J. J. Vadovaujate neformaliai vienalyčių šeimų LGL grupei. Ar pati turite vaikų?
Rita (toliau – R.) Su partnere kartu gyvename jau 7 metus. Aš asmeniškai vaikų nenoriu, turbūt neturiu to motinystės instinkto. Mano partnerė gal ir norėtų, nes ji, priešingai nei aš, yra biseksuali. Bet kol kas vaikų neturim.
J. J. Jei nuspręstumėte turėti, kaip manote, ar lengva Jums būtų susilaukti vaikų? Lietuvoje dirbtinis apvaisinimas taikomas tik heteroseksualioms nevaisingoms šeimoms.
R. Čia svarbiau finansinės poros galimybės...
J. J. Kiek Lietuvoje kainuoja nelegalus dirbtinis apvaisinimas?
R. Kadangi aš vaikų turėti nenoriu, pati nesidomėjau. Tačiau kitos poros pasakojo, kad privačiose klinikose dirbtinis apvaisinimas kainuoja apie 20 tūkstančių litų.
J. J. Kaip manote, ar toks nelegalus būdas susilaukti vaikų yra paplitęs tarp homoseksualių Lietuvos porų?
R. Dažnai dirbtinis apvaisinimas pavyksta tik iš kelinto karto. Kadangi daugelis porų nėra tokios turtingos, dažniausiai vaikai gimsta natūraliu būdu – atrandamas vyriškis, paskaičiuojamos vaisingos dienos... Kaip pažįstama sakė, vieną kartą pakentėti galima. Aišku, gerai, jei iš pirmo karto pavyksta. Aš asmeniškai tokių „rizikų“ nenoriu, tačiau maniškė - jeigu jau iškils tokia problema, sako esanti joms pasiruošusi.
J. J. O Jūs pati įsivaizduojate tokią situaciją? Kaip reaguotumėte, jei partnerė nutartų bandyti pastoti natūraliu būdu?
R. Kol kas stengiuos apie tai negalvoti ir nekalbėti. Tačiau jei partnerė blogai jaustųsi ir tikrai labai norėtų vaiko, manau, susitaikyčiau su tuo ir neprieštaraučiau.
J. J. Ar pataisius Dirbtinio apvaisinimo įstatymą ir leidus vienišoms moterims tapti mamomis, Jūs arba kitos vienalytės poros pasinaudotumėte tokia galimybe? Juk turbūt natūralus būdas homoseksualiai porai sukelia psichologinį diskomfortą, galbūt net ardo šeimą.
R. Nežinau, ar tas skaičius padidėtų. Jei kaina nesumažėtų, matyt, daugelis vis tiek negalėtų sau to leisti. Tačiau kažkada susitikusios diskutavom – tai, kad kol kas homoseksualai Lietuvoje laikomi iškrypėliais ir jiems neleidžiama įsivaikinti vaikų, nestebina, bet ką daryti vienišoms heteroseksualioms merginoms, kurios nesusirado vyro ir liko vienišos, nors labai nori turėti vaikų?
Juk nuo biologijos nepabėgsi. Šiandien ne tik homoseksualai, tačiau ir tokios moterys yra diskriminuojamos. Joms paliekama vienintelė išeitis – įsivaikinti, tačiau, kiek žinau, kad tą padarytum, irgi turi praeiti „kryžiaus kelius“.
J. J. Nuostata, kad vieniša moteris negali pastoti nenatūraliu būdu į įstatymą įrašyta turbūt tam, kad vaikų nesusilauktų homoseksualios šeimos. Kaip manote, ar ji veiksminga?
R. Homoseksualios šeimos augino, augina ir augins vaikus. Vien dėl to, kad kažkas įsivaizduoja, kad tokių šeimų nėra, niekas nuo to nesikeičia.
J. J. Dar vienas būdas homoseksualioms poroms turėti vaikų – įsivaikinimas. Oficialiai vienalytėms šeimoms įvaikinti neleidžiama. Ar sunku apeiti tokį reikalavimą?
