DELFI TV laidai „Atėjo Mindaugas“ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Ausų, nosies ir gerklės ligų skyriaus vyresnysis gydytojas D. Rauba atvirai papasakojo apie darbo užkulisius: pacientų bandymus patekti be eilės, asmenis, kurie į ligoninę naktį atvažiuoja ėmus perštėti gerklei, stažuotes užsienyje už savus pinigus bei žmogiškąsias gydytojų silpnybes.
– Ne visi suvokia, kaip atrodo gydytojo darbo diena. Žinau, kad gydytojams reikia labai anksti keltis. Kelintą šiandien kėleisi?
– Taip, kiekvieną rytą keliamės prieš šešias, kad septintai valandai spėtume į darbą. O kada būna budėjimas, gydytojas iš viso visą parą ligoninėje praleidžia, negrįžta namo ir pusryčiauja ligoninėje.
– Dabar Lietuvoje jau 15 valandų, kiek šiandien jau apžiūrėjai pacientų, padarei operacijų?
– Iki šio laiko jau išoperavau tris pacientus, dar 7 ar 8 pacientus apžiūrėjau. Kiekvieną dieną apžiūriu pacientus, kurie ateina pasikonsultuoti pirmą kartą, dalis ateina apžiūrai po operacijų. Operacija yra tik 50-60 proc. sėkmės, visa kita – priežiūra, kaip pacientas sveiksta, kaip jam gyja audiniai. Tai labai svarbu.
– O kada baigsis darbo diena?
– Ko gero, apie 19 val., kadangi po savo darbo universitetinėje Santaros ligoninėje, dar konsultuosiu Baltijos Amerikos klinikoje, kur taip pat lauks 6-7 pacientai, juos pakonsultavęs, grįšiu namo.
– Kada gydytojai skundžiasi dėl mažų atlyginimų, jiems valdininkai dažnai atremia, kad atlyginimai nėra tokie žemi, nes gydytojai dirba per kelis darbus. Ir paties situacija tokia, kad be darbo Santaros klinikose, dar keliose vietose dirbi privačiai.
– Taip, nes aš esu aukščiausios kategorijos gydytojas chirurgas, kuris atlieka vienas sudėtingesnių nosies, prienosinių ančių operacijas, mokslas truko daug metų, kiekvienais metais savo žinias giliname užsienyje. Kad gyventum taip, kaip norisi, tenka padirbėti ir kitose įstaigose. Jei turi šeimą, vaikų, nori atostogauti, aišku, neužtenka dirbti vienoje įstaigoje, tenka pakankamai daug dirbti kitur.
Aš dar dirbu Vilniaus universitete, čia studentams skaitau paskaitas, taip pat dar trijose privačiose klinikose. Sakytum, jam vis neužtenka, kad vis dirba, bet pakankamai didelis pacientų srautas ir visko nesuspėji padaryti viename darbe, tad tenka konsultuoti keliose klinikose.
– Dariau, žinau, pas tave ilgos eilės, o dalis prašosi būtent pas tave.
– Spaudoje buvo nuskambėję, kad pas specialistą turi patekti ar ligoninėje eilės turi būti ne ilgiau nei trys mėnesiai. Jei dabar kas dieną turiu po 2-3 operacijas, tai pacientus rašausi rugsėjo spalio mėnesiui. Taigi reikia palaukti.
Aišku, yra pacientų, kurie ateina su sunkia patologija, neatidėliotina problema, pavyzdžiui, augliu, pavojinga ūmine situacija, tai tenka netgi perskambinti pacientams, kurie yra planinėje eilėje, ir bandyti perkelti, kad pagreitintum tiems pacientams, kurie negali laukti. Tiesiog fiziškai sunku suspėti viską padaryti.
– Stažuotės užsienyje daug kainuoja. Ar valstybė siunčia keltis kvalifikacijos? Už kieno pinigus?
– Mūsų specialybėje turi stengtis pats. Iš viso stažuotės – neprivalomas dalykas, tai yra tavo asmeninis noras, tavęs niekas nespaudžia, nėra kažkokių reikalavimų, kad turėtum kas metus kažkur tobulintis, užtenka lankyti lektorių skaitomas paskaitas kažkur Lietuvoje.
