1933 m. liepos 19 d. gedintis Kaunas pasitiko žuvusių Lietuvos sakalų, Amerikos lietuvių Stepono Dariaus ir Stasio Girėno palaikus. 1934 m. liepos 2 d. Varšuva triumfuodama sveikino savuosius Atlanto nugalėtojus – brolius Adomavičius (Adamowicz), kilusius iš Vilniaus apylinkių. Jie irgi gyveno Amerikoje, skrido iš to paties Niujorko oro uosto, bet nebuvo profesionalai lakūnai kaip S. Darius ir S. Girėnas, o vaisvandenių gamintojai.
Aviacijos istorikas Gytis Ramoška „Ūkininko patarėjui" sakė, kad hitlerinės Vokietijos pasienio policija nenumušė S. Dariaus ir S. Girėno pilotuojamos „Lituanicos", kaip daugelį metų galvota, ne dėl papildomo komercinio krovinio - maišo su laiškais - perkrautas lėktuvas trenkėsi į pušies kamieną Trečiojo Reicho teritorijoje, o lietuviai lakūnai net nežinojo, jog kažkas transatlantiniu skrydžiu tuo pat metu ruošėsi išgarsinti Lenkiją.
„Svarbiausia „Lituanicos" žūties priežastis - baisi audra, kurios debesys jau tvenkėsi Baltijos pakrantėje ir tykojo lakūnų jų kelionės pabaigoje. Meteorologai perspėjo S. Darių apie gresiantį stichijos šėlsmą, tačiau lakūnai, iš visų pusių girdėdami kaltinimus, kad yra neryžtingi, nutarė ilgiau nebedelsti", - tikino G. Ramoška.
O anot panevėžiečio aviacijos veterano, lėktuvų konstruktoriaus Vlado Kensgailos, prieš 80 metų norint sėkmingai iš Naujojo pasaulio per vandenyną perskristi į Senąjį žemyną reikėjo saugotis ne tik gamtos jėgų - S. Darius paskutines dienas ir naktis iki „Lituanicos" starto praleido angare, budėdamas prie lėktuvo.
Pasitikėjo likimu
Lakūnai S. Darius ir S. Girėnas vardan tos Lietuvos 1933 m. pasiryžo ištirti oro sroves virš Šiaurės Atlanto vandenyno ir praktiškai išbandyti naujausius navigacijos būdus. Alpinistas Vladas Vitkauskas 1993 m. kopė į aukščiausią pasaulio viršukalnę Džomolungmą. Būrelis entuziastų 2010-aisiais, per Žalgirio mūšio 600-ąsias metines, žemaitukais Vytauto Didžiojo maršrutu nujojo prie Juodosios jūros. Alpinistas ir raiteliai nesiskundė rėmėjų dėmesio stoka, tačiau transatlantiniai lakūnai prieš 80 metų nei išeivijoje, nei tuo labiau Lietuvoje nesurinko pakankamai lėšų –S. Darius ir S. Girėnas 6 tūkst. 871 km atstumą nuo Niujorko iki Kauno virš audringo vandenyno bandė įveikti perdarytu keleiviniu lėktuvėliu, neturėjo nei radijo, nei parašiutų, nei autopiloto, taigi faktiškai skrido va banque, pasitikėdami likimu.
Išeivijos entuziazmas didžiojo nuosmukio metais
„Tokia visuotinai įsišaknijusi nuomonė yra gerokai nutolusi nuo teisybės. Ilgais nuotoliais nepalankiomis sąlygomis skrendantiems lakūnams radijo ryšys, žinoma, būtų ne pro šalį. Tačiau tuo metu radijo siųstuvai labai daug svėrė. Lakūnai paskaičiavo, kad ryšio priemonės jiems brangiai kainuos ir dar labiau apsunkins lėktuvą. Didžiosios depresijos apimtos Amerikos lietuvių bendruomenė draugiškai ir vieningai surinko lakūnams, sakyčiau, tais laikais didelę sumą – daugiau nei 8 tūkst. dolerių, neskaitant 3 tūkst. dolerių, kuriuos S. Darius ir S. Girėnas sumokėjo už lėktuvą „Bellanca“ CH-300 „Pacemaker“ („Stimuliatorius“), nors 1930 -1933 metais Jungtinėse Valstijose prie labdaros valgyklų, dalijančių nemokamos sriubos dubenėlius, išsirikiuodavo kilometrinės bedarbių eilės, daugelis net žudėsi iš nevilties“, - „Ūkininko patarėjui“ paaiškino Lietuvos aviacijos muziejaus Aviacijos istorijos ir leidybos skyriaus vedėjas, Lietuvos aeroklubo Aviacijos istorijos komiteto pirmininkas G. Ramoška.
