„Iš pradžių bandėme šeimoje žiūrėti į tai atlaidžiai, kaip į žaidimą. Bet ilgainiui tai darėsi vis mažiau panašu į žaidimą, buvo matyti organizuoti veiksmai. Dėl kai kurių atvejų jau esu kreipęsis į policiją. Ir mano žinia – tokia: nelieskite mano šeimos.
Mano dukros sulaukė daugybės negražių žinučių. Nors žodis „negražių” – per švelnus. Negaliu sau leisti jų cituoti. Esu politikas, ir tie, kurie nori kritikuoti, gali rašyti į mano darbinį el. paštą. Prašau – rašykite, išsiliekite. Kiek spėju – perskaitau. Bet neleisiu liesti savo šeimos, vaikų.
Toleruoju žmones, kurie kritikuoja, bet negaliu – kad ir socialiniuose tinkluose – leisti dalyvauti žmonėms, kurie juokiasi iš žmonių mirčių, vartoja necenzūrinę leksiką. Vienintelę išimtį galiu padaryti žodžiui „dulkinti”. Gal jis taps metų žodžiu”, – interviu „Delfi” sako Dulkys.
Ministro požiūriu, Lietuvoje šiuo metu ryškėja jaunų žmonių nesiskiepijimo problema. Geriausiai skiepijasi brandžių žmonių karta – tų, kurie jau buvo suaugę ir prisidėjo siekiant Lietuvos nepriklausomybės. „Toks jausmas, kad ši brandi karta mus gelbsti antrą kartą”, – svarsto Dulkys.
Jo teigimu, vangų skiepijimąsi iš dalies paaiškina Lietuvoje smarkiai įsigalėjęs individualizmas:
„Labai daug kalbama apie asmens teises, bet nenorima matyti pareigos visuomenei. Galbūt nesu teisus, bet drįsčiau manyti, jog žodžiui „mes” mūsų gyvenime šiek tiek trukdo tai, kad 50 metų praleidome sovietinėje sistemoje, kuri daug kam asocijuojasi su kolektyvizmu.
Ir dabar kai kam atrodo gėdinga veikti ką nors kartu. Ir kai atsiranda problema, kurią reikia spręsti kartu, mes to daryti nebemokame. Nes tarytum užprogramuota: individas – gėris, o daryti ką nors drauge – tai jau Sovietų Sąjunga.”
– Užsikrėtusiųjų ir mirštančių nuo COVID-19 skaičiumi esame viena blogiausiai atrodančių valstybių Europoje. Kodėl?
– Neseniai panašaus klausimo sulaukė mano kolegos Izraelyje, kur pasiskiepijusiųjų – labai daug, bet ligoninės irgi pildosi. Visi faktai, skaičiai rodo, kad mes iš tikrųjų turime nepasiskiepijusių pandemiją. Yra įvairių niuansų, bet, padalinus visas problemas į dešimt dalių, matyti, kad devynios dešimtosios mūsų problemų susijusios su nesiskiepijimo faktu.
Man kolegos Izraelyje net leido sau pasvarstyti, kad, teoriškai žvelgiant, jei būtų pavykę 100 proc. pasiskiepyti, tai, pagal vakcinų parodytą rezultatą tarp pasiskiepijusiųjų, būtų galima kalbėti net apie sėkmės istoriją. Viena vertus, turime didelius skaičius; kita vertus, tai būtų galima vadinti sėkmės istorija, bet su sąlyga, kad būtų pasiskiepijusi visa bendruomenė.
Tarp pasiskiepijusių atvejų yra daug, bet labai reti tokie atvejai, kai žmonės miršta, atsiduria reanimacijoje arba užgula sveikatos apsaugos sistemą.
Antras svarbus dalykas – mes veikiame kitaip nei antrosios bangos metu: neturime jokių judėjimo apribojimų, turime atvertus verslus, atvėrėme švietimą, vyksta įvairūs renginiai, etc. Tai – mūsų sąmoningai prisiimta rizika.
Ir ta rizika, mano nuomone, bent jau šiuo momentu tikrai pasiteisina. Nes, jei lygintume atvejų skaičių antrosios bangos metu ir pažvelgtume į reanimacijų ir ligoninių užimtumą, tai matytume, kad tuo metu ligoninėse buvo mažiausiai tūkstančiu žmonių daugiau nei dabar.
– Jūs kalbate apie pernai metų spalį?
