Šeimos gydytoja, Lietuvos šeimos gydytojų profesinės sąjungos pirmininkė Toma Kundrotė iš darbo praktikos pastebėjo, kad apskritai dar žmonių santykis su mirtimi yra sudėtingas.
„Viskas iš tiesų yra labai paprasta, kaip žmogus gimsta, taip jis ir miršta. Kitaip nebus, šiuo klausimu statistika yra šimtaprocentinė. Ir visiems žmonėms yra išrašomas mirties liudijimas. Tik vienas dalykas, kai miršta žmogus netikėtai, mirties priežastis yra neaiški, nes žmogus neturėjo ligų.
Antras dalykas, kai jau tikėtina, kad žinai, nuo ko jis mirė. Nors, žinoma, mirties priežastis gali būti visai kitokia. Tada prasideda subtilybės, kai tarkime žmogus sergantis ilgą laiką guli, ir artimieji įsivaizduoja, kad jis negali mirti namuose, ir jie jį būtinai turi išvežti į ligoninę prieš mirtį. Tai tikrai taip nėra, žmogus gali numirti ir namuose, jis geriau morališkai jausis prieš mirtį namuose, apsuptas artimųjų, o ne greitosios pagalbos automobilyje arba dar kažkur bandant beviltiškai jį reanimuoti“, – sakė T. Kundrotė.
Gydytoja teigia suprantanti, kad žmonės išsigąsta, ir tada kviečia greitąją pagalbą, kartais – ir dėl to, kad nori apsidrausti.
„Galbūt kartais būna kažkokių konfliktų šeimoje, giminės yra plačios, paskui prasideda visokie kaltinimai, kad „jūs čia neprižiūrėjote, nevežėte“. Visiems mirtis yra streso faktorius, ir tada kartais atsiveria visos blogiausios giminių savybės“, – kalbėjo T. Kundrotė.
Ir tada, pasak specialistės, gaunasi taip, kad gydytojas yra tas, kuris turi nuspręsti, nuo ko žmogus mirė.
„Bet mes, šeimos gydytojai, skrodimo gi nedarome. Mes tik galime numatyti mirties priežastį. Jeigu žmogus sirgo vėžiu, ir mirė nuo vėžinio išsekimo, tada tai artimiesiems nebūna netikėta, ir pats rašai mirties vėžio diagnozę kaip pagrindinę, ir viskas. Nors realiai jis gali būti užspringęs sriuba. Niekada iki galo negali žinoti“, – sakė T. Kundrotė.
Realybėje pasitaiko kuriozinių situacijų
Viena iš praktinių problemų, su kuriomis susiduria artimieji, jeigu žmogus miršta namuose savaitgalį – kad, pasak gydytojos, be mirties liudijimo laidojimo namai negali pasiimti ir išsivežti kūno. Tai grindžiama tuo, kad „ o gal ten yra žmogžudystė“.
„Bet, kai žmogui yra 82-eji, ir jis turi daugybę diagnozių – vėžinių arba kokį nors širdies nepakankamumą, turėjęs keturis infarktus, koks gi skirtumas, nuo ko tiksliai jis mirė? Faktas yra toks, kad jis mirė. Kad galėtum perduoti jį laidojimo namams, gi reikia mirties fakto, o ne popieriaus – mirties liudijimo, ne nustatytos diagnozės, nuo ko numirė. Nesąmonė, kad tam reikalingas popierius“, – svarstė T. Kundrotė.
Tą mirties liudijimą turi pareigą išrašyti šeimos gydytojas. Pagal Lietuvoje galiojantį teisinį reglamentavimą, jo paslaugos pacientams turėtų būti prieinamos principu 24 val. per parą/ 7 dienas per savaitę.
Realybėje šeimos gydytojai turi darbo valandas, o, kad šita norma būtų įgyvendinta, poliklinikos arba įvairūs medicinos centrai būna sudarę sutartis su kitomis netoliese esančiomis gydymo įstaigomis, kur teikiamos paslaugos pacientams jų nedarbo metu, arba turi savo įstaigoje turėti nusimatę budintį gydytoją, kuris būtų už tai atsakingas. Bet pasitaiko visokių kuriozinių situacijų.