Į tėvynę už savo pinigus
Aviacijos istorijos specialistas tvirtino, kad legendiniai lakūnai pasirinko patį tinkamiausią lėktuvą iš anuomet sukurtų modelių. „Šios konstrukcijos skraidančiam aparatui priklausė tuometis skrydžio nuotolio rekordas - daugiau nei 8 tūkst. km. Tokį atstumą įveikė JAV lakūnai Russellas Nortonas Boardmanas ir Johnas Louisas Polando, 1931 m. liepos 28 d. pakilę iš Niujorko ir liepos 30-ąją nusileidę Turkijoje netoli Stambulo. S. Dariaus ir S. Girėno skrydis taip suvirpino JAV lietuvių širdis, kad netrukus po lakūnų tragiškos žūties išeiviai vėl kilniai suaukojo nemažai pinigų įspūdingam granito paminklui Čikagoje“, - priminė aviacijos muziejininkas G. Ramoška.
S. Darius buvo Lietuvos karo aviacijos atsargos kapitonas, todėl, rengdamasis skrydžiui per Atlantą, tikriausiai galėjo tikėtis Lietuvos karinių oro pajėgų paramos. „ Gryniausia demagogija yra visos tos kalbos, kad mūsų Vyriausybė, valdžios įstaigos nusišalino nuo transatlantinio skrydžio. S. Darius, puikiai suprasdamas, kaip sunku jaunai Lietuvos Respublikai, dar nespėjusiai atsigauti nuo okupacijų ir karų, nė neprašė tėvynėje gyvenančių lietuvių pagalbos. Šis didis žmogus netgi pasakė: „Mes skrendam į svečius už savo pinigus“. Lietuvos valstybės biudžetas tada buvo labai mažas, mūsų karinės aviacijos vadovybė pati nuolat zirzė, kaulijo lėšų iš Vyriausybės“, - sakė G. Ramoška.
Lėktuvo aerodinaminėms savybėms nepakenkė
Lakūnai į perkrautą lėktuvą pasiėmė sunkų maišą su laiškais – vadinasi, kai kurie skrydžio rėmėjai nebuvo jau tokie nesavanaudžiai idealistai. „Laiškų buvo apie tūkstantis. Lakūnams dar trūko pinigų brangiai aparatūrai – vadinamajam dirbtiniam horizontui, krypties giroskopui, žvaigždžių navigatoriui, todėl S. Darius ir S. Girėnas pasisiūlė išplatinti tuos laiškus, kad susimeškeriotų lėšų už pašto naujovę –iki tol dar niekas lėktuvu neskraidino korespondencijos iš JAV į Europą. Nelabai tas maišas galėjo pabloginti lėktuvo aerodinamines savybes. Paskaičiuokite – 1000 vokų, sveriančių apie 20 g, o vien benzino lakūnai buvo prisipylę dvi tonas“, - nesudėtingais aritmetiniais veiksmais Lietuvos aviacijos muziejaus darbuotojas G. Ramoška įrodė menką neįprasto „Lituanicos" krovinio poveikį skrydžiui.
Toliaregiai žurnalistai
Aviacijos žinynuose nurodoma, esą „Lituanica“ turėjo būtinus navigacijos prietaisus ir buvo tinkamai paruošta misijai, tačiau beveik visi autoriai, rašantys apie „Lituanicos“ skrydį, sutartinai mini, kad lėktuvas vos vos atsiplėšė nuo Niujorko oro uosto tako. Bet lakūnai nepasuko atgal, nenusileido ir nuodugniai neapžiūrėjo visų lėktuvo detalių, net ir smulkiausių varžtelių, kad išsiaiškintų, kodėl skrydžio pradžia tokia varginanti.
