Katalikų bažnyčios liturgijoje verbos šventinimas įvestas V amžiuje ir siejamas su Jėzaus Kristaus pergalingu įžengimu į Jeruzalę, kai žmonės mojavo jam palmių šakomis, mėtė jas jam po kojomis.
Kadangi neturime palmių, jas išmokome pasigaminti (surišti) iš sudžiovintų žolelių ir javų. Tai daug laiko ir išmanymo reikalaujantis darbas, kurį geriausiai moka Vilniaus krašto moterys.
Tradicinių vertybių sąvade rašoma, kad verbų rišimo tradicija susiformavo ir iki šiol gyvuoja perduodama iš kartos į kartą (jos tęsėjų tvirtinimu, net iki septynių kartų!) šiaurės vakarų kryptimi nuo Vilniaus išsidėsčiusiuose kaimuose. Pokariu Vilniaus verbos tapo ne tik Velykų šventės, bet ir Kaziuko mugės dalimi. Bando verbas rišti ir žemaitės – ir tai nepeiktinas, o net ir gražus kito regiono tradicijos perėmimo pavyzdys.
Verba užima svarbią vietą ir liaudies papročiuose. Visoje Lietuvoje visuotinai tikima magine apsaugine ir gydomąja verbos galia. Plakimas verba – apeiginis veiksmas. Ankstų Verbų sekmadienio rytą buvo skubama anksti atsikelti ir verba nuplakti dar lovoje tebegulinčius.
Plakant linkėjimai išsakomi tam tikra formule, kuri visoje Lietuvoje labai panaši: „Ne aš plaku, verba plaka. Nesirk, nemirk, šventų Velykų sulauk!“
O nuplaktasis turėdavo išsipirkti margučiais: „Ne aš mušu, verba muša. Už nedėlios ir Velykos, ar žadi margučių?“ Nuplaktasis jokiu būdu už plakimą nepykdavo, o tik džiaugdavosi, nes sakoma, kad gavęs plakti visus metus sveikas ir darbingas būsi.
„Lietuvių kalbos žodyne“ nemažai pavyzdžių, liudijančių apie Verbų sekmadienio sąsajas su senaisiais tikėjimais, su žmogaus užgrūdinimu prieš didįjį darbymetį, taip pat ir lietuviškų papročių ir įvairių naudojamų detalių (pavyzdžiui, kadagio) išskirtinumą: Verbų̃ rytą anksti bernai kėlė gulinčius šeimininkus ir teip plakė.
Tik mūsų tautoje kadugys pasigaunamas Verbų šventėje. Verbų nedėlioje užvis jauni žmonės liuob kitas kitą raižyti pašvęstais karklais ir žilvičiais, linkėdamas tarsi laimingo sulaukimo atenčių Velykų.
Bažnyčioje pašventinta verba užkišta už švento paveikslo ar namo pastogėje – visus metus saugo namus nuo griaustinio: „Jei yra verba pastogėj, tai reiškia perkūnas netrenks“.
Ar smilkoma griaudžiant perkūnijai. Verbą smilkydavo ir laukiant kalėdojančio kunigo ar namuose esant pašarvotam numirėliui, kad būtų gaivesnis kvapas: „Užkišta už balkio stovi iki kitos Verbos, bet jei laukia kunigėlio, tai paspragina verbos.
Pavaikščioja su verbos dūmeliu ir kur numirėlis yra, tai ir kvapas kitas ir namai atrodo šventesni, atrodo, kaip bažnyčioj su kodylu“. Verba parūkydavo pirmąkart išgenamus į ganyklą gyvulius, kad „blogos akys“ nenužiūrėtų, paukščių varnos ir vanagai neišnešiotų. Verbą dažnai nunešdavo ir į tvartus, kad gyvuliai gerai augtų.
Siūlas, su kuriuo surišama verbos puokštelė, taip pat stebuklingas. Pjaudamos rugius moterys juo apsijuosdavo juosmenį, kad strėnų nesopėtų. Tačiau bene labiausiai paplitęs tikėjimas, kad verbos siūlas gydo rankos riešo skausmą: „Siūleliu vilnoniu verbą apvieloja, apvieloja, – oviš nemažai to siūlo susuka, kad verbos siūlelis pamačlyvas. Jei skausmas, ranka girgžda, tai tuo siūleliu reikia užrišt“.
Taigi, paskutinis sekmadienis prieš Velykas liaudyje suvokiamas kaip gamtos atbudimo šventė. Žaliuojančios verbos šakelės primena apie greitai ateisiančią šventę – Velykas.
Didi šventė prieš didžius darbus
Velykos – kilnojama šventė, švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Etnologas Libertas Klimka (pri)mena mįslę: Septynios mylios sauso tilto, o gale rožė pražydo.
