Kartu T. Janušauskas ragina nustoti kalbėti apie tai, kad lietuviai šaudė žydus – jo nuomone, svarbiau kalbėti apie Holokaustą kaip apie išskirtinę tragediją – mušimasis į krūtinę nieko neduos.
Tuo metu istorikė Violeta Davoliūtė Lietuvoje pasigenda kolaboravimo kultūros tyrimų – aiškinimosi, kaip nutiko, kad Holokauste dalyvavo kaimynai ir pažįstami.
Tokios mintys skambėjo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) surengtoje diskusijoje „Shtiler Shtiler: kokią Lietuvos žydų istoriją pasakosime rytoj?“. Diskusija gimė po knygų „Nugenėta pušis“ ir „Mūsiškiai“, sukėlusių didelius viešuosius debatus, pasirodymo.
T. Janušauskas: absoliučiai nesijaučiu kaltas dėl Holokausto
Vidurio Europos universiteto žydų studijų programos doktorantas T. Janušauskas mano, kad mažų mažiausiai mokiniams reikėtų mokytis, kiek žydų ir kur buvo nužudyta. Mat, sako jis, dažniausiai jie net nesupranta, apie ką eina kalba, nes nežino, kas yra žydas.
Pasak T. Jaušausko, dažnai keliamas klausimas, kaip sutaikyti Lietuvos nacionalinį naratyvą ir Holokaustą. Čia iškyla visokių problemų, mat, pavyzdžiui, kai kurie laikinosios Lietuvos vyriausybės nariai, kurie yra nacionaliniai herojai lietuviams, yra siaubingi žmonės žinant, ką jie veikė Holokausto metu ir kaip prie to prisidėjo.
Pasak T. Janušausko, nereikia klausti, kaip pasiekti, kad visa tai žinotų moksleiviai bei visuomenė: esą paprasčiausiai reikia atsikratyti nacionalinio tautinio naratyvo.
Vidurio Europos universiteto doktorantas pakomentavo po R. Vanagaitės knygos kilusį šaršalą. Jo nuomone, esmė čia – kaltės mėtymasis, mat labiausiai nepatenkinti knyga buvo patriotiškai nusiteikę lietuviai, nenorintys priimti tiesos, kad tokie patys lietuviai žudė žydus.
„Jeigu man rūpi, kad aš esu lietuvis, aš kasdien tuo gyvenu, džiaugiuosi Rūtos Meilutytės pergalėmis arba džiaugiuosi dėl Birmingamo simfoninio orkestro dirigente tapusios Mildos Gražinytės-Tylos, tada jūs turėtume prastai jaustis dėl lietuvių, kurie žudė. Man, pavyzdžiui, asmeniškai visiškai nesvarbus mano lietuviškas identitetas, aš dėl tos priežasties absoliučiai nesijaučiu kaltas dėl Holokausto“, – dėstė T. Janušauskas.
Mat, aiškina pašnekovas, Holokaustas turi rūpėti pats savaime: neturi būti jokio tautinio pagrindo.
„Man neturi rūpėti Holokaustas Lietuvoje dėl to, kad aš esu lietuvis, man apskritai neturi rūpėti Holokaustas Lietuvoje. Holokaustas turi rūpėti pats savaime kaip didžiulė tragedija ir tą tragediją, mano supratimu, reikėtų tyrinėti ir pristatinėti ne per bandymus įkišti ją į tautinį naratyvą, ne per bandymus paaiškinti, kodėl lietuviai žudė – lygiai taip pat lenkai žudė, vengrai ir kas tik nori“, – kalbėjo T. Janušauskas.
Jo teigimu, neįdomu, kas yra žydšaudžių sąraše ir kiek ten žmonių – edukuojant tai nesvarbu. Pirmiausia, sako jis, turėtume kalbėti apie genocidus. „Apie genocidus turėtume kalbėti kaip apie masines žudynes, į kurias veda pirmiausia valstybiniai, elitiniai žmonių supriešinimai ir tautiniai naratyvai“, – sako jis. Diskusijos dalyvio teigimu, apie genocidą ir Holokaustą būtų galima kalbėti netgi atskiroje pamokoje – tai yra išskirtinis dalykas.
Pasak T. Janušausko, jei mes, paskaitę R. Vanagaitės knygą, išmoksime pamoką kaip lietuviai ir daužysimės į krūtinę pripažindami, kad ir lietuviai žudė, būsime pamokos neišmokę: tai tebus atskirtis – mes ir jie.
V. Davoliūtė: Lietuvoje vis dar vyrauja amnezija
Istorikė, kultūrologė, Jeilio universiteto bendradarbė dr. V. Davoliūtė aiškino, kad
Holokausto metu žmonės užima tris pozicijas: yra nusikaltėliai, aukos ir stebėtojai (liudininkai). Lietuvoje istorikė pasigenda liudininkų tyrimų – jų vaidmuo yra itin reikšmingas.
„Sakyčiau, šia prasme Lietuvoje vis dar vyrauja amnezija, nemanau, kad per drastiška taip pasakyti. Jei mes nuolatos kalbame apie, tarkime, kultūros elitų dalyvavimą sovietizacijos procese, nuolatos diskutuojame, kiek, iki kokio lygio kolaboravome, tai susidomėjimas kolaboravimu taip ir pasibaigia sovietmečiu. Iš viso nediskutuojama, kokios buvo kolaboravimo formos nacių okupacijos laikotarpiu“, – pastebėjo lietuvių kolaboravimo kultūrą su naciais ir sovietais
tyrinėjanti V. Davoliūtė.
Jos teigimu, Holokausto dalyviai nėra tik tie žmonės, kurie varė prie duobės ar žudė – buvo visa terpė, kurioje tai galėjo vystytis. Mokslininkės manymu, trūksta suvokimo, kokią poziciją užėmė kultūros elitai, intelektualai.
Pasak V. Davoliūtės, tokio tipo diskusijų šalyje trūksta, todėl mums ir sunkiau suprasti visą terpę, kurioje tam tikra žmonių grupė imama stigmatizuoti. „Labai trūksta supratimo, ryšio tarp retorikos ir tarp veiksmo, tarp žodžių ir tarp genocido, tarp žmonių pavadinimo utėle, šiukšle ir brutalaus veiksmo“, – kalbėjo Jeilio universiteto bendradarbė, mananti, kad per ketvirtį amžiaus šioje srityje galėjome pasistūmėti toliau.
V. Davoliūtė aiškino neskaičiusi R. Vanagaitės knygos, tačiau tokios knygos pasirodymą kaip reiškinį vertina teigiamai. Jos aiškinimu, apie istoriją gali kalbėti ne tik istorikų komisija. Tokios knygos galimos edukaciniais tikslais, polemikai, triukšmui sukelti. Jos nuomone, ne visuomenės kaltė, kad istorikai nepopuliarina savo darbų, jie nepatenka į žiniasklaidą.