Gerai tai, kad bent jau leidžiama 5-7 dienas per metus išvykti iš ligoninės stažuotis ir tau mokamas vidutinis atlyginimas.
– Tad bent jau nereikia stažuotei naudoti sukauptų atostogų.
– Taip. Štai prieš keletą metų mėnesį stažavausi JAV, tam, kad neprarasčiau atlyginimo, ėmiau atostogas. Tu važiuoji ir moki pinigus iš savo kišenės. Gali ieškoti rėmėjų, bet rėmėjai yra tos pačios farmacijos kompanijos, kurios parduoda ir mums reklamuoja medikamentus, arba chirurginių instrumentų kampanijos. Bet mūsų specialybė nėra ta, kuri labai naudinga farmacijos kompanijoms – mes neišrašinėjame labai brangių sudėtingų vaistų. Dėl to ir rėmimas ribotas.
Kaip žinote, kasmet dėl rėmimo išleidžiami vis nauji įstatymai, siekiama, kad rėmimas būtų kiek įmanoma ribojamas – kad išrašydami vaistus gydytojai nebūtų prisirišę prie vienos kompanijos. Taigi į stažuotes vykstama individualių gydytojų lėšų sąskaita.
– Bet ar valstybinė ligoninė vėliau įvertina tavo stažuotę, gautus naujus įgūdžius?
– Pirmiausia vertina pacientai. Nes tu gauni patirties, pradedi atlikti procedūras, kurių niekas neatlieka, kurios reikalingos. Aišku, tuo pačiu ir ligoninė, ir privačios įstaigos tave vertina, nes tu įgyji patirties. Tačiau tai neįeina į tavo atlyginimą.
– Taigi turi daugiau galimybių dirbti privačioje klinikoje?
– Taip, tavo vardas pritrauks pacientus, kurie pas tave norės konsultuotis.
– Dariau, ar tiesa, kad valstybinėje ligoninėje atlyginimas nuo operacijų skaičiaus nepriklauso ir nėra skirtumo, ar per dieną išoperuosi vieną, tris, ar nė vieno paciento?
– Realiai taip, tokia tvarka, ir mes kiek kartų kalbėjome, kad gal ji šiek tiek keisis. Nes realiai nėra motyvacinės sistemos, kad jei kažką darysi geriau, būsi paaukštintas ar gausi geresnį atlyginimą. Tai labiau iš savęs einantis noras būti geresniu, tiesiai žiūrėti pacientui į akis ir turėti galimybę atsakyti į jo užduodamus klausimus. Nes priešingu atveju viskas palikta tavo paties tobulėjimui. Gali visą dieną skaityti DELFI ir tavo atlyginimas, ko gero, nuo to nesikeis. Ir tu gali daryti sudėtingiausias operacijas, o tavo darbo įkainis bus tas pats.
– Daug laiko suryja ir rezidentų mokymas?
– Dirbame universitetinėje ligoninėje, turime rezidentus ir jiems reikia skirti laiko. Mes juos taip pat turime paruošti, kadangi jie kada nors baigs savo specialybę ir turės pradėti gydyti. Iš kitos pusės, jie irgi mums labai padeda, kadangi pačiam daug laiko atima dokumentų tvarkymas. Nors įdiegiamos modernios elektronikos sistemos, tačiau kartais konsultacija užtrunka 10-15 minučių, o lygiai tiek pat trunka dokumentų pildymas, siuntimų kitiems tyrimams ir operacijoms rašymas. Taigi rezidentus mes ne tik mokome – jie mums ir fiziškai labai padeda, nes mes esame užkrauti darbais.
– Kitą savaitę prie Seimo vėl mitinguos gydytojai, ar palaikai jų iniciatyvą?