Tai tos septynios mylios sauso tilto yra septynios savaitės nuo Užgavėnių iki Velykų, kai žmonės tikrai ribodavo maistą ir valgydavo tik pasninko valgius. Laikydamiesi senovės papročių ir tradicijų, žmonės prie Velykų stalo sėsdavo po septynių savaičių gavėnios, o Didžiąją savaitę pasninko laikydavosi ypač griežtai.
Manoma, kad Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės“, mat mūsų protėviai šiuo metu aplankydavo artimųjų kapus, nunešdavo jiems kiaušinių. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės išlenda kartu su atgimstančia gamta, bet paskui pasitraukia po pirmojo Perkūno.
Velykos mūsų protėvių buvo švenčiama kaip gamtos atbudimo šventė. Kiti kildina šventės pavadinimą iš baltarusių kalbos būdvardžio velikij „didžiulis, didysis“. Iš senųjų tradicijų atėjęs paprotys vienaip ar kitaip bendrauti su vėlėmis, jas pasikviesti kartu švęsti, kitaip pagerbti ryškus ne tik Vėlinių, bet ir Kūčių, Lygiadienio papročiuose.
Galimas dalykas, kad su tokia gerąja vėle gali būti siejama ir Velykė arba Velykų bobutė. „Lietuvių kalbos žodyne“ pateikiama tokių pavyzdžių: Velýkė ‒ tariamoji būtybė, per Velykas atnešanti vaikams margučių, šiaip dovanų: Prieš Velykas būdavom labai geri, ka ta velỹkė atneštų mum kiaušinių. Velykė daro (dažo) kiaušinius pakrūmėj, atsikeli – uždėta ant lango, velykė kiaušinius uždėjo.
Čia kitoniškas kiaušinis, čia velỹkė uždėjo. Padėdavo kiaušinių ir velỹkė, o kai mes paaugom, mažesnius moniojom. Kitonišką margutį nudarai, sakai vaikams, kad velykė atnešė. Mamytė sumaino su kaimyne tuos kiaušinius ir sako, kad velỹkė buvo ir padėjo. Kas neklausis, tam velỹkė kiaušinių neatneš. Prieš Velykas liepdavo labai klausyt, kad ne – neatneš velykytė kiaušinių.
Kitas kiaušinių nešėjas – zuikis. Interneto platybėse galime rasti ir tokių (turbūt ne iš piršto laužtų) paaiškinimų: zuikis Velykų simboliu tapo dar XVI amžiuje Vokietijoje. Amerikoje jis išpopuliarėjo kiek vėliau – apie 1700 metus, kai daug vokiečių pradėjo emigruoti į šią šalį. Ši mitinė būtybė buvo sugalvota tokiu pačiu principu, kaip ir Kalėdų senelis, nešantis dovanas geriems vaikučiams.
Nenuostabu, ‒ juk žvitrus, linksmas, vislus ir lietuviškų miškų dažnas gyventojas zuikis, nors pats kiaušinių ir nededa, išties tinkamas juos vaikams atnešti...
Mažojoje Lietuvoje Velykų rytą mergaitės eidavo prieš saulės tekėjimą vandens atsinešti praustis, kad būtų gražios ir laimingos. Likusį vandenį vakare prieš saulės nusileidimą turėdavo nunešti į tą pačią vietą.
Klipstuose (Klaipėdos apskritis) užrašytas tikėjimas: Velykų rytą saulei netekėjus reikia parsinešt vandens, kuris teka, ir tuo vandeniu praustis (tada visus metus nesirgsi). Tą vandenį esą galima laikyti keletą metų, jis nepasensta. Nusiprausę ir šventiškai apsirengę, visi susirinkdavo maldai prie švaria, namų darbo raštuota staltiese apdengto ir knygomis apdėto stalo. Skambėdavo giesmė Saulei užtekant anksti, miels mūsų Jėzus kėlėsi.
Pagiedojus ir pasimeldus nuo stalo nuimdavo knygas, pusryčiaudavo. Šią dieną valgyti pradėdavo ir baigdavo maldos žodžiais bei atitinkamų giesmių posmeliais. Po pietų ar po pusryčių visi eidavo ar važiuodavo į bažnyčią.
Ne tik margučiai, o ir jie – labai visokie
Pasak etnologo Liberto Klimkos, didelis ir panašus į saulę turėdavo būti Velykų pyragas ‒ lyg saulė, pavasarį sugrįžusi į mūsų padangę. Riebi kopūstų sriuba – atgaivinti kūnui pieš darbymetį, kiaulės galva ir kitos kiaulės dalys, neretai kepamos duoninėje tešloje. Dažniausios margučių spalvos, išgaunamos iš gamtos, buvo raudona, simbolizuojanti gyvybę, mėlyna – dangų, žalia – bundančią augmeniją, geltona – pribrendusius javus.
