Jis ne kartą pabrėžė esąs nekaltas ir neturėjęs tikslo sunaikinti partizano.
Kai 1965-aisiais apsuptas saugumiečių ir milicijos pareigūnų A.Kraujelis po susišaudymo pasirinko savižudybę, pasak M.Misiukonio, jo ir kolegų tikslas buvo tik atlikti kratą partizano namuose.
Prisiminęs lemtingos dienos įvykius kaltinamasis pasakojo, kad aukštesnio rango pareigūnas instruktavo, jog reikės Utenoje esančioje sodyboje ieškoti besislapstančio įtariamojo žmogžudystėmis A.Kraujelio, taip pat ginklų, šaudmenų, vagysčių įkalčių.
„Niekas apie jokį planą sunaikinti A.Kraujelį nekalbėjo. Tai buvo paprasta krata. Pasiskirstėme į dvi grupes – viena turėjo apieškoti gyvenamąjį namą, kita – ūkinius pastatus, ir pradėjome paiešką“, – savo tos dienos versiją pateikė M.Misiukonis.
Į kaltinamojo neigimus prisidėjus prie A.Kraujelio žūties, jo artimieji atsakė kreivomis šypsenomis ir kuždesiais.
Pasirinko mirtį
Buvusi partizano žmona anksčiau teisme pasakojo, kad A.Kraujelis su svainiu už krosnies buvo įsirengęs slėptuvę, į ją dažnai lįsdavo vos pasirodžius KGB darbuotojams.
Lemtingą dieną pamatęs į kiemą įžengiančius ginkluotus vyrus, A.Kraujelis pasislėpė. Atvykėliai klausinėjo, kur slapstosi partizanauti išėjęs vyras. Moteris tąkart teisme sakė, kad sovietiniai pareigūnai turėjo informacijos apie namuose įrengtą slaptavietę ir intensyviai jos ieškojo.
„Daržinėje badė šieną, kambaryje plėšė grindis, ardė medines sienas. Mėgino įkalbėti pasiduoti“, – pasakojo teisme A.Kraujelio žmona.
Iš pradžių atvykėlių buvo nedidelis būrys, tačiau, aptikus partizano slėptuvę, suėjo pilnas kiemas. Gerai apsiginklavę kareiviai prie slėptuvės angos vertė eiti sodybos šeimininką – A.Kraujelio svainį.
Kilus susišaudymui, visi spruko į lauką. Viduje liko A.Kraujelis, o kitame kambaryje – jo žmona. Išlindęs iš slėptuvės partizanas dar susišaudė su kieme esančiais stribais. Kiek vėliau, užlipęs į palėpę, nusišovė.
Prisistatė išgirdę šūvį
1963-iaisias pradėjęs dirbti Anykščiuose KGB operatyviniu įgaliotiniu, M.Misiukonis teismui teigė, kad tais metais apie partizanų naikinimą jau nebegalėjo būti kalbos. Pasak jo, tuo metu, kai buvo persekiojami partizanai, jis mokėsi Raguvos mokykloje, septintoje klasėje.
„Į mano pareigas įėjo vykdyti kontržvalgybą, ieškoti asmenų, kurie kėlė grėsmę civiliams. Taikūs partizanai man buvo gerai žinomi, o apie kitus nebuvau nieko girdėjęs. A.Kraujelį žinojau kaip nelegalą“, – teisme kalbėjo kaltinamasis.
Turintis teisinį išsilavinimą, vyras teisme aiškino, jog byloje nėra nurodyta, kad prieš šį partizaną būtų buvę atlikti kokie nors kariniai veiksmai. Pasak M.Misiukonio, žudyti A.Kraujelio nebuvo jokio motyvo.
Kaip tvirtino kaltinamasis, lemtingą dieną jis su keliais bendražygiais ieškojo galimų įkalčių ar amunicijos ūkiniame pastate, tačiau, nieko neradę, patraukė pusryčiauti į netoliese esančią sodybą.
„Keli pareigūnai buvo pasiėmę sumuštinių, termosą, todėl nuėjome pavalgyti į gretimą sodybą“, – teismui pasakojo vienas iš to įvykio liudininkų.
M.Misiukonio teigimu, antroji komanda, kuri kratą atliko ūkiniame pastate, iš gretimos sodybos išbėgo tik tuomet, kai pasigirdo šūvis.
„Išgirdau šūvį, pamačiau, kaip iš namo išbėgo vienas kaltinamųjų genocidu Sergejus Tichomirovas. Jis pasakė niekam nešaudyti, nes namuose yra moterų, ir visi pasislėpė už ūkinio pastato. Pamenu, kad tuomet į galvą buvo sužeistas Rimantas Kublickas“, – savo pasakojimą papildė kaltinamasis.
Jei žinotų – neslėptų
Įtariamasis genocidu teigė, kad iki tos dienos jis nepažinojo nė vieno iš kitų kaltinamųjų – nei Petro Lagucko, nei Rimanto Kublicko, nei Sergejaus Tichomirovo. Maždaug iš penkiolikos saugumiečių ir milicininkų būrio, apsupusio A.Kraujelio sodybą, M.Misiukonis sakė pažinojęs tik kartu dirbusius kelis vyrus. Apie raštelį, kuriame buvo A.Kraujeliui liepiama pasiduoti ir legalizuotis, kaltinamasis sakė nežinantis.
„Tik po įvykio girdėjau kalbant apie kažkokį raštelį, tačiau kas jame buvo parašyta, tikrai nežinojau“, – aiškino M.Misiukonis.
Pasak kaltinamojo vykdžius genocidą, per kelias valandas paieškų ir derybų į kiemą kelis kartus buvo išėjusi moteris, ji apie kažką kalbėjosi su S.Tichomirovu.
Į vieną iš pagrindinių priežasčių, kodėl partizano artimieji atnaujino bylą – sužinoti, kur paslėptas A.Kraujelio kūnas, kaltinamasis atsakė net neklaustas.
„Apžiūrėjęs A.Kraujelio lavoną, nuėjau prie už pusantro kilometro paliktą mašiną. Jei žinočiau, kur dingo kūnas, tikrai pasakyčiau“, – teigė kaltinamasis. Jis tvirtino tą dieną turėjęs pistoletą, tačiau juo nepasinaudojęs.
Kaltino žiaurumu
M.Misiukonis teismui įrodinėjo, kad A.Kraujelis žudė civilius asmenis.
„Siaubūnas A.Kraujelis, spėjama, yra nužudęs vienuolika žmonių. Pavyzdžiui, Petrą ir Liaukadiją Gečus. Galima sakyti, net tris asmenis, nes jis be jokio pasigailėjimo paleido kulką į nėščią moterį“, – teisme dėstė M.Misiukonis.
Pasak jo, Gečai buvo partizanų globėjai, jų sodybos kiemo krūmuose buvo įrengta slėptuvė. Tačiau KGB susekus ir susėmus aštuonis ten besislėpusius partizanus, įsitikinęs, kad dėl partizanų išdavimo kalti Gečai, A.Kraujelis ir dar vienas partizanas lengva ranka nužudė buvusius savo globėjus.