Vilnietė Ieva iki šiol prisimena apsilankymą Užutrakio dvare. Nusipirkusi bilietus, su draugais bei dviem septynmečiais sūnumis ji apžiūrinėjo ekspoziciją.
„Apšalome, kai budėtoja pradėjo „auklėti“ mūsų berniukus, kad nelakstytų po sales, nes bilda ir kenkia grindims, nors jie tikrai nelakstė kažkaip ypatingai triukšmingai, tiesiog gyvai domėjosi, kur kokie kambariai buvo ir „rinkosi“, kuriuose gyventų jie“, – pasakojo Ieva.
Moteris aiškino kartu su šeima daug keliaujanti, lankanti muziejus, parodas, tačiau su tokiu požiūriu į vaikus susidūrė tik Užutrakio dvare. Esą niekur kitur nebuvo duota suprasti, kad vaikai – blogis ir pirmiau reikia užaugti ir jau tada galbūt lankyti tokias „ypatingas“ vietas.
„Ši vieta man pasirodė išskirtinė atotrūkiu nuo realybės ir nesuvokimu, kad europinėmis ir mokesčių mokėtojų lėšomis išlaikomos įstaigos skirtos visų, o ne vien vaikštančių ant pirštų galų, žmonių edukacijai, žingeidumui. Seniai nebe sovietmetis, kai reprezentacinės vietos buvo skiriamos grietinėlei ir neprieinamos visiems. Užutrakio dvaras nėra privati teritorija, tad darbuotojams linkėčiau neužsimiršti“, – nors dvare lankėsi prieš porą metų, dar ir dabar nuoskaudas lieja Ieva.
Birželio pabaigoje Užutrakio dvaru skundėsi kitas DELFI skaitytojas. „Nėra nė sykio buvę, kad Užutrakyje nebūtume buvę užsipulti sargo. Nė sykio. Patikėkit, nei aš, nei mano kompanija nesame vandalai. Todėl kyla pagrįstas klausimas: kas čia per direktoriaus ir jo samdytinių savivalė ir uzurpavimas teisių į šį parką?“, – klausė nusivylęs žmogus.
Nuėjus į kitą dvaro pusę ir vaikams sulipus ant baliustrados bendrai nuotraukai, atlėkęs tas pats prižiūrėtojas šaukė, kad saugotume vaikus, nes jie gali nukristi, o tada dvaras už juos turėtų atsakyti. Tai, kad penki suaugusieji buvo per rankos mostą nuo vaikų, prižiūrėtojui nedarė įspūdžio. Tuo metu dukart užsipulti vaikai nukabino nosis.
Stebisi, kad žmonės neraudonuoja, o klausia „Kodėl?“
„O ką blogo padarėte, kad su jumis negražiai kalbėjo?“, – klausia Trakų istorinio nacionalinio parko direktorius Gintaras Abaravičius. Jis nenustebo iš DELFI išgirdęs, kokia tema bus šnekamasi.
Pasak jo, siekiant užtikrinti iš griuvėsių prikelto dvaro ir parko ilgą tarnavimą, jį reikia saugoti nuo sugadinimo. Čia kiekviena pėda ir daiktas kasdien prižiūrimi žmogaus.
G. Abaravičius aiškina esąs išauklėtas taip, kad sudraudus nuraustų ir problemų ieškotų savyje, tačiau šiais laikais jaunimas išlaisvėjęs ir pirmiausia klausia, „Kodėl?“. Pašnekovas sakė, kad ir pats nesupyktų, jei jį ar jo vaiką sudraustų.
„Žmonės gamtoje atsipalaiduoja ir tai faktas kaip blynas. Kiekvienas kažkodėl mano, kad svarbiausias dalykas atvykus į Užutrakį – užlipti ant baliustrados ir padaryti nuotrauką. Turiu nuotraukų, kai ant tiltelio ranktūrių stovi jaunieji. Tai pavojinga, nes ranktūriai nėra nauji“, – kalbėjo G. Abaravičius. Pašnekovas neslepia tiriantis, kas rašo skundus žiniasklaidai. Jis taip pat naršo internete ir kaupia nuotraukų kolekciją, kuriose fiksuojamas nederamas lankytojų elgesys.
Parko vadovas taip pat skundėsi, kad lankytojai puldinėja darbuotojus – vienas aprėkė jo kolegę ir pridūrė, kad ją buvimas parke storina.
G. Abaravičius iki šiol dantį griežia ant atlikėjos Vilijos Pilibaitytės-Mios, kuri savo vestuvių dieną parke elgėsi nederamai: prie Užutrakio atvažiavo automobiliu, išsitiesė ir pozavo ant nupurkštos vejos. Pašnekovas priminė, kad dvaro šeimininkas Juozapas Tiškevičius irgi pykdavo, kada atėję svečiai mindydavo žolę.
Nors daug kur pasaulyje, pavyzdžiui, karališkuosiuose Sidnėjaus botanikos soduose, lankytojai gali laisvai vaikščioti ir gulėti ant žolės, G. Abaravičius įrodinėja, kad Užutrakio rezidencijoje ant vejos vaikščioti negalima. Kaip ir nedera sėdėti ant vazų, turėklų, karstytis ant skulptūrų.
Su vaikais dar mažai kur laukia
„Lietuva šiandien dar nėra draugiška šeimai. Jeigu, pavyzdžiui, Italijoje, Japonijoje ar kitose šalyse vaikas yra vos ne Dievas, tai Lietuvoje apie tai dar tik pradedama šnekėti. Štai neseniai Palangos meras kalbėjo, kad Palanga – šeimos sostinė, tačiau ten anaiptol šeimoms nėra sudarytos geros sąlygos“, – požiūris į vaikus nestebina Daugiavaikių šeimų asociacijos „Mes“ vadovės Jurgitos Pocienės.
J. Pocienės nuomone, Lietuvos laukia dar ilgas kelias. Dauguma verslininkų dar nemato naudos, tačiau jos būtų, jei jie savo veikloje parodytų, kad šeima su vaikais yra laukiama. Pašnekovės teigimu, dauguma šeimų vengia tam tikrų vietų vien dėlto, kad jausis nepatogiai ne tik tėvai, bet ir vaikai bei aplinkiniai. „Nesudaromos sąlygos, kad atėjus su mažu vaiku, jis turėtų užsiėmimą, kad jam būtų įdomu ten, kur įdomu tėvams“, – kalbėjo J. Pocienė.
Kaip pavyzdį ji pateikė restoranus: dažnai juose vaikams nėra kur sėdėti ir valgyti, nėra atskiros vaikų erdvės. Tokiu atveju jie kels erzelį, triukšmą ir erzins aplinkinius – visiems bevaikiams tai atrodys katastrofa.
Kita vertus, mano asociacijos „Mes“ vadovė, Lietuvoje apskritai nėra normalios šeimos politikos, šeima mūsų šalyje nėra vertybė, kuri būti matoma, vertinama ir apčiuopiama.