Nušauti „duchai“ aplankė mane sapne
Jonas Zikas, žvalgas (1979–1981)
Buvome jauni, karas Afganistane tik prasidėjęs. O mums buvo paprasčiausiai įdomu, kas slypi už tos nežinomybės?
Baigiau Klaipėdos dailės mokyklą, politechnikumą ir gavęs paskyrimą į vieną Vilniaus projektavimo institutą išvažiavau ten dirbti. O po pusės metų atėjo šaukimas į armiją.
Iš pradžių pusę metų tarnavau Adažyje, Latvijoje, žvalgų mokykloje. Mat gražiai piešiau, mokėjau braižyti ir gerai orientavausi žemėlapiuose. Iš ten mane pasiuntė į Sovetską. Tankų dalinyje įkišo į komendanto skyrių (vzvodą).
Dar po kelių savaičių visas pulkas išvažiavo į mokymus Nesterovo poligone. Ešelonu, į kurį buvo sukrauti tankai, šarvuočiai, važiavome visą naktį. Rytą, vos vagoną spėjo atidaryti, atbėga pasiuntinys ir kviečia mane į štabą. Ten bataliono vadas įsako surinkti grupę specialistų ir informuoja, kad esu išgrūdamas į naujai formuojamo išplėstinio pėstininkų pulko žvalgybos kuopą. Mane paėmė kaip žvalgybinio šarvuočio vadą.
Naujas, iš viso Pabaltijo surinktas pulkas su technika, iš viso apie 1500 žmonių, visą mėnesį išbuvome Klaipėdoje, kareivinėse, kur dabar universitetas. Paskui 10 dienų per visą Rusiją traukiniu važiavome iki Uzbekistano miesto Termizo. Mums aiškino, kad pakeista pulko dislokacijos vieta. Ten mėnesį skyrė aklimatizacijai. Per tą laiką naktimis patruliuodavome.
Tuo metu iš Afganistano pradėjo išvesti sovietinius karinius instruktorius, vadinamuosius partizanus, desantininkus, kurie, persirengę afganistaniečių opozicijos uniformomis, ir pradėjo neramumus. O tie ginklų negrąžindavo, turėdavo ir parsivežtų trofėjinių. Prisigerdavo, važinėdavo šarvuočiais po apylinkes ir siautėdavo. Visi jie buvo aršūs, darydavo, ką norėdavo, šaudydavo, net moteris prievartaudavo. Mes, kaip patruliai, turėdavome juos gaudyti, pilti gerai į kailį – „dubasinti“ ir šaltą dušą daryti. Kitaip tariant, blaivyti. Taigi važiuojame, pamatome įtartiną šarvuotį, tikriname. Jei išgėrę, nežiūrime, karininkai ar eiliniai kareiviai, užlaužiame rankas ir suimame. Tik taip buvo įmanoma pažaboti tą išplitusį nusikalstamumą.
Po mėnesio tokios tarnybos išrikiavo pulką, atėjo vadovybė, visokie politrukai ir zampolitai ir sako: „Rytoj išvykstame į Afganistaną. Dar turite laiko atsisakyti.“ – „Zavtra uchodim na Afganistan. Jest’ vremia otkazat’sia.“ Atrodo, keli tokia galimybe pasinaudojo. Vėliau, jau Afganistane, zampolito klausėme, kur juos išsiuntė. Tas atsakė, kad greičiausiai į Tolimuosius Rytus, iš kur paprastai be dantų grįždavo, arba kokių nors kalinių saugoti. Bet kuriuo atveju ne pyragai jiems teko.
Savaitei likus iki išvykimo mums jau davė tikrą, kovinę, ginkluotę. Buvome pristatyti į mašinas ir šarvuočius krauti kovinius sviedinius, gavome ekipuotę. Mums aiškino, kad žygiuojame padėti Afganistano darbo liaudžiai kovoti su imperializmu. Jei ne mes, tai amerikiečiai ten dislokuotų savo raketas ir nutaikytų į Sovietų sąjungą. Mums, jauniems vaikinams, buvo paprasčiausiai įdomu, kas slypi už tos nežinomybės?
1980 metų balandžio 6 dieną kovinės technikos ir krovininių mašinų kolona tiltu per Amudarją išvyko į Afganistaną. Sieną kirtome ramiai, tačiau buvome labai įsitempę, susikaustę. Visko bijojome. Važiavome visą naktį. Visą naktį įtemptai dairėmės aplink, tačiau jokių dušmanų nematėme. Pagaliau sutikome pirmąjį. Pamatėme afganistaniečių sunkvežimį, „kolombiną“. Gėlytėmis apkaišytas, apipaišytas, gražus. Išlenda vairuotojas ir klausia mūsų: „Kak dela, rus?“
Pulkas, kuris stovėjo iki mūsų, pasitraukė toliau, už Kabulo, o mes apsistojome jų vietoje. Tik spėjome įsirengti miestelį, pasistatyti palapines, kitą dieną mus užliejo potvynis. Prasidėjo liūtys, nuo kalnų pasipylęs vanduo nuplovė visą mūsų stovyklą. Negana to, ėmė siūbuoti žemė – prasidėjo žemės drebėjimas.