„Pastaraisiais metais mūsų entuziastai JAV archyvuose aptiko nufilmuotus pirmuosius „Lituanicos“ skrydžio metrus. Atidžiai peržiūrėjome suskaitmenintus vaizdus ir jokių abejonių, spėlionių, įtarimų nebeliko! Filmavimo kamera buvo pastatyta šalia oro uosto „Floyd Bennett Field“ pakilimo tako, maždaug ties jo viduriu. Pati tinkamiausia vieta apžvalgai. Išlikę kadrai kuo puikiausiai įrodo, kad mūsų lakūnai pakilo ypač meistriškai. Tvirtai aviacijos aso S. Dariaus pilotuojamas lėktuvas nesiblaškė į šalis. Dabar jau aišku, kad žurnalistai, stebėję tolstančią „Lituanicą“, sugrįžę į savo redakcijas sutirštino spalvas, prirašė nebūtų dalykų. Kaip laikraščių reporteriai, stovėdami tako pradžioje, galėjo gerai įžiūrėti, kas vyksta už 1,3 km (toks buvo oro uosto pakilimo tako ilgis)?!” - stebėjosi aviacijos specialistas G. Ramoška.
Painioja skrydžius
Pasak Lietuvos aeroklubo Aviacijos istorijos komiteto pirmininko, legenda apie vos nenutrūkusį „Lituanicos“ startą atsirado vėliau. „Paviršutiniški tyrinėtojai paprasčiausiai painioja du skrydžius iš to paties oro uosto. 1933 m. rugsėjo 2 d. italas Francesco de Pinedo iš Niujorko bandė pasiekti Bagdadą. Vargšas lakūnas, matyt, susinervino, kad takas baigiasi, per anksti pabandė atplėšti važiuoklę nuo žemės, lėktuvą sumėtė, lūžo sparnai, vienvietis orlaivis virto ant šono, išsiveržė ugnies stulpas ir F. de Pinedo žuvo. O S. Darius kaip koks patyręs šuolininkas į tolį, sugebantis kiek įmanoma labiau priartėti prie „raudonosios“ diskvalifikacinės linijos, bet jos neperžengiantis, likus 100 metrų (2 sekundėms) iki įsibėgėjimo tako pabaigos, gražiai pakėlė lėktuvą nuo žemės. Viskas buvo apskaičiuota, išbandyta, lėktuvo startas iš anksto surepetuotas pridėjus į lėktuvą šiek tiek krovinių“, - įrodinėjo aviacijos istorikas.
Senos legendos nemiršta
Per kiekvienas tragiškojo transatlantinio skrydžio metines Lietuvoje dainuojama „Darius ir Girėnas narsūs vyrai buvo - perskridę Atlantą Vokietijoj žuvo. Soldino miškely paukšteliai čiulbėjo, Darius ir Girėnas kraujuose gulėjo. Vokiečiai garbės jiems pavydėjo, Kuhdamo kaimely galvas jie padėjo" . Tauta vis dar nenori pamiršti senų pasakojimų, kad lietuvių lakūnus pašovė vokiečių nacionalsocialistai.
„Tragedijos priežastys buvo žinomos jau po trijų mėnesių. Karo aviacijos štabo viršininko Antano Gustaičio vadovaujama komisija ištyrė lėktuvo dalis, variklį, katastrofos vietą. Tos komisijos išvada nepaneigta iki šiol ir laikoma patikimiausia: „Lituanica" nukrito ir sudužo dėl to, kad paskutinėmis skrydžio valandomis lėktuvo variklis blogai veikė, karbiuratoriuje prisikaupė rūdžių nuo kuro bakų, drumzlių ar kitokių apnašų, kai lakūnai, smarkiai blaškomi į šalis, brovėsi pro siautėjančią audrą, kuri „Lituanicai" pastojo kelią virš Dancigo ( dabartinio Gdansko) apylinkių“, - neabejodamas kalbėjo G. Ramoška .