„Mirus pacientui, policija vaikšto aplink langus trečią nakties, nes nežino, ar šeimos gydytojas išrašys mirties liudijimą. Eina į namus, žadina šeimos gydytoją, savaitgalį miegantį, ir klausia: „ar jūs išrašysite mirties liudijimą tokiam konkrečiam pacientui?“. Trečią valandą paryčiais pamatęs policininką ir išsigąsti gali. Su geromis žiniomis tokiu paros metu įprastai jie turbūt nevaikšto. Kitas dalykas – kad, jei žmogaus sveikata nebuvo intensyviai sekama, aš gal jo taip greitai ir neprisiminsiu“, – pasakojo T. Kundrotė.
Šeimos gydytoja apgailestavo, kad teisiniai dalykai šitoje srityje iki galo nesutvarkyti palikti lyg kokioje „pilkojoje zonoje“.
Žmogaus būsenai blogėjant reikia kviesti greitąją
Specialistė paaiškino, kad pacientui mirus namuose, jei tuo metu dirba šeimos gydytojai, pirmiausia reikia ieškoti jo.
„Bet, jeigu žmogus namuose dar prieš mirtį pradeda gargaliuoti, dūsti, jam putos eina, tokiu atveju, žinoma, reikia kviesti greitąją, nes galbūt yra reikalingi gaivinimo veiksmai, ir jį galima išgelbėti.
Jeigu žmogus jau mirė, greitosios medicinos pagalbos personalas gali nustatyti mirties faktą, ir pagal tą dokumentaciją aš parašau mirties liudijimą. Nes aš turiu galimybę prieiti prie pacientų sveikatos duomenų.
O greitosios pagalbos medikai, vykdami į paciento namus, neturi jokios informacijos apie jį, tik tiek kiek gavo telefonu iškvietimo metu. Tai yra problema“, – sakė T. Kundrotė.
Nemano, kad leisti išduoti dokumentą ir greitajai pagalbai – gera mintis
Sveikatos apsaugos ministerijos Pirminės sveikatos priežiūros ir slaugos skyriaus Asmens sveikatos departamento patarėja Birutė Kavaliauskienė aiškino, kad pagal galiojantį teisinį reguliavimą žmogui mirus ne sveikatos priežiūros įstaigoje medicininį mirties liudijimą išduoda šeimos gydytojas arba kitas įstaigos, prie kurios žmogus buvo prisirašęs, gydytojas įstaigos vadovo nustatyta tvarka. Medicininio mirties liudijimo išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas sveikatos apsaugos ministro 1998 m. spalio 5 d. įsakymu.
Pagal jį, išduodant dokumentą gydytojas remiasi turimais medicininiais dokumentais ir mirties faktą nustačiusio asmens įrašais. Šeimos gydytojas turi teisę tai padaryti, kai smurtas neįtariamas ir yra pakankamai aiški bei įrodyta medicininių tyrimų duomenimis mirties priežastis ir nereikalingas žmogaus palaikų teismo medicininis ar patologinės anatomijos tyrimas arba gydytojas patologas, arba teismo medicinos gydytojas, jeigu buvo atliekamas patologinis ar teismo medicinos tyrimas.
„Pažymėtina, kad draudžiama iš asmens sveikatos priežiūros įstaigos (ASPĮ) atiduoti laidojančiam asmeniui žmogaus palaikus, nesudarius Medicininio mirties liudijimo ESPBI IS arba neišrašius popierinio Medicininio mirties liudijimo.
Pagal šiuo metu galiojančią tvarką pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigos turi užtikrinti paslaugų teikimą 24/7. Tai labai plačiai diskutuojama nuostata, bet kol kas ji yra tokia“, – teigiama „Delfi“ perduotame komentare.
SAM atstovės įsitikinimu, perduoti medicininio mirties liudijimo išdavimą GMP būtų netikslinga dėl to, kad šios įstaigos žmogų mato vienmomentiškai, tad dažniausiai negali paliudyti, jog mirtis buvo dėl lėtinio žinomo susirgimo, bet tik mirties faktą.
„Šeimos gydytojas, išduodamas medicininį liudijimą ne asmens sveikatos priežiūros įstaigoje mirusiam asmeniui, prisiima atsakomybę dėl to, kad mirties priežastis buvo žinomas lėtinis susirgimas (t. y. ne smurtinė mirtis), tai ne tik mirties fakto patvirtinimas“, – teigė B. Kavaliauskienė.