– Iš principo aš palaikau, bet kai kartais paskaitau medikų feisbuko grupę, matau, kaip medikų bendruomenė kartais susiskaldžiusi. Skirtingų specialybių gydytojų darbo sąlygos skiriasi. Ir aš, dirbdamas chirurginiame skyriuje, kartais gal ne visiškai suprantu šeimos gydytojo darbo specifiką ar amubulatorinio gydytojo krūvį, kur galbūt už durų stovi 20 pacientų, kurie kas penkias minutes duris atidarinėja, lenda su prašymais ir taip toliau. Gydytojas pavargsta, pacientų kiekis neribojamas, įstaigų vadovai reikalauja, kad būtų priimama kuo daugiau pacientų, nes už kiekvieną priimtą pacientą įstaiga gauna pinigų. Tačiau yra kiti, kurie dirba stacionaruose, ramesnėje vietoje, galbūt jie galvoja, kodėl protestuojantys nepatenkinti ir taip toliau.
Ir dar – ne visi turi galimybę dirbti papildomą darbą privačioje klinikoje. Aš privačioje klinikoje uždirbu daug daugiau, vos ne dvigubai, taigi bendroje sumoje esu patenkintas savo gyvenimo kokybe.
– Tačiau tai ir dėl to, kad dirbi dvigubai daugiau nei dauguma žmonių.
– Taip. Dėl to aš nieko negaliu sakyti, nes žmogus gali būti įgijęs specialybę, kurioje privačių konsultacijų nėra. Jis tikrai negali prisidurti prie savo nedidelio atlyginimo. Todėl aišku, kad žmogus, gaunantis 700-800 eurų atlyginimą, nepatenkintas situacija. Juos, aišku, tikrai palaikau ir suprantu.
Situacija prasta – nėra motyvacijos, dėl to kartais tarp gydytojų ir pacientų kyla konfliktų, nes kyla klausimų, kas man iš to. Jeigu aš daugiau pakonsultuosiu, man nuo to niekas nepasikeis. Pavyzdžiui, būna, operacijos eina į pabaigą, matai, kad kažko nesuspėsi, klausi, ar anesteziologas gali pasilikti po darbo. „Ne, – sako, – mano darbo valandos baigėsi, aš eisiu namo“. Jam už tai nemoka. Kartais pacientas lieka neišoperuotas, nes anesteziologui nėra motyvacijos. Taigi tik šilti geranoriški santykiai gali padėti, bet kiek su geranoriškais santykiais gali eiti tolyn?
– Neseniai rašiau straipsnį apie chirurgo darbą Danijoje, Norvegijoje – ten už kiekvieną viršvalandžio minutę mokama.
– Taip, dėl to kiti stengiasi imti budėjimus, nes budėjimai, viršvalandžiai apmokami dvigubai. Iš kitos pusės, Anglija, Danija priima lietuvių gydytojus gana noriai, nes jie nebijo viršvalandžių, jie žino, kad už tai papildomai gaus pinigų.
– Kiek patyręs gydytojas chirurgas gauna už parą budėjimo ligoninėje?
– Galiu tiksliai pasakyti – apie 50 eurų. Įkainis mažas, tai sunkus varginantis budėjimas, ypatingai priėmimo skyriuje, kur kas kelias minutes vis naujas pacientas. Yra gydytojų, kurie tuos budėjimus neoficialiai pardavinėja – sako, jau geriau sumokėsiu pinigus kitam gydytojui, kad tik nereikėtų budėti. Jaunesni gydytojai, nors pinigai ir nedideli, taip prisiduria prie algos.
– Ar tenka išklausyti pacientų skundų, ar Tau, kaip chirurgui, skųstis nedrįsta?
– Na, visą laiką reikia mokėti laviruoti. Iš tikrųjų darbe pasitaiko daug tokių situacijų. Vienas dalykas, kai jau turi tam tikrą vardą ir patyrimą – tau gal šiek tiek lengviau, net tada, jei kažką ne iki galo gerai padarei. Pacientas netgi kartais galvoja – net jeigu jam nepasisekė kažkas, tai pas kažką kitą būtų dar sunkiau. Aišku, su patirtimi skundų ir nepasitenkinimų mažėja, o jaunam daktarui sunkiau dirbti. Nes kiekvienas jo rankos sudrebėjimas paciento pastebimas ir gali būti palydimas kažkokia replika.
Būna, esi darbe, tau kažkas barškina į duris ir sako: „Laba diena, aš pas jus prieš 5 metus buvau, man dabar užgulė ausis, matyt, kamštis, aš čia nieko nepažįstu, o polikliniką mane užrašė tik po 2-3 savaičių, gal galite mane pažiūrėti“.