– Apie gruodį, sausį ir vasarį. Ir trečias svarbus aspektas – tas mechanizmas įsisuka Europos mastu, ir pasiskiepiję žmonės juda ne tik savo valstybėse, bet ir keliauja po Europą, dalyvauja renginiuose, užsiima verslo reikalais.
Ir mes antrosios pandemijos metu kalbėjome, ir Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) kalba apie tai, kad, užsitęsus pandemijai, administraciniai karantino ribojimai, kontrolės priemonės žmonių nebeveikia. Atsiranda pandeminis nuovargis.
Todėl reikia, kad visuomenė įsitrauktų. Reikia ją įšeimininkinti, sudaryti galimybę dalyvauti, išmokti gyventi su virusu. Žmonės gyventų įprastą gyvenimą, bet prisiimdami tam tikras rizikas. Toks buvo mūsų planas ir tokie buvo norai žmonių, kurie pasiskiepijo. O planas tų, kurie norėjo nieko nedaryti ir laukti, kad viskas savaime išsispręstų, nepasiteisino.
Mes, lietuviai, esame darbšti tauta: mėgstame tvarkyti sodybas, gerai prižiūrėti kapus. Bet kai kalbama apie savo, kaimyno arba visuomenės sveikatą, atsiranda tam tikrų problemų.
Kolegos Izraelyje, be kita ko, sako, jog Izraelis, lygindamas save su aplinkinėmis valstybėmis, jaučiasi labai daug senjorų turinčia šalimi. Tai irgi turi poveikį mirtingumui, ligoms. Lietuva taip pat juda link „seniausių” Europos Sąjungos (ES) valstybių pagal gyventojų amžių. Ir Lietuva dar iki pandemijos buvo ES dugne pagal visuomenės sveikatos rodiklius.
Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad yra didelė dalis nepersirgusių vaikų. Juk didelė dalis žmonių įgijo imunitetą persirgdami. Ir dabar, atvėrus švietimo sistemą…
– Vaikų sergamumas tampa viena iš dabartinės bangos priežasčių?
– Taip. Šiuo metu skiepijimosi mastai yra truputį sumažėję, bet imunizacijos pokyčio tempai – labai panašūs. Sumažėja pasiskiepijusiųjų, bet padaugėja persirgusiųjų.
– Sakote, nesirūpiname savo ir aplinkinių sveikata, bet paskui labai mėgstame prižiūrėti tai, kas lieka – kapus? Štai ir Vėlines jau švenčiame net dvi dienas.
– Mums labai svarbu, ką pasakys kaimynas. Ši formulė – ką pasakys kaimynas – yra išsiplėtojusi tiek, kad, kaip girdžiu ne iš vienos savivaldybės, per mobiliąsias akcijas vietos žmonės pastebi daug nematytų veidų. Pasirodo, atvyksta žmonės iš kitų miestelių ir kaimų, kad jų kaimynai nesužinotų, jog jie nutarė pasiskiepyti.
– Sakote, kad nebeveikia administracinė kontrolė, suvaržymai. Ar tai reiškia, kad valdžia nebegali prisiimti atsakomybės dėl pandemijos valdymo?
– Atsakomybė niekur nedingsta. Jei neliks atsakomybės, tai neliks valstybės.
Kai kas įsivaizduoja, jog galima surengti kažkokią stebuklingą kampaniją, ir viskas išsispręs, kam nors pasakius vieną sakinį, kuriuo visi patikės. Turėtume pripažinti ir nebijoti kalbėti apie gilumines priežastis, o tos priežastys – tai nepasitikėjimo ir susvetimėjimo krizė.
Dažnai apeliuojame į Skandinavijos šalis, kuriose tyrimai rodo aukštą pasitikėjimo valdžia laipsnį. Mes, savo ruožtu, turime jausti atsakomybę, kad, matyt, kažką padarėme ne taip. Dar nežinau – ką ir kur. Bet turbūt verta susimąstyti, kodėl neradome rakto į širdis tų, kurie gimė po 1990 m. kovo 11-osios.
Nes, kai žiūrime į pasiskiepijusiųjų skaičius, tai senjorų atžvilgių galbūt turime daugiau ar mažiau pagrįstų paaiškinimų, [kodėl jie nesiskiepija]. Bet juk palyginti labai menkai pasiskiepijo jaunoji karta. Geriausi šiuo metu yra mūsų kartos skaičiai – tų žmonių, kurie jau buvo suaugę Kovo 11-ąją ir Sausio 13-ąją. Toks jausmas, kad ši brandi karta mus gelbsti antrą kartą.