R. Be abejo, tokiu atveju reikėtų slėpti savo orientaciją, o oficialiai vaikas būtų įvaikinamas vienišos moters ar vyro. Bet vėlgi įvaikinimas sunkus yra popierizmo prasme – reikia įrodyti, kad turi namus, pakankamai pajamų vaikui išlaikyti ir t.t., bet vieną kartą suvaidinti, kad gyveni viena, nėra didelė kliūtis.
Kai mano giminaičiai – heteroseksuali pora – susitvarkė dokumentus, vaikas niekam neberūpėjo: socialiniai darbuotojai šeimoje apsilankė vienintelį kartą - prieš įvaikinimą, paskui jo daugiau niekas nelankė ir net neskambino pasiteirauti, kaip vaikas jaučiasi, ar adaptavosi. Nors visi žinom, kad būna ir taip, kad vaikai yra mušami, neprižiūrimi ir t.t.
J. J. Ar tarp tų porų, kurios ateina į susitikimus, paplitęs įsivaikinimas?
R. Ne. Kadangi Lietuvoje ir heteroseksualios poros retai įsivaikina arba pradeda globoti vaikus, tokia „tradicija“ vyrauja ir homoseksualių porų tarpe. Tačiau kadangi vienalytėm poroms susilaukti vaikų yra kur kas sudėtingiau nei vyrui ir moteriai, panaikinus dirbtinius apribojimus – kaip minėjau, homoseksualioms poros tenka apsimetinėti vienišiais, turėti gerokai aukštesnes pajamas nei vidutines ir kt. – įvaikinimas išpopuliarėtų. Ir nors jau girdžiu pasipiktinusių homofobų šūkaliojimus, kad tokiose šeimose vaikai užaugtų homoseksualais, tačiau taip nėra: atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad vienalytėse šeimose užauga tiek pat homoseksualų, kiek vyro ir moters sukurtoje šeimoje.
Todėl man nesuprantama, kodėl visuomenė taip bijo homoseksualams leisti globoti vaikus. Vietoj to, kad beglobiai būtų mylimi, gyventų aprūpinti ir užaugę taptų pilnaverčiais valstybės piliečiais, vaikai paliekami vaikų namuose, kur jais ne tik menkai rūpinamasi, tačiau suaugę neretai tokie žmonės nemoka adaptuotis visuomenėje bei tampa mums visiems pavojingais nusikaltėliais.
J. J. Vienokiu ar kitokiu homoseksualios poros vaikų susilaukia. Kaip į tokias poras reaguoja kaimynai?
R. Galiu pateikti kad ir savo bei mano partnerės pavyzdį: gyvename dviese vieno kambario bute, tačiau retas kuris įsivaizduoja, jog mes - pora. Kaimynai mano, kad dviese gyventi mums pigiau, be to, vienišos esam, todėl dviese linksmiau. Netoli nuo mūsų gyvena dviejų lesbiečių pora, jos augina mergaitę. Netgi ir jų kaimynai nesuvokia, kad jos partnerės. Tiesa, homoseksualiems vyrams mūsų visuomenėje gerokai sunkiau: jei vaikinai gyvena kartu ir ypač ilgą laiką, atsiranda neigiamas kaimynų nusistatymas.
J. J. O kaip į tėvo partnerį reaguoja dviejų vyrų šeimose augantys vaikai?
R. Pati asmeniškai pažįstu vieną gydytoją. Jis našlys, buvo susituokęs, tačiau žmona mirė, vienas augina paauglę dukrą. Vyriškis turi partnerį, tačiau kartu su juo negyvena. Kažkada klausiau, kaip jo dukra reaguoja į vis užsukantį draugą, tačiau atsakymas buvo visai nedramatiškas – kadangi dukra yra paauglė, jai tai nerūpi, turi savų rūpesčių. Jai tėvo partneris tiesiog kartais užsukantis draugas.