Tu gali pasakyti, kad man nepriklauso tavęs apžiūrėti, nusiųsti į polikliniką ir uždaryti duris, bet, aišku, tai iškart sukels konfliktinę situaciją. Jeigu yra galimybė, laisva minutė, tu ir apžiūri. Tačiau jei tau sugedo automobilis, nenuvažiuosi į bet kurį autoservisą ir nepasakysi, kad greit pažiūrėkite, nes man labai reikia. Būsi išvytas. Tačiau medikas turi didesnius moralinius įsipareigojimus, Hipokrato priesaiką.
Kartais, jei žmogus labai naglai lenda, pasakai, kad nepriimsi, ir lygioje vietoje kyla konfliktinės situacijos. Nors tu esi teisus. Pavyzdžiui, užsienyje į klinikos skyrių laisvai nepateksi, o pas mus dar senovinė sistema, kada daktaras kaip draugas. Mes, vidutinės kartos daktarai, tą dar toleruojame, bet jaunos kartos gydytojai, kurie jau mokyti naujai, mato, kaip užsienyje, jau nėra patenkinti tokiais dalykais ir dažniau atsisako apžiūrėti, jei tai nepriklauso.
– Kiek žinau, budėjimų metu pasitaiko, kad žmonės atvyksta esant neskubiems atvejams ir jūs turite teisę prašyti už tai susimokėti, o tai irgi gresia konfliktu.
– Taip, ateina žmogus ir sako, kad jam užsikimšo ausis. Arba atvažiuoja žmogus 3 val. nakties ir sako, kad ėmė perštėti gerklę – jam neramu, nes rytoj reikės į darbą. Jis atvažiuoja be siuntimo, priėmimo skyriuje sesutės pasako, kad konsultacija bus mokama, nes neturite aukšto karščiavimo, skausmo lygis nėra stiprus. Neretai įvyksta konfliktas, kartais pacientai apžiūrimi, jiems duodamas mokamų paslaugų lapas, o jie su tuo lapu pabėga iš ligoninės neatsiskaitę. Tokių atvejų tikrai buvę ne vienas. Dalis taip piktnaudžiauja ir prisipažįsta visą laiką taip darantys – jei kas nutiko, sėda į mašiną ir važiuoja į ligoninę. Jie sako, kad jiems priklauso. Konfliktiški žmonės visur praeina.
– Jie rašo ir skundus?
– Taip, o kiekvienas skundas turi būti apsvarstomas ir tu įsivelsi į nereikalingą popierizmą. Buvo skundas, kad gydytojas 3 ar 4 val. nakties nenusišypsojo, nepasisveikino. Dabar reikalaujama, kad visi tokie nusiskundimai būtų apsvarstomi. Tai neprideda supratimo tarp pacientų ir gydytojo.
– Kaip reaguoji skaitydamas komentarus, kad gydytojai yra kyšininkai, jiems nereikia kelti algų, o kartais ir politikai užkulisiuose sako, kad atlyginimai neadekvatūs, tačiau žinome, kad yra šešėlinė sistema ir viską paliekame savieigai.
– Ta sistema ypatingai ydinga, žeidžia ir patį pacientą, ir mediką. Būna tokių situacijų, kad tu matai per visą koridorių lekiantį pacientą, kuris bando tave pagauti, su tavimi atsiskaityti, tu jauties labai nepatogioj situacijoj. Tas yra blogai.
Iš kitos pusės, nemažai pacientų naudojasi situacija ir tau skambina privačiai, rašo elektroninius laiškus, sakydami, kad eilės labai didelės ir nori pas mane patekti. Jie patys, norėdami apeiti sistemą, tarsi ir provokuoja situaciją, verždamiesi pas tave, patys save pastato į situaciją, kada iškyla dilema – buvau priimtas be eilės, tai turiu kažkaip atsiskaityti. Tokia sistema priveda prie dviprasmybių ir būna tokių nemalonių situacijų.