Maža to, manau, [Lietuvoje] labai įsigalėjusi individualistinė paradigma. Labai daug kalbama apie asmens teises, bet nenorima matyti pareigos visuomenei. Galbūt nesu teisus, bet drįsčiau manyti, jog žodžiui „mes” mūsų gyvenime šiek tiek trukdo tai, kad 50 metų praleidome sovietinėje sistemoje, kuri daug kam asocijuojasi su kolektyvizmu. Ir dabar kai kam atrodo gėdinga veikti ką nors kartu. Ir kai atsiranda problema, kurią reikia spręsti kartu, mes to daryti nebemokame. Nes tarytum užprogramuota: individas – gėris, o daryti ką nors drauge – tai jau Sovietų Sąjunga.
Dabar, kai pandemija – globali, ryškėja tarptautinių organizacijų nesugebėjimas spręsti problemą, ir tai – iššūkis mums kaip visuomenei, bendruomenei, praradusiai bendruomeniškumo saitus. Ryškėja nuoskaudos žmonių, kurie jaučiasi neišgirsti, manančių, kad jiems nerodoma pagarba, ir tuos žmones sunku įtikinti veikti kartu.
O štai Portugalijoje – toks jausmas, kad vyriausybei apskritai nieko nereikėjo daryti. Galbūt tai lėmė ta aplinkybė, kad juos žiauriau palietė pirmosios bangos…
– Portugalijoje vakcinacijai, regis, vadovavo aukšto rango karininkas.
– Galbūt ir tai [prisidėjo], o gal ir tai, kad ten gyvos kartos, prisimenančios žemės drebėjimus ir kitus išbandymus, tokius, su kuriais susiduria, tarkime, Izraelis, kai krenta bombos, bet turi veikti vaikų darželiai. Tokios patirtys grūdina.
– Ištikus bėdai, kyla tradiciniai klausimai – kas kaltas ir ką daryti. Jei Lietuva pagal susirgimų ir mirčių skaičių tik atsiliktų nuo kelių pandemiją geriausiai suvaldžiusių Europos šalių, tai būtų nekeliantis aštrių klausimų rezultatas. Bet Lietuva yra blogiausiųjų trejetuke. Tai – labai blogai. Kas kaltas? Premjerės patarėja Živilė Gudlevičienė sako, kad kalta prasta lietuvių sveikata. Ar sutinkate su tokiu paaiškinimu?
– Manau, kad dabartiniame etape mums su šiuo virusu sunkiau sekasi kovoti todėl, kad nesame įveikę kito viruso: pokyčių baimės sveikatos apsaugos sistemoje. Tas virusas turi daug įvairių mutacijų. Viena iš jo atmainų susijusi su korupciniais dalykais: tą liudija ir verslininkų, ir tiesiog piliečių apklausos, atliekamos įvairiais pjūviais.
Kita problema – sistemos efektyvumas. Per tris dešimtmečius mes taip ir neišdrįsome atsakyti į klausimą – ar jau imsimės ko nors, ar nesiimsime? Euroipos Komisija, įvairios tarptautinės organizacijos klausia: kaip gali būti, kad Lietuvoje – bene vienas didžiausių ES gydytojų skaičius 100 tūkst. gyventojų, Lietuvos gyventojai gydymo įstaigose lankosi bene dažniausiai ES, bet, kai imame mirtingumo ir atskirų ligų gydymo kokybės rodiklius, tai Lietuva dažniausiai – ES dugne?
– Senjorai – pažeidžiamiausia visuomenės grupė. Neseniai vienuose slaugos namuose, kur senjorai turėjo būti skiepijami trečiuoju skiepu, veiksmas vėlavo dvi ar tris savaites, nes tiesiog nebuvo skiepų. Buvo aiškinama, kad skiepijimas vyksta, nors jis nevyko. Maža to, slaugos namai nesilaikė pažado informuoti artimuosius, kai senjorai pagaliau bus skiepijami, o skiepijimo dienomis net nebūdavo budinčio gydytojo. Kaip jūs tai paaiškintumėte?
– Bloga istorija. Ir tokių istorijų mūsų sveikatos apsaugos sistemoje yra ne viena. Kai kurios jų susijusios su organizaciniais dalykais, kai kurios – su požiūriu.