J. J. Tačiau neabejotinai yra tokių vaikų kurie supranta, jog ta moteris arba vyras nėra tik eilinis tėvo ar mamos draugas, ypač jei pora gyvena kartu. Ar tokie vaikai išdrįsta savo draugams pasakyti, kad jų tėvai yra homoseksualūs, kad jie patys gyvena kitokiose, netradicinėse šeimose?
R. Pažįstu dvi lesbiečių šeimas, kuriose auga vyresnio amžiaus vaikai. Viena turi berniuką, kitoje dukra yra jau paauglė. Aišku, tie vaikai nešaukia klasėje ant suolo užsilipę, kad mano mama miega su moterimi. Tačiau kad patirtų kažkokį diskomfortą, taip irgi nėra. Vaikai apsupti meile ir globa. Jiems mamos partnerė yra mamos draugė ir tiek, ypač toje šeimoje, kuri augina mergaitę. Kadangi tos moterys jau ilgai gyvena kartu, mamos partnerę mergaitė pažįsta nuo vaikystės, ji, kaip ir biologinė mama, ją augino, nešiojo ant rankų ir t.t.
J. J. Ar vaikai drįsta parsivesti draugų į namus?
R. Apie tai esu klaususi tik tų moterų, kurios augina mergaitę. Jos pasakojo, kad vaikui pasakė su draugais žaisti kieme ir į namus nesivedžioti. Tačiau taip yra nebūtinai todėl, kad norima, jog niekas nesužinotų, kad namuose gyvenama „moteriškai“. Dalis žmonių nemėgsta, kai vaikai vedžiojasi draugus į jų asmeninę erdvę. Pavyzdžiui, aš augau heteroseksualioje šeimoje ir man mama taip pat neleisdavo parsivesti namo draugų.
J. J. Neseniai Lietuvoje kilo skandalas dėl dviejų princų pasakos. Didelė visuomenės dalis pamanė, kad tokių pasakų sekimas yra vaikų tvirkinimas. Tačiau kiek tokios pasakos gali padėti homoseksualiose šeimose augantiems vaikams atsiverti savo aplinkai, nejausti diskomforto, kad auga vienalytėje šeimoje?
R. Man taip pat kilo klausimų dėl „Gender loops“ projekto – ar gali 4 – 5 m. vaikas suvokti, kas jam yra pasakojama. Jei tas amžius galbūt per jaunas, tada kada aiškinti vaikams apie homoseksualius žmones? Aš turiu paauglę sesę, ji nelabai suprantą, kas tie homoseksualai yra, tačiau žodį iš „p“ raidės jau gerai žino ir nevengia pavartoti. Ar ji bus tolerantiška, jei sužinos, kad kuris nors jos draugas augo vienalytėje šeimoje - klausimas. Vadinasi, apie princus ir princeses jai turėjo būti paaiškinta anksčiau. O kad tokios pasakos palengvintų mūsų, lesbiečių ir gėjų, vaikų adaptaciją, abejonės nekyla.
J. J. Kai vienalytėse poros yra ilgalaikės, o tokiose šeimose auga vaikai, vienam partneriui mirus iškyla problema: jis ar ji teisiškai niekaip nesusijęs su vaiku, kraujo ryšių taip nėra ir tarkim dešimt metų augintas bei mylėtas vaikas gali atsidurti vaikų namuose.
R. Šita problema yra viena aktualiausių Lietuvoje. Dažnai atsiranda visokios močiutės ar tetos, kurios nori pasiimti globoti vaiką. Kadangi partneris, kaip minėjote, „neturi“ jokių sąsajų su vaiku, pirmenybė būtų teikiama giminaičiams. Tik tokiu atveju, jei nėra „pretendentų“, vaiką pasiimti globoti arba įsivaikinti gali ir partnerė, bet ji tai darytų kaip geriausia mirusiosios draugė. Tokiu atveju teismas greičiausiai pažiūrėtų geranoriškai – kokia prasmė vaiką atiduoti į vaikų namus?
