Minėjimai ir šventės yra neatsiejami nuo valstybės įstatymų: valstybinės šventės yra įtvirtintos Darbo kodekse, jų metu Lietuvos gyventojams nereikia eiti į darbą, o atmintinų dienų minėjimai yra nustatomi pagal Atmintinų dienų įstatymą bei Seimo nutarimus.
Humanitarinių mokslų daktarė Aušra Martišiūtė-Linartienė aiškindama, kuo skiriasi šventės ir minėjimai, atkreipia dėmesį, kad jų skirtumą stipriai lemia ilgaamžės tradicijos. Šventės siejamos su įvairių kartų išlaikytomis tradicijomis ir džiaugsmo, šventimo, laimės bei pergalės motyvais, o atmintinos dienos su dramatiškais įvykiais, kurie yra svarbūs istorinei valstybės atminčiai.
Būdai, kaip į šventes ar minėjimus įtraukti tiek jaunus, tiek vyresnius žmones
L. Sinevičienė sako, jog lietuviai skirtingai švenčia ar mini tam tikras dienas ne dėl to, kad vienos yra mažiau svarbios nei kitos. Pasak jos, daugelį įpročių formuoja iš šeimos atėjusios tradicijos, švietimo įstaigos, socialinė aplinka bei viešoji erdvė. „Suprantama, kad, jei influenceris įsikels vaizdo įrašą, kaip švenčia valstybinę šventę, apie ją susimąstys daugiau žmonių“, – pastebi istorikė.
Be to, įtaką švenčių ir minėjimų tradicijoms daro asmeninis žmogaus ryšys su tuo istoriniu įvykiu. Pasak L. Sinevičienės, pavyzdžiui, Gedulo ir vilties dieną tikėtina, kad labiau minės tie, kurių artimieji buvo ištremti į Sibirą ar kitaip susidūrė su sovietų represijomis.
Tam tikros šventės ar minėjimai gali būti ne tokie populiarūs šiandieninėje visuomenėje dėl nuo tarpukario laikų išlikusių tam tikrų tradicijų. Tai, kas tarpukariu atrodė priimtina, šiomis dienomis gali atrodyti archajiška: šventosios mišios, oficialios sveikinimų kalbos, eisenos ir kiti panašūs būdai tam tikriems įvykiams įprasminti XXI a. žmonėms, ypač jaunajai kartai, jau yra pabodę ir ne tokie patrauklūs. Visgi, istorikė siūlo senąsias tradicijas keisti naujomis ir patiems nebijoti išbandyti įvairius šventimo būdus.
„Ritualiniai dalykai nieko neugdo ir tai, kad mes išsirikiuosime aikštėje, surengsime eiseną ar koncertą aktų salėje, turbūt nelabai ką ir pakeis. Labai smagu, kad valstybinių švenčių proga mane dažnai kviečiasi mokyklos į diskusijas su moksleiviais. Tai rodo, kad tą dieną mokytojai ir mokiniai nori paminėti kitaip. Tik yra toks klaidingas stereotipas, kad per valstybinę šventę yra pats laikas kalbėti apie pilietiškumą. Apie jį reikia kalbėti visada“, – sako istorikė.
Į šventes ir minėjimus galima pažvelgti kūrybiškai: organizuoti žygius, festivalius, piknikus. L. Sinevičienė sako, kad nebūtina kiekvieną šventę švęsti, o minėjimą minėti, kartais diskusija su šeimos nariais ar filmo peržiūra, susijusi su istorinio įvykio tematika, gali labiau padėti suprasti tos dienos prasmę nei oficialūs minėjimai.
„Labai svarbu kiekvienoje šventėje, atmintinoje dienoje ieškoti minčių, prasmių, kurios įkvėptų būtent tuo metu. Kartais žinome, ką reiškia ta diena, bet galima visada giliau paieškoti, ką kiekvienam mūsų ji asmeniškai duoda. Tikiuosi, kad šie metai, kuomet daug kas kėlėsi į virtualią erdvę, atneš dar daugiau naujų idėjų ir tai galbūt taps niša, kai niekur neinant iš namų, per kompiuterį bus galima įprasminti istoriją“, – sako istorikė.
Gedulo ir vilties, Laisvės gynėjų dienos: šventės, kurias švęsime džiaugsmingai?
Nors šventės ir minėjimai kyla iš senų tradicijų, nenuostabu, kad keičiantis visuomenei kartu keičiasi ir suvokimas, ką ir kaip reikia švęsti ar minėti, o ir įsimintinų dienų sąrašas, pasak daktarės A. Martišiūtės-Linartienės, gali labai išsiplėsti.
„Liepos 6-osios – Valstybės dienos – įteisinimas po nepriklausomybės atkūrimo, kaip valstybinės šventės, yra nesenas, todėl šitas pavyzdys rodo, kad valstybės švenčių gali atsirasti ir daugiau. Prieš nusprendžiant, kokios šventės turi būti valstybinės, galvojama apie tai, kas yra svarbu valstybei, bet taip pat atsižvelgiama ir į kitas šalis, bendras europines ir krikščioniškąsias tradicijas“, – sako humanitarinių mokslų daktarė.
Pašnekovė pastebi, kad ne tik gali plėstis įsimintinų įvykių repertuaras, bet taip pat keistis ir esamų švenčių ar minėjimų tradicijos. Kaip pavyzdį A. Martišiūtė-Linartienė įvardija Laisvės gynėjų dienos minėjimą.
„Sausio 13-osios įvykiai dar labai artimi, daug liudininkų, todėl šiuo metu didesnis akcentas dedamas ant liūdesio, tragizmo ir žmonių aukų, o ne ant pasiekto tam tikro laimėjimo. Bet hipotetiškai galvočiau, kad tai gali tapti švente, nes tai yra ir moralinė pergalė, tačiau reikia istorinės distancijos. Galime matyti pavyzdžių, kaip kitose valstybėse bėgant laikui liūdnesni istorijos epizodai įgauna šventės statusą, bet tam reikia laiko“, – aiškina daktarė.
Panašiu pavyzdžiu gali būti ir Gedulo bei vilties diena, nes žmonių, galinčių papasakoti savo atsiminimus, mažėja, o jaunoji karta į tremtį žvelgia, kaip į heroizmą.
„Man ši diena labiau siejasi su laisve ir galimybe ją prarasti. Tai yra labai stipru, todėl reikia įvertinti tai, ką turime dabar“, – sako istorikė L. Sinevičienė.
Norintys Gedulo ir vilties dieną įprasminti kitaip, birželio 14-ąją kviečiami sudalyvauti parą truksiančiuose virtualiuose tremtinių ir politinių kalinių vardų bei likimų skaitymuose. Į skaitymus užsiregistruoti galima www.birzelio14.lt. Prisidėti prie projekto „Misija Sibiras“, organizuojančio skaitymų akciją, kiekvienas gali aukojimo portale aukok.lt.