„Aš moku už butą, gyvenu su panele, kopiu karjeros laiptais. Tai dabar įsivaizduokit: viską metu ir bėgu į šauktinius. Tai kaip man butą reikės išlaikyt? Palikt likimo valiai? Darbas, kad ir laikys tą vietą, bet kas dirbs mano darbą 9 mėnesius? Vis tiek ims naujus žmones, o tu grįžęs iš šauktinių privalėsi rašytis, kad savo noru išeini ir viskas“, - nuogąstavo vienas DELFI skaitytojų.
„Aš irgi esu panašioje situacijoje. Dirbu darbą, moku būsto paskolą, stengiuosi pakilti pareigose. Jei išeisiu tarnauti, tai aš tiesiog bankrutuosiu, nes žmona tikrai nesugebės mokėti mokesčių ir paskolą bei dar išgyventi. Man juk niekas algos nemokės už tai, kad aš ten sėdžiu“, - teigia Žilvinas.
Karas artėja, gyventojų nuomonės svarba – mažėja?
Lietuvos karo akademijos profesorius Valdas Rakutis teigia, kad gyventojų nuomonė apie šauktinių kariuomenę sunkiais laikais nėra svarbus aspektas, mat kalbama apie galimą karą, ne taikos metą.
„Mes vis kalbame apie norą ar nenorą tarnauti. Sunkiais laikais tai nesvarbus klausimas. Juk kalbame apie galimą karą, ne taikos metą. Karo metu tarnauti yra baisu ir pavojinga, į kariuomenę savo noru eina tik labai motyvuoti patriotai ir žmonės, kuriems paprastas gyvenimas neįdomus, adrenalino fanatikai. To neužtenka. Mes turime prisiminti senus ginkluotos tautos ir panašius dalykus. Tai nėra tušti žodžiai: kai kalbama apie išlikimą, reikia dėti visas pastangas“, - sako V. Rakutis.
„Žmonės labai įdomiai vertina: patogu-nepatogu. Bet dalykas paprastas – tai nėra malonu, tai neapsimoka, bet kai labai blogai, geriau daryti kažką negu laukti, kol kažkas ateis ir atims iš tavęs viską: gyvybę, ateitį, vaikus ir visa kita“, - pridūrė Lietuvos karo akademijos profesorius.
Pasak V. Rakučio, jam visuomet buvo keistas Lietuvoje vyraujantis požiūris, esą karas yra kažkokia teorinė galimybė, kaip pasaulio pabaiga, apie kurią kalbama Biblijoje. Tačiau jis pažymi, kad Lietuva yra tarp kaimynų, kurie kas kelerius metus rengia pratybas „Zapad“, kai treniruojamasi, kaip bus užimama mūsų šalis.
Visuotinis šaukimas atsirado ne šiaip sau
V. Rakutis pabrėžia, kad visuotinė karo prievolė atsirado XVIII amžiuje: „Ji buvo efektyvesnė nei prieš tai buvusi. Prieš tai buvusi kariuomenė buvo rekrūtinė, tai yra per prievartą suvarytų valstiečių kariuomenė, kuriai vadovauja bajorai karininkai“.
Karo istorijoje ypač svarbus momentas tenka Didžiajai prancūzų revoliucijai, dėl kurios susiformavo „ginkluotos tautos“ kariuomenė. Jei anksčiau karyba buvo aukštesniųjų luomų ir profesionalių samdinių veiklos sritis, tai po revoliucijos karas įgijo idėjinį pagrindą, karyba atsivėrė plačiajai visuomenei. Įvedus visuotinę karo prievolę Prancūzija Napoleono karų metu triuškino priešininkes vieną po kitos. Kiek vėliau Prancūzijoje visuotinė karo prievolė buvo panaikinta, bet greitai ir vėl atkurta.
Kaip savo knygoje „Karo meno istorija" rašo V. Rakutis, Prancūzijos karo ministras Sen Siras siekė padidinti kariuomenę iki 240 000 karių: pradėta kasmet imti po 40 000 šauktinių, kuriuos atrinkdavo burtais. Ištraukusieji teigiamą burtą dar galėdavo išsipirkti, tad kasmet buvo pašaukiama apie 23 000 naujokų.
„Pats šaukimo principas yra nepaprastai senas. Pavyzdžiui, ir Vytauto laikais kariuomenė buvo komplektuojama iš šaukiamų bajorų, nes bajoro pagrindinė funkcija ir buvo kariauti. Jie turėjo tam tikrų privilegijų, tačiau turėjo ir pareigų. Kitaip tariant, jiems nereikėjo dirbti fizinio darbo, bet už tai turėjo ginti savo šalį“, - sakė pašnekovas.
XVI amžiuje kariuomenė Lietuvoje buvo komplektuojama mišriai: iš pašauktinių bajorų ir dalies samdinių. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų Lietuva pateko į Rusijos imperijos sudėtį, kurioje buvo laikomasi rekrūtų prievolės sistemos.
„Nykstant baudžiauninkams, kuriems svarbi tik buitis ir kasdienis išgyvenimas, visuomenė labiau militarizuojasi ir tampa savo valstybių politikos formuotoja bei įgyvendintoja“, - reziumavo K. Zikaras.