Taip prasidėjo mano tarnyba Afganistane. Kadangi dar nebuvau ištarnavęs metų, tai į žvalgybą važiuodavo seniai. Tačiau vėliau į būrį pasiimdavo po du jaunesnius karius. Pratindavo prie užduočių. Turėdavome užtikrinti kelių, kuriais važiuodavo sunkvežimių kolonos, apsaugą. Teko visko mokytis iš naujo. Tai, ką mums pasakojo Adažyje, žvalgų mokykloje, pasirodė nieko verta informacija. Čia išmokau net racijos bangas sureguliuoti, kad girdėčiau saviškius. Po trijų mėnesių senius demobilizavo ir visa atsakomybė teko jau mums. Tačiau iki tol su jai tekdavo ne tik į užduotis eiti, bet į skūrą gauti.
Kartą keli seniai prasilošė kortomis ir buvo labai pikti, o aš lyg tyčia jiems pasitaikiau po kojomis. Sumušė mane stipriai, net į tumbočką sulindau. Kitą dieną mes susivienijome ir atkalėme kelis senius. Mūsų šaukimo buvome 25 kareiviai, o jie – 9. Vėliau jie naktį mus po vieną žadindavo ir mušdavo. Aišku, būdavo keliese. Taip ir kariavome.
Kartais važiuodavome ir į naktines operacijas. Užsivilkdavome maskuojamuosius chalatus, vietoje kerzinių batų – sportbačius ir be šviesų išvažiuodavome. Koordinates tų takų, kuriais vaikščiodavo dušmanai, žinodavome iš anksto. Įsitaisydavome ir laukdavome pasaloje. Mes juos matydavome, jie mūsų – ne. Užklupdavome netikėtai ir staigiai sunaikindavome. Nušautuosius visada apieškodavome, o rastus vertingus daiktus pasiimdavome.
Ar plėšikaudavome? Aišku. Tik niekas apie tai garsiai nekalbėjo. Turėdami informacijos, kad viename ar kitame kišlake gali slėptis dušmanai, eidavome jų ieškoti. Tie jau žinodavo, kad ateisime, ir dingdavo. Su jais ir vietiniai gyventojai. Todėl laisvai vaikščiodavome po namus ir šmanalindavome, naršydavome. Kas patikdavo, visada pasiimdavome – „ūkyje pravers“, juokaudavome. Tačiau mes elgėmės palyginti gražiai, o būdavo tokių, jau antrus metus tarnaujančių, kurie ir kaimuose likusias moteris prievartaudavo. Tačiau kai aš tapau zamkomvzvoda, skyriaus vado pavaduotoju, tokius dalykus kuo griežčiausiai uždraudžiau.
Grįžus iš operacijų, prisistatydavo autobataliono vairuotojai. Klausdavo, ką turime. O mes turėdavome visko – kramtomosios gumos, akinių, laikrodžių, magnetofonų, žirklučių nagams, džinsų, visokių niekų, kurie Sąjungoje turėjo didelę paklausą. Viską sukraudavome į vieną vietą ir pareikšdavome: už viską norime tiek ir tiek degtinės. Ir mums gerai, ir jiems. Jie tas gėrybes į Sąjungą veždavo. Taip ir keisdavomės. Mums, lietuviams, degtinėlė būdavo mielesnė už „žolę“, kurią visi ten rūkė. Kartais ir mes užtraukdavome, tačiau daug rečiau nei kokie nors ukrainiečiai ar kiti.
Dušmanus, kuriuos sučiupdavome, iš pradžių suimdavome, perduodavome vadovybei, ir viskas. Juos siųsdavo į kalėjimą Kabule, kur jų laukdavo neblogos gyvenimo sąlygos. Tačiau po kurio laiko pastebėjome, kad suimame vėl tuos pačius. Apie tai pranešiau žvalgybos vadui. Tas atsiuntė oficialų atsakymą: „Siųskite juos į Kabulą.“ Tačiau mes žinojome tikrąją to įsakymo prasmę – dušmanų į nelaisvę neimti, o sunaikinti vietoje. Mes juos patys šaudydavome arba vesdavome prie tokio tarpeklio, kur leisdavome pasitreniruoti jaunesniems kareiviams. Kad nugalėtų žudymo baimę. Kas netingėdavo, pribaigdavo durklu.
