Nors daugelis jais besidalinančių neslėpė šleikštulio ir idėją filmuoti atsisveikinimą su mirusiuoju vadino absurdiška, šių vaizdo įrašų autorius bene dvidešimt metų operatoriumi dirbantis Stasys Navickas DELFI aiškino, kad tai jam – visiškai įprasta praktika.
Įkelti į internetą prašo patys
„Į „Youtube“ keliu tik tų klientų medžiagą, kurie patys paprašo. Dažniausi mano klientai – romai. Jų organizuojamos šventės po laidotuvių daug kuo panašios į vestuves – šokiai vyksta iki ryto, puošiamas stalas, groja muzikantai. Susirenka ir 100, kartais būna ir 300 žmonių, visi nori po to pamatyti filmuotą medžiagą“, – kodėl platina tokius vaizdo įrašus, pasakojo jis.
Nenorinčių, kad jų laidotuvių vaizdo įrašas atsidurtų internete, anot S. Navicko, tarp jo klientų – mažuma.
„Būna, kad biedni romai nenori tokie pasirodyti prieš kitus, į laidotuves ateina nedaug žmonių, tad jie nenori viešinti. Turtingi iš pradžių peržiūri, kad viskas jiems patiktų, nebūtų kokio kompromato ir prašo įkelti, kad visi pamatytų“, – aiškino operatorius.
Įrašuose – romų laidotuvės
Tiesa, visi jo įkelti laidotuvių įrašai – būtent iš romų organizuotų laidotuvių. S. Navickas pripažino, kad filmuoti lietuvių laidotuvių jam dar neteko.
„Lietuvos ir Latvijos romai mano klientai. Tik romai šią tradiciją turi. Jų gal vardai lietuviški, pavardės lietuviškos, bet tikėjimas būtent tas, tradicijų laikosi senųjų“, – pasakojo jis.
Pasak operatoriaus, pelnyti romų pasitikėjimą jam pavyko sunkiu darbu, tačiau dabar gali džiaugtis pelnyta garbe.
„1993-1994 m. buvau dar tik neseniai pradėjęs filmuoti, kai romai pirmą kartą pasikvietė. Jiems patiko mano darbas, taip palengva, po truputį susidraugavome, o dabar Lietuvoje ir Latvijoje gyvenantys romai mane vienintelį kviečiasi. Sako, geriausiai darau. Yra muzikantai, kurie Rygoje groja – ta pati kompanija, mes kartu važinėjame. Pernai du kartus ir Londone buvau, šiemet irgi skridau. Koks tik pas juos balius, visada mane kviečia“, – džiaugėsi S. Navickas.
Ta pati kaina – ir laidotuvėms, ir vestuvėms
Ar reikia filmuoti vestuves, ar laidotuves jam – jokio skirtumo. Maža to, ir kainą už darbą jis visada taiko tą pačią.
„Iš lietuvių prašau nei iš romų, nes lietuvių šventės dažniausiai būna kuklesnės. Ta pati kaina pas mane ir laidotuvėms, ir vestuvėms“, – nesismulkino jis.
Su DELFI žurnaliste operatorius kalbėjosi pakeliui į oro uostą iš vestuvių Londone. Aiškino, kad šiuo metu jam darbo netrūksta.
„Londone vestuvės buvo, žmonės irgi prašė, kad įdėčiau į „Youtube“, nes nori visi pamatyti, o kitaip išplatinti – sudėtingas darbas“, – kartojo jis.
Nors šiuo metu vieši Jungtinėje Karalystėje, S. Navickas aiškino dažniausiai dirbantis būtent Lietuvoje ir Latvijoje, net specialiai turintis ir latvišką numerį, kad gyvenantiems ten kreiptis būtų patogiau.
Papasakojo, kaip atrodo darbas laidotuvėse
„Jei laidotuvės vyksta Lietuvoje, manęs dažniausiai prašo vakare ateiti į gedulo namus. Maždaug nuo 21 val. iki 24 val. renkasi svečiai, atneša vainikus. 22 val. vakare ateina giedoriai, groja ir su dūdomis, gieda. Vidurnaktį visi ateina prie mirusiojo ir jį pagerbia – maldas sukalba, pagieda. Po to filmavimas baigiasi.
Antrą dieną, jei išlydėjimas 13 val., tai su muzikantais atvykstame 12 val. Tuomet renkasi žmonės, po gero pusvalandžio ateina dvasininkas. Kapuose viskas paprastai iki momento, kai užkasa karstą, sudeda vainikus. Jų labai daug būna, nes ir dalyvių daug. Po to būna stalas, o ten – ir konjakas, ir degtinė, maistas. Tiesiog kapuose visi valgo ir geria.
Tuomet važiuojama į salę, kur kiekvieną atvykstantį, grojant maršui, pasitinka šeimininkai. Kai lietuviai susirenka į gedulingus pietus, tai pavalgo tyliai, pasimeldžia, pagieda ir viskas. O čia žmonės renkasi kelias valandas, balius vyksta iki 7-8 valandos ryto. Būna, kad ir dvi dienas“, – apie savo darbą plačiau pasakojo jis.
Laidotuvių filmavimas – romų tradicija
Patikslinus, kad toli gražu ne visiems internautams jo darbai sukėlė susižavėjimą, viešai ne vienas išreiškė ir pasipiktinimą, kad laidotuvių filmuoti nedera, S. Navickas sakė tuo nesistebintis.
„Gal pasitaikė ir anksčiau viena ar dvi pastabos, bet taip sako tik tie žmonės, kurie nežino, kad tai yra romų tradicija. Kiekviena tauta savų turi“, – aiškino jis.
Laidotuvių įrašų jo „Youtube“ paskyroje – bent kelios dešimtys. Vieni jų – vos kelių minučių trukmės, kiti – ir kelių valandų, išskaidyti į skirtingas dalis, peržiūrėti dešimtis tūkstančių kartų. Maža to, filmuojamos ne tik laidotuvės, bet ir jų metinės.
Prie mirusiojo – ir nuotraukos atminimui
DELFI primena, kad ir tarp lietuvių vis dar gaji tradicija fotografuoti mirusiuosius ar fotografuotis kartu su jais.
Nors dabar dažnam tai atrodo šiurpiai, tačiau dar XIX a. pomirtinės fotografijos buvo gana įprastas dalykas, ypač Vakarų Europoje. Pasak fotografijos istorikų, mirusiųjų fotografavimas kaip gyvų, geriausiais drabužiais, namų aplinkoje, labiausiai išplito Viktorijos laikų (1830-1901 m.) Britanijoje.
Pirmosios fotografijos buvo brangios. Ir jei žmonės neleisdavo sau prabangos tiesiog įsiamžinti su šeima, mirus artimiems žmonėms, ypač vaikams, atminčiai nusifotografuodavo su jais, kaip gyvais, tik galbūt miegančiais, kad liktų jų atvaizdas atminčiai.
Kad būtų įtikimiau, pomirtinėse fotografijose mirusiųjų skruostai rausvinti, vaikai ar suaugusieji sodinti į krėslus, naudojant specialius įtaisus statomi ir prilaikomi. Paprastai aprengiami pačiais gražiausiai drabužiais. Mamos įsiamžindavo su mirusiais vaikais, tarsi jie tik užmigę.