Skatiname, kad į senjorų raginimą skiepytis būtų aktyviau įtraukiami šeimos gydytojai, bet ir šeimos gydytojų bendruomenė – nevienalytė. Mus pasiekia signalai apie šeimos gydytojus, kurie atkalbinėja žmones nuo skiepijimosi. Kai kas sako, kad skiepytų, bet neturi skiepų. Dabar sukurta infrastruktūra, kad bet kuris šeimos gydytojas galėtų turėti skiepų, bet, deja, ne visi juos ima.
Visoje Lietuvoje sukurta skiepijimo infrastruktūra. Yra tik organizaciniai klausimai ir kažkieno noras arba nenoras. Yra juk sukurta net šeimos gydytojų skatinimo sistema – už skambutį ir kiekvieną pasiskiepijusį pilietį, senjorą. Vadinasi, atsiranda kitų priežasčių.
Nors sukurta skatinimo sistema, o dalis medikų – herojai, deja, kiekvienoje sistemoje pasitaiko ir keistų atvejų, tokių, kai medikai formaliai užsirašydavo vieną valandą COVID-19 skyriuje ir pasiimdavo viso mėnesio papildomą atlyginimo dydį. Pasitaiko įvairių dalykų, tarp jų – ir nepuošiančių istorijų.
– Bet juk sveikatos apsaugos ministras galėtų nemažai nuveikti keisdamas ydingą sistemą. O mano minėtu atveju šeimos gydytojo slaugos namuose nebuvo todėl, kad ministras leido gydytojams budėti tik kas antrą dieną.
– Savo reformų kryptimis siūlome turėti galbūt mažiau gydymo įstaigų, bet tokių, kurios turėtų pilnas ir tikras gydytojų komandas. Dabar ir daugelis ligoninių turi tik atvykstančius gydytojus. Daugelis gydytojų dirba 0,1 ar 0,2 etato, važinėja po visą Lietuvą. Yra ligoninių, kuriose atliekama mažai operacijų, ir gydytojai neturi praktikos. Egzistuoja visas problemų kamuolys.
– Kaip išeina, kad pirmaujame ES pagal gydytojų skaičių, o slaugos namuose senjorai gali turėti budintį gydytoją tik kas antrą dieną?
– Egzistuoja dideli netolygumai tarp gydymo įstaigų, regionų. Turime neblogus gydytojų ir slaugytojų skaičius Vilniuje, Kaune. Čia – didžiulė gydytojų koncentracija. Bet tie skaičiai, palyginti su kitais regionais, skiriasi aštuonis ir net dešimt kartų.
– Pereinant nuo „kas kaltas ” prie klausimo „ką daryti”: premjerė ir kai kurie ekspertai prabilo apie kelias „nusiraminimo savaites” siekiant stabdyti dabartinę pandemijos bangą. Gal jūs žinote – kas turima galvoje? Dar vienas visuotinis užsidarymas?
– Galiu tik bandyti nuspėti. Taip, realiai, matyt, būtų kalbama apie judėjimo ribojimus.
– Judėjimo tarp savivaldybių? Kaip aną žiemą?
– Tie judėjimo ribojimai gali būti įvairūs. Bet šiandien mes jų nesvarstome. Noriu pabrėžti – mes pasirinkome planą, strategiją, pagal kurią veikiama kartu su žmonėmis, juos įšeimininkindami. Neturėtume paniškai reaguoti į atvejų skaičių.
Artimiausiomis savaitėmis turime spręsti tris pagrindinius dalykus. Pirmas – kaip dar galime padidinti visuomenės imunizacijos laipsnį. Antras – stengtis, kad ligoninės ir toliau galėtų teikti paslaugas ne tik nepasiskiepijusiems, bet ir pasiskiepijusiems žmonėms. Trečias (susijęs su nepopuliariais, diskutuotinais sprendimais) – pasistengti padaryti viską, kad būtų skiepijama pažeidžiamiausia grupė – senjorai.
– Kalbėdamas apie diskutuotinas priemones, turite galvoje 100 eurų?
– Įvairias priemones. Sustiprinome šeimos gydytojų skatinimą; sustiprinome skatinamąsias priemones savivaldybėms, kurios pirmos pasieks 90 proc. pasiskiepijusiųjų 75+ amžiaus grupėje; sutvarkėme skiepų paskirstymo ir skiepijimo grandinę. Infrastruktūra parengta; trūksta tik žmonių apsisprendimo.
