė A. Ramonaitė pastebi, kad, nors Lietuvoje protesto kultūros nėra, tačiau čia linkstama priešgyniauti valdžiai bet kokiu gyvenimo atveju – esą Lietuvoje nesistengiama pažvelgti į priimamų sprendimų turinį ir valdžia kritikuojama dėl to, kad valdo.
Mokslininkė sako, jog tiek Lietuvoje, tiek Vakarų valstybėse pastebima, kad dalyvavimas rinkimuose, priklausymas politinėms partijoms, visuomeninėms organizacijoms mažėja, tuo metu įvairios protesto formos – populiarėja.
Tačiau, anot A. Ramonaitės, šios panašios tendencijos turi skirtingas priežastis: vakariečiams protestas susijęs su nemateraliomis vertybėmis (taika, švarus pasaulis), o lietuviams – su chronišku nepasitikėjimu valdžia.
„Lietuvoje viskas plaukia iš to chroniško nepasitikėjimo valdžia. Net juokinga kartais būna, kai tie patys asmenys vienu metu šneka, kaip reikia vienos ar kitos reformos, o kai ta reforma daroma – tai jie atsiduria opozicijoje ir rėkia, kaip blogai su ta reforma. Toks jausmas, kad viskąs, ką pasako valdžia, yra blogai. Čia jau toks chroniškas mąstymas“, - DELFI sakė A. Ramonaitė.
A.Butkevičius: nekritikuojama valdžia išpuiksta
Apie pilietinio nepaklusnumo pareigą prabilęs A. Butkevičius, skirtingai nei A. Ramonaitė, tvirtina, jog valdžia – toks dalykas, kuris savaime reikalauja kritikos. Nesvarbu, kas valdžioje, kritikuoti ją būtina, nes ilgainiui valdantieji išpuiksta ir nebepastebi piliečių interesų.
„Reikia įsisąmoninti, kad nė viena valdžia nėra duota iš Dievo, o visa valdžios jėga slypi tik viename dalyke – žmonių pasiruošime paklusti ir bendradarbiauti. Žmonių atsisakymas bendradarbiauti bet kokią valdžią paverčia nieku, lyg pernykščiu sniegu“, - DELFI sakė politikas. – „Aš teigiu, jog nėra jokios geros valdžios – nesvarbu, kas į ją ateitų, jeigu ji nejus nuolatinės žmonių kontrolės, ji ištvirks akimirksniu“.
Pasak A. Butkevičiaus, Lietuvoje verkiant reikia mokyti žmones, kad jie neprivalo paklusti bet kokiems valdančiųjų sprendimams, kad privalo dalyvauti visuomenės gyvenime, rinkimuose, reikšti savo nuomonę.
„Graikijoje, Atėnuose, kur gimė demokratija, žmogus, kuris nedalyvaudavo miesto susirinkime - agoroje, galėjo būti išvytas iš miesto panaudojus ostrakizmo įstatymą“, - svarstė A. Butkevičius, kuris vasarį su neparlamentine „Fronto“ partija organizavo „svogūnų akciją“.