Bet tikrai aš savo darbe – galiu ir persižegnoti – kad būčiau girdėjęs, kad kažkas kažko būtų nepadaręs, nes negavo pinigų... Būna situacijų, kada pacientas atvyksta į ligoninę, pas jį prasti tyrimų rezultatai, reikia papildomos specialistų konsultacijos, kartais pacientų per daug ir nesuspėjame visų išoperuoti. Būna, paciento operaciją perkeli kitai dienai dėl neatliktų tyrimų, o jis sako, kad jo nepaėmė, nes nedaviau pinigų.
Tokios situacijos paskui pasklinda internete. Bet tikrai aš garantuoju, kad nė vienas mūsų specialistas nėra nepadaręs kažko, kas privaloma padaryti. Tai yra nusikaltimas ir aš pakelčiau į viršų dvi rankas, kad tikrai tokius daktarus reikia bausti – kurie prisižada, kažko nepadaro, arba nedaro piktybiškai, neateina pas pacientą, nepasižiūri jo, kad kažkas buvo ne taip. Tai, aišku, yra nusikaltimas.
– Paklausiu asmeniško klausimo. Ar būna, kad pacientai rodo dėmesį?
– Aišku, jeigu paklausi žmonių, jie sakys – ai, tie daktarai – antri velniai.
– Bet tame yra tiesos – juk ligoninėje vyksta tarsi antras gyvenimas?
– Aišku, dirbant prie staklių, kai čiupinėji rankoje detalę, ir kai čiupinėji žmogų, kitas kontaktas. Kiekvienoje specialybėje, kur yra atviras ryšys tarp žmonių, tų situacijų žymiai labiau pasitaiko.
Antras dalykas – budėjimai, darbas ligoninėje visą parą, kada ten praleidi vos ne ilgiau nei būni namuose. Aišku, gyvenimų būna įvairiausių, ir yra ne viena istorija, kai bedirbant ligoninėje atsiranda naujos poros. Vėlgi – tu esi gydytojas, baltas chalatas yra kaip ir kunigas, tai turbūt kaip tam tikras afrodiziakas. Tai yra ne tik pagarba, kadangi gydytojo specialybė reikalauja daug kruopštumo, mokslo, patirties – protas, sugebėjimai vertinami. Matyt, tas traukia kaip koks aktorius, populiarus dainininkas.
Kartais sakome – kaip man patinka konsultuoti vaikučius, nes jų gražios mamytės. Jeigu tu pažiūrėjai 4-5 metų vaiką, jis vis verkia, tu jį nuraminai, skyrei dėmesį, pažiūrėjai – aišku, mama, žiūri į tave, koks vyras, kaip sugebėjo tą padaryti. Tokių situacijų ir šypsenų būna.
– O rašo laiškus?
– Būna, kad kitą kartą ateina – ir gražesnę suknelę apsirengusi, ir plaukai sušiaušti, ir kvepia skaniai. Tiesiog nereikia peržengti ribos. Bendravimas su žmogumi labai svarbus. Kartais ateina pacientas, kuriam geras žodis, pažiūrėjimas, komplimentas svarbesnis už diagnozės nustatymą.
Kartais pacientas sako – jūs nusišypsojote, gražiai pažiūrėjote, mane nuraminote ir viskas pasibaigė. Tai psichologinis dalykas, kuris labai padeda, ir jeigu moki tai padaryti, esi pats patrauklus, trauki pacientus. Tai darbe padeda.
– Medicinos sistemoje dirbi beveik 20 metų. Ar situacija keičiasi, gerėja?
– Technine prasme situacija gerėja. Kai pradėjau dirbti, buvo karo lauko sąlygos. Dabar turime praktiškai visą moderniausią įmanomą techniką. Tas yra gerai. Nes tu gali būti aukščiausio lygio specialistas, bet su plikomis rankomis šiuolaikinėje medicinoje nieko nepadarysi. Juk nepačiupinėsi ligonio ir nenustatysi diagnozės.
O šiaip krūvis didėja, reikalavimai auga, dabar pacientų teisės žymiai didesnės nei buvo anksčiau. Kaip sakau jaunesniems daktarams, kiekviena smulkmena kartais užkliūva, daugėja skundų, nepasitenkinimo. Panašiai kaip Amerikoje, kada įvykus kažkokiam atvejui, pacientui rekomenduojama kreiptis į teismą – galbūt bus atlyginta ne tik žala, bet jis gaus ir moralinę kompensaciją.