Maskvai patogi versija
Pirmieji apie nacionalsocialistinės Vokietijos pasienio policijos „apgalvotai ir negailestingai" numuštą Amerikos lietuvių civilinį lėktuvą politiniais sumetimais prabilo, anot aviacijos istoriko G. Ramoškos, vokiečių socialdemokratai, skųsdamiesi pasauliui, koks baisus vienpartinis režimas įsiviešpatavo Vokietijoje (per 1933 m. kovo mėnesį vykusią Reichstago (parlamento) rinkimų kampaniją daugumai Veimaro respublikos piliečių labiau patiko nacionalsocialistų darbininkų partijos vado Adolfo Hitlerio isteriškos agitacinės kalbos aludėse apie vokiečių ir kitų arijų rasės grynumą bei išskirtinumą, negu marksizmo popiežiumi vadinto Vokietijos socialdemokratų teoretiko emigranto Karlo Kautskio pamokslai, kad socialistinė lygiava, o ne kapitalistinė konkurencija yra vienintelis valstybės gerovės šaltinis -red. past.). Vokiečių zenitinių kulkosvaidžių suvarpytos „Lituanicos" žūties versija sovietų okupuotoje Lietuvoje buvo oficiali ir labai patogi „mažųjų tautų gynėjai" Maskvai", - samprotavo G. Ramoška.
Ir šiandien kuklus „Hitlerio nužudytų" „Lituanicos" lakūnų kapas Kauno Aukštųjų Šančių karių kapinėse yra vos už kelių žingsnių nuo gigantiško, Rusijos ambasados lėšomis Kauno savivaldybės sutvarkyto ir kruopščiai prižiūrimo pagal stalinistines vaizduojamojo meno taisykles sukurto monumento žuvusiems rusų kareiviams, „laisvinusiems jaunesniąją SSRS tautų šeimos seserį Lietuvą iš hitlerinės vergovės".
Lenkai ir baltarusiai vėl aplenkė
1935 m. dar vienas JAV lietuvis Feliksas Vaitkus bandė lėktuvu pasiekti tėvų žemę. Daugiau lietuviškų mėginimų tarpukariu perskristi Atlantą Lietuvos istoriografija nemini.
Lėktuvą prarijo audra
„S. Dariaus dienoraščiuose nėra nė užuominos apie kokius nors varžovus. Jam tai nė trupučio nerūpėjo. Mūsų vyrus labiausiai domino meteorologų prognozės. S. Darius ir S. Girėnas kantriai laukė ne tik palankaus oro pakilti, bet ir tinkamų atmosferos sąlygų skristi visą trasą. Dėl to lakūnams net teko iškęsti kai kurių lietuviškų laikraščių pašaipas: „Prisipažinkite, kad bijote ir ieškote priežasčių atšaukti skrydį!" Nenorėdami ilgiau klausytis įžeidinėjimų, S. Darius ir S. Girėnas išskrido, nepaklausę meteorologų perspėjimų, kad virš Viduržemio jūros kaupiasi juodi audros debesys, kurie slinks į šiaurę, o „Lituanica" gali patekti į patį audros šėlsmą. Lakūnams atrodė, kad gąsdintojai tiesiog nori sužlugdyti ilgai ir kruopščiai planuotą transatlantinį skrydį. S. Darių ir S. Girėną šiek tiek ramino tai, kad ne jie vieni 1933 m. liepos 15 d. pakilo tolimam skrydžiui - amerikietis Wiley`is Hardemanas Postas taip pat leidosi į kelionę aplink pasaulį. Tačiau šis lakūnas-„solistas" nuolat nusileisdavo Vokietijoje, Rusijoje, Aliaskoje sutaisyti savo naujausio modelio autopilotą, įsigyti pradangintų skrydžio žemėlapių, pakeisti lėktuvo orasraigtį (propelerį). Per audrą, kuri Dancigo apylinkėse liepos 17-osios naktį maišė dangų su žeme, W. H. Postas saugiai ilsėjosi Karaliaučiuje, o mūsų „Lituanicą" įsisiautėjusi stichija prarijo..." - pagrindinę, jo nuomone, tautos didvyrių žūties kaltininkę nurodė Lietuvos aviacijos muziejaus Aviacijos istorijos ir leidybos skyriaus vedėjas G. Ramoška.