Bet juk margutis dar ir dėl to taip pavadintas, kad vienuose regionuose (Dzūkijoje) daugiausia dar ir vašku marginamas gyvybės medžio raštų motyvais, zanavykų krašte – skutinėjamas. Pats margutis gi – pasaulio simbolis ir pats pasaulis, į kurį sutelpa auksas, sidabras ir ledas... Smagu, kad senosios marginimo tradicijos vis labiau atgyja.
Raudonai, geltonai ir mėlynai dažydavo margučius ir Mažojoje Lietuvoje. XX a. pradžioje Didijį šeštadienį margindavo velykaičius. Ir: ištirpdydavo lajų ir su pagaliuku ant dažyto kiaušinio užrašydavo tam tikrus žodžius (vardą, kiemą ir kt.), pamerkdavo į lapienės rasalą ir palikdavo keletui valandų. Kai išimdavo rūgštimi išgraužtą kiaušinį, matydavosi užrašas. Gal kas ryšis atgaivinti ir tokią marginimo tradiciją?
Palalausim ir pasisupsim?
Visai Lietuvai būdingas ir lalavimo paprotys ‒ per Velykas vaikščioti būriu pakiemiais, po langais dainuojant tam tikras dainas ir renkant dovanas. Jaunimas dainuodavo apie žadinamą poną, klausdavo, ar leis dainuoti, atvers trobos langą, nupasakodavo sunkų lalautojų kelią, prašydavo pono auksinėlio į delmoną, šeštokėlį į smuikelį, išskaičiavo dvare esančius gyvulius, palinkėjo sėkmės ūkyje, išvardijo šventuosius, dirbančius žemės ūkio darbus, ir kita. Kiekvienos eilutės pabaiga buvo palydima žodžiais ei lalo.
Kartais lalautojai pasijuokdavo iš pono, pvz., tavo paršiukai kai vąšiukai ir kita. Kai dainą baigdavo, ponas visiems lalautojams paduodavo pro langą po alvę branvyno, gabalėlį pyrago ir pinigų. Ponas vėl guldavo, o jaunimas eidavo į kitą kiemą. Ypač lankyti tie namai, kur gyveno merginos. Lalautojų dainose jos aukštintos, išskaičiuoti šeimininkų gyvuliai, nusakytas įvairių darbų atlikimo laikas ir kita.
Nerūpestingas lalavimas gali būti siejamas su ankstesnėmis daug rimtesnėmis atnašavimo deivei Ladai (Ledai, Lelai) apeigomis. Pasak P. Dundulienės – Lada ir Lela buvusios senosios baltų motinos deivės.
Joms rengtos apeigos svarbiausių metų švenčių metu. Deivių vaidmuo taip pat buvo labai svarbus motinystėje, meilėje. Lada ir Lela buvo pagerbiamos dainose naudojant tokius priedainius kaip lado, leliumai, aleliuma, aladum ir kt.
Velykų antrąją dieną (kartais ir pirmosios pavakare) vaikai bėgdavo velykauti – atsiimti margučio pas krikštamotę, kaimynus ir kita. Trečia diena Mažojoje Lietuvoje nebuvo švenčiama, bet tada nebuvo dirbama, verpiama. Tikėta, jeigu pirmąją dieną pūs pietų vėjas – bus šilta, jei šiaurės – šalta, jei rytų – bus sausa, jei vakarų – lietinga. Būdavo daromos sūpuoklės – ant balkių uždėdavo buomą ir prie jo su viržiais pririšdavo akėjamą plėškę.
Linksmi vaikų žaidimai su kiaušiniais, supynių kabinimas ir supimasis siekiant išjudinti pasaulį iš sąstingio būdingas ir Velykėlėms (Atvelykiui), kuris švenčiamas kitą sekmadienį po Velykų.
Uch, smagios tos pavasario šventės, ‒ tik muškis (kiaušiniais), supkis, majonezą šaukštais kabink.... Bet klausyk kunigo Kristijono Donelaičio:
Tu, niekings žmogau! mokykis čia pasikakint
Kad tav kartais tropijas skūpai prisivalgyt.
Į paukščius žiūrėk! Viens prastą kirminą kramto,
O kitsai, stokodams grūdo, gnyba žolelę.
Juk ir jie kasmets, mus atlankyt sukeliavę,
Kūdą vis ir alkstantį pavasarį randa;
O vei, todėl tikt nei viens niekados nesiskundžia.
Tav, žmogau! miels Dievs daugių daugiaus dovanojo,
O tu dar nurni, kad, kartais alkaną dieną
Ar skūpus čėsus sulaukęs, šupinį gramdai?