Ką Norvegija darė blogai, kad ten lietuviai pasiskiepijo dvigubai blogiau nei Lietuvoje? Matyt, yra kultūrinių, bendruomeninių dalykų, lemiančių požiūrį į sveikatą, skiepijimąsi. Atsakymas glūdi giliau, nei norėtų ieškantys paprastų – „buitinių” – atsakymų.
O kai nueiname giliau, tai tas atsakymas apie mus ir mūsų pilietiškumą, egoizmą, matyt, pasako mums nelabai malonius dalykus, kurių norime išvengti ir besti į ką nors pirštu: „kaltas jis”. O kas kaltas, kad Lietuvoje mažai žmonių šypsosi?
– Ministras?
– Galbūt sveikatos apsaugos ministras.
– Tam, ką sakote, būtų rimtas kontrargumentas, kurį dar rugpjūtį interviu „Delfi” pateikė Darius Kuolys. Jūs kalbate apie visuomenės nepasitikėjimą valdžią, bet jis turbūt atkreiptų dėmesį į tai, kad ir valdžia Lietuvoje nelinkusi pasitikėti savo visuomene ir su ja nuoširdžiai kalbėtis. Kalbėtis ir pripažinti, kad ir antivakseriais vadinama visuomenės dalis turi racionaliai grindžiamų priežasčių nesiskiepyti – juk dalis jų gilinasi į skiepų problematiką, skaito, domisi. Anot Kuolio, su tais žmonėmis tiesiog reikia daugiau kalbėtis, o valdžia to nedaro, nesistengia.
– Tikrai nesu vienas iš tų, kurie sakytų – „nesikalbėkime”, „neklausykime tų žmonių”, „čia viskas aišku”. Galiu pripažinti, kad kažkuriame etape kažkas praleista. Nebūtinai – šitos vyriausybės. Skiepijimosi dalykai – gilesni, susiję su įvairiomis priežastimis. Bet kaip operacijų vadovas galiu pasakyti: deja, šiandien laiko diskusijoms nebėra.
Kai aistros nurims, galėsime įvertinti ir galbūt pamatysime, kad dar niekad centrinė valdžia nėra taip daug kalbėjusi, diskutavusi su vietos valdžia, kaip per šią pandemiją. Šiuo atžvilgiu žengtas didelis žingsnis pirmyn. Bet negalime pamiršti, kad šiandien esame kare, mūšio lauke, o mūšio metu knygos neskaitomos ir ataskaitos nerašomos: reikia padaryti tai, kas reikalinga frontui.
– Centrinės valdžios kalbėjimasis su vietos valdžia, žinoma, labai svarbus. Bet juk yra ir kitų tarpininkų tarp valdžios ir visuomenės, su kuriais svarbu palaikyti glaudų ryšį: šeimos gydytojai, Bažnyčia, žiniasklaida. Girdėjome daug pastabų, kad šia kryptimi savo laiku nepakankamai padirbėta – ir gal net nesistengta. Kodėl taip pasyviai veikėte?
– Nemanau, kad pasyviai. Nenorėčiau su tuo sutikti. Galime kalbėti apie tai, kad trūksta rezultato. Tai – faktas. Bet pabandykime surasti tokių viešinimo kampanijų, kuriomis būtų pavykę įtikinti 95 proc. gyventojų pasielgti pagal vieną modelį – vieningai ir ryžtingai. Kas tie dalyviai, kurie sugebėjo įtikinti?
– Bet niekad nebuvo kilęs gyvenimo ir mirties klausimas, kaip dabar.
– Taip, labai geras pasakymas. Lyg ir atrodytų – kokios dar kampanijos gali reikėti, kai reanimacijose miršta žmonės? Kokių dar reikia faktų, kai žinoma, jog 90 proc. gulinčių reanimacijose yra nepasiskiepiję žmonės?
Reklaminiams klipams jau – ne vieta. Šeimos gydytojai sako, kad pokalbiai su senjorais trunka ir pusvalandį, ir ilgiau. Jie pradeda norėti skambinti artimiesiems, įtraukti į diskusijas daugiau dalyvių.
Bažnyčia buvo įsijungusi, su jos atstovais kalbėta. Galima svarstyti – pavyko ar nepavyko. Medijos veikė: dar praėjusi vyriausybė buvo skyrusi, jei neklystu, 700 tūkst. eurų medijoms. Žiniasklaida galėjo pati kurti turinį ir siekti rezultato.