Dar viena labai svarbi problema atsiranda ne mirties, o skyrybų atveju. Jei išsiskyrus moteris pradeda gyventi su savo partnere ir apie tai sužino buvęs vyras, prasideda tikras „cirkas“: vyrai niekaip negali susitaikyti su tuo, kad žmonos juos kartais palieka dėl kitų moterų. Jei išsiskyrusi šeima turėjo vaikų, motinai grasinama vaikų teisėmis ir t.t., nors tas vaikas tėvui anksčiau visai nerūpėjo.
Kadangi turėjome vieną tokį atvejį, paaiškėjo, kad teisiškai netgi įmanoma atimti vaiką iš jį išlaikančios ir mylinčios motinos. Vadinasi, mūsų šalyje motina lesbietė yra prilyginama tokiai motina, kuri visiškai nesirūpina savo vaiku! Panaši situacija yra ir dėl bendro sugyvento turto. Tik turtą gali palikti testamentu, šita prasme dar esame šiek tiek apsaugoti.
Bet vėlgi, jei nepagalvoji ir neparašai testamento, tavo partneris lieka be nieko. Pavyzdžiui, Kaune buvo vienas homoseksualų bendruomenėje gerai žinomas atvejis. Du vyrukai turėjo homoseksualų barą „Mefistofelis“, per dvidešimt metų buvo nusipirkę namą. Abu kartu rūpinosi verslu, abu ir namą pirko. Tačiau kai mirė tas, kuriam dokumentaliai priklausė namas, kitas giminių buvo išmestas į gatvę. Todėl homoseksualų bendruomenė Lietuvoje labai laukia partnerytės įstatymo, kuris leistų apsaugoti homoseksualius partnerius.
J. J. Jums dabar šiek tiek per trisdešimt. Ar esate parašiusi testamentą?
R. Taip.
J. J. Lietuvoje yra apie 2 - 3 šimtus tūkstančių homoseksualių žmonių (kaip kas skaičiuoja). Skaičius nemažas, tačiau į Jūsų organizuojamos grupės susitikimus ateina kelios dešimtys. Ar tai nerodo, kad šeimos klausimas daugeliui homoseksualų yra tiesiog neaktualus, pavieniai nori šeimyninio gyvenimo?
R. Nors skaičius atrodo nemažas, tačiau Lietuvoje vis dėlto sunku susirasti panašių interesų bei pasaulėžiūros partnerį. Taip pat nelengva ryžtis sukurti šeimą dėl laukiančių socialinių, teisinių, visuomeninių ir psichologinių sunkumų. Kiek aš esu pastebėjusi, noras ar nenoras turėti šeimą, vaikų priklauso ir nuo lyties. Pavyzdžiui, į mano organizuojamus sutikimus ateina tik kelios vaikinų poros. Merginos yra gerokai aktyvesnės.
J. J. Esate aktyvi homoseksualų bendruomenės narė, rūpinatės homoseksualų teisių plėtra Lietuvoje. Tačiau ar toks aktyvus žmogus gali sau leisti pasakyti aplinkiniams apie savo orientaciją?
R. Savo aplinkoje aš esu vieniša moteris, kuri tiesiog nesusirado vyro. Toks požiūris manęs netrikdo, svarbiausia, kad esu laiminga. Aš nemanau, kad turėčiau aplinkiniams pasakoti apie savo seksualinę orientaciją. Kitaip yra su artimais žmonėmis: kai buvau maždaug 27 – 28 m. nusibodo apsimetinėti ir pasakiau mamai, kad gyvenu su moterimi.
Įdomus dalykas – mama reagavo normaliai, priėmė mane tokią, kokia esu. Tačiau isteriją sukėlė mamos vyras, kuris net nėra mano tėvas. Savo bendradarbiams nieko nepasakoju ir ant mano darbo stalo padėta ne mylimo žmogaus, o šuns nuotrauka... Mano partnerė artimųjų neturi, bendradarbiams apie mane penktus metus pasakoja kaip apie vyrą. Tik aš vis komandiruotėse arba labai užsiėmęs, nes neatrandu laiko susipažinti.