Kas trečias mėginimas – nepavykęs
Kiek kitokios nuomonės laikosi lėktuvų konstruktorius, lakūnas V. Kensgaila. „Tarpukariu perkristi Atlantą buvo didžiulė garbė. Kiekviena valstybė, tauta jos troško. 1919-1940 metais apie tuziną kartų įvairių šalių lakūnai vieni arba su bendrakeleiviais bandė pasiekti išsvajotą tikslą. Tik maždaug ketvirtadalis mėginimų buvo sėkmingi. Vieniems tai buvo gedulo dienos, kitiems - slaptas džiūgavimas dėl kaimyno ar tolimesnio varžovo nelaimės. Kodėl artėjant skrydžiui S. Darius naktimis angare saugodavo „Lituanicą"? - „Ūkininko patarėjo" klausė panevėžietis V. Kensgaila, pasaulio lietuvius suvienijusį žemaičių lakūnų žygdarbį ištyrinėjęs taip pat kruopščiai, kaip profesorius muzikologas Vytautas Landsbergis - kompozitoriaus ir dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą.
Profesionalų tragiška nesėkmė
S. Darius ir S. Girėnas buvo aukščiausio lygio profesionalai, pilotavo net ir karinius lėktuvus, mokė skraidyti naujokus. Bet į Kauną 1933 m. liepos 19 d. jie grįžo karstuose. (Kompanijos „Bellanca" lėktuvai Amerikoje kartais vadinami „celebrities killers" - „įžymybių žudikai". Šių lėktuvų pilotai žūdavo ne tik tarpukariu, aviacijos vaikystės laikais. Paskutinė garsenybė, išskridusi „Bellanca" modelio lėktuvu siekti greičio bei nuotolio rekordų ir už tai sumokėjusi gyvybe, - JAV milijardierius, verslininkas, lakūnas, buriuotojas, nuotykių ieškotojas Steve`as Fossettas, 2007 m. rugsėjo 3 d. dingęs be žinios Nevados dykumoje).
Kaip aklai vištai grūdas
Prieš 79 metus lenkų spauda apie brolius B. ir J. Adomavičius rašė: „Džiūgaujančiai miniai Varšuvos Mokotuvo oro uoste 1934 m. liepos 2 d. pasirodę Atlanto nugalėtojai nė iš tolo nepriminė didvyrių, kaip mes juos įsivaizduojame. Tai buvo paprasti „duonos valgytojai" - du linkę plikti, apskritaveidžiai, apkūnūs, nerangūs ponai, labiau panašūs į mėsininkus ar bandelių kepėjus, o ne į lakūnus". Dvigubas stebuklas, kad šie Amerikos viduriniosios klasės atstovai, teturėję nedidelę teorinių skraidymo žinių atsargą, per 4 dienas ir 11 valandų pateko į aviacijos istoriją, nors buvo akimirkų, kai broliai Adomavičiai patys netikėjo savo avantiūros sėkme ir tarp lėktuvo žurnalo angliškų tekstų gimtąja kalba įrašė maldavimą: „Dieve, pasigailėk mūsų..."
Broliai Adomavičiai buvo vežiojami po Lenkiją, kad visi norintieji galėtų paspausti didvyriams ranką. Apsilankė jie ir gimtojoje Vilnijoje. Lenkijos okupuotoje Lietuvos sostinėje Atlanto nugalėtojus pasitiko pats atsargos generolas Lucjanas Zeligowskis, 1920 m. „savavališkai“ sulaužęs Suvalkų taikos sutartį ir atplėšęs Vilnių nuo Lietuvos.
Archyvinės nuotraukos
Atlanto nugalėtojai, išgarsinę Lietuvą – Steponas Darius ir Stasys Girėnas.
Atlanto nugalėtojai, išgarsinę Lenkiją - Juozapas ir Boleslovas Adomavičiai.