Bet visi mes turime reputacines lubas. Kai ką nors pasako kuris nors politikas, dalis žmonių paklauso, kita – neklauso. Medijos irgi turi savo reputacines lubas. Kaip ir Bažnyčia.
Lietuvoje nėra tokios grupės, kuria visuomenė pasitikėtų 100 proc. Tos, kurias jūs išvardijote, neturi didžiosios visuomenės dalies pasitikėjimo. Vadinasi, turime veikti ir tobulėti kartu.
Pripažįstu, kad per mažai ir per vėlai padirbėta su savanoriais, per mažai pasiprašėme Raudonojo kryžiaus pagalbos. O nevyriausybinių organizacijų indėlio tikrai būta. Privačios medijos nemenkai prisidėjo: ir nemokamai transliavo, ir sukūrė klipų. Buvo sukurtas „Petys už laisvę” – ir tai padarė ne Sveikatos apsaugos ministerija (SAM).
– Dauguma mano kolegų – komunikacijos ekspertų, su kuriais apie tai kalbėjomės, neigiamai vertino „Petys už laisvę” projektą.
– Gal dabar ne laikas juokauti, bet matau vieną savo klaidą: kai pristatėme „Petys už laisvę”, reikėjo ją pristatyti iškart su autoriais. Pirmą parą visi galvojo, kad tai sukūrė SAM. Po paros, kai pasakėme, kas autoriai, mačiau šiek tiek nuščiuvusių veidų. Vėliau buvo ir kitų nemokamų iniciatyvų, už kurias esu labai dėkingas. Bet tada savo kritikos dozės sulaukė tie, kurie prieš tai kritikavo „Petys už laisvę”.
Noriu pasakyti, kad nėra 100 proc. veikiančių priemonių, ir tokios kampanijos nėra burtų lazdelė. Matyt, stipriausias dalykas yra istorijos, realūs vaizdai iš reanimacijų. Istorijos, papasakotos iš lūpų į lūpas.
– Būtent. Tačiau šiuolaikinės medijos gali tas istorijas pateikti iš eterio į daugybę ausų, ne tik iš lūpų į lūpas. Sukelti emociją, kuri paskatintų žmones apsispręsti. Antai BBC per sąjungininkų pasitraukimą iš Afganistano ištisai transliavo emocijas – ašaras, kūkčiojimus, gilų sielvartą. Galima buvo transliuoti tai, kas parodo savo artimuosius praradusių žmonių skausmą, ir tai galėjo įtikinti labiau nei „Petys už laisvę”.
– Sutinku su jumis. Matyt, į tai dabar turėtume labiau investuoti.
– Emocinis ir politinis dalies žmonių nusiteikimas prieš vakcinaciją reiškėsi ir agresyviais pavidalais. Kaip ši agresija palietė asmeniškai jus ir jūsų artimuosius?
– Palietė. Iš pradžių bandėme šeimoje žiūrėti į tai atlaidžiai, kaip į žaidimą. Bet ilgainiui tai darėsi vis mažiau panašu į žaidimą, buvo matyti organizuoti veiksmai. Dėl kai kurių atvejų jau esu kreipęsis į policiją. Ir mano žinia – tokia: nelieskite mano šeimos.
Mano dukros sulaukė daugybės negražių žinučių. Nors žodis „negražių” – per švelnus. Negaliu sau leisti jų cituoti. Esu politikas, ir tie, kurie nori kritikuoti, gali rašyti į mano darbinį el. paštą. Prašau – rašykite, išsiliekite. Kiek spėju – perskaitau. Bet neleisiu liesti savo šeimos, vaikų.
Toleruoju žmones, kurie kritikuoja, bet negalu – kad ir socialiniuose tinkluose – leisti dalyvauti žmonėms, kurie juokiasi iš žmonių mirčių, vartoja necenzūrinę leksiką. Vienintelę išimtį galiu padaryti žodžiui „dulkinti”. Gal jis taps metų žodžiu.
Jei nepatinku kaip politikas, kritikuokite normalia kalba, rašykite į tarnybinį paštą, bet palikite ramybėje mano šeimą.
– Ar vis dar tęsiasi šlykščios žinutės, grasinimai?
– Tęsiasi. Į savo darbinį paštą gaunu tiesioginių grasinimų. Ir nors žmonės slapstosi po įvairiais slapyvardžiais, noriu pasakyti, kad tokių dalykų netoleruosiu.