Mano tarnybos laikais pėstininkų šarvuočiuose BMP būdavo tokios plaukti skirtos gelbėjimosi liemenės su daug kišenių. Mes iš tų kišenių išimdavome plūdurus ir pilnas prigrūsdavome dėtuvių su šoviniais. Eidamas į ilgesnes operacijas, aš dar pasiimdavau visą dėžę granatų. Pagal statutą kiekvienam priklausė po dvi granatas. O aš kuprinėje jų 20 turėdavau. Kai apsikasdavome, įsitvirtindavome, granatos būdavo geriausias ir patikimiausias ginklas. Gulėdamas už priedangos jomis ilgai galėdavau gintis. Paprastai imdavau efkes, F-1. Jų skeveldrų spindulys 200 metrų. Pabandytų kas nors pakliūti į tą spindulį. O tos skardinės, puolamosios, niekam tikusios, tik garsas, daugiau nieko.
Valgydavome sausą davinį, visokias košes. Kol važiuodavome, uždėdavome skardines ant variklio ir jos pašildavo. Mano vikšriniame šarvuotyje, vado vietoje, kur aš ir sėdėdavau, buvo 10 litrų talpos nerūdijančio plieno bakas geriamajam vandeniui laikyti. Aš į jį džiovintos duonos prigrūsdavau, vandeniu užpildavau, cukraus įmaišydavau ir kol važinėdavome, kartais penkias dienas, kartais – savaitę, mišinys ten rūgdavo. Tad po kelių dienų po vakarienės jau galėdavome „braškės“ atsigerti. Tiesa, po jos raugėdavome benzinu.
Iki tarnybos pabaigos likus vos mėnesiui mus vėl išsiuntė į operaciją. Pulko vadui dėl to buvo priekaištaujama, tačiau tas išsigynė, esą žmonių nebėra, o mes juk „patyrę specialistai“. Taigi pasiskolinome iš pėstininkų šarvuotį, nuvažiavome į vietą, o čia mūsų koloną apsupo duchai. Pasirodo, kažkas pamiršo abipus kelio sargybos postus išstatyti, o dušmanai tuo pasinaudojo, kelią užminavo ir apsupo koloną. Ką daryti? Mėginame veržtis. Pirmas važiuoja tankas su tralu minoms neutralizuoti. Užvažiavo ant vienos, ta po tralu nesprogo, o po tanku driokstelėjo. Stovi tankas kelią kitiems užtvėręs. Kaip jį sutaisyti? Gavome įsakymą, ekipažą ištraukti, o tanką nustumti nuo kelio į tarpeklį. Girdime, vieno sunkvežimio vairuotoją nušovė, o tame sunkvežimyje – pranešimų šifravimo aparatūra. Per raciją klausia, kas moka vairuoti GAZ 66? Niekas nemoka. O gal koks nors vairuojantis žmogus yra? Mano mašinoje toks buvo. Jis nubėgo į sunkvežimį, pasilenkė pavarą įjungti, girdžiu – šūvis. Per raciją šaukia – nušovė. Paskui pasitaiso – tik sužeidė. Tą narsuolį sėkmingai evakavo, o tuo tarpu priešais mus važiavęs šarvuotis ant minos užvažiavo. Vėl sustojome. Sėdime savo šarvuotyje ir drebame. Klausiu, gal kas nors „žolės“ turite. Sakau, jei pasiseks, išvažiuosime gyvi, o jei ne, tai nors parūkykime. Tąsyk pasisekė.
Buvo mano gimtadienis. Sėdime savo pozicijose, o mus apšaudo, nei ilsėtis, nei miegoti negalime, tupime apkasuose ir saugomės. Vakare atbėga kareivis ir liepia eiti pas žvalgybos vadą. Nueinu, o tas man sako: „Žinau, Jonai, kad šiandien tavo gimtadienis. Sveikinu, gaila, dovanų jokių neturiu, bet leidžiu dvi valandas pamiegoti.“ Net nutirpau, kokia man laimė nusišypsojo. Jau svajojau, kaip dvi valandas atsijungsiu, apie nieką negalvosiu ir miegosiu. Nueinu į šarvuotį, kuriame tikėjausi nusnausti. O į šarvuočio korpusą kažkoks niekšas – bum, bum šaudo ir užmigti man neleidžia. Kaip susinervinau. Atsidariau liuką, pasiėmiau rankinį kulkosvaidį, užsidėjau fosforinį taikiklį, ir seku, iš kurios pusės į mus šaudo. O naktį šaulį susekti nesunku – pirma blyksteli ugnis, o tik paskui nuaidi šūvio garsas. Aha, vėl šovė, aš jį pamačiau. Nusitaikiau į tą vietą ir laukiu. Vėl blykstelėjo, o aš į jį. Ir nutilo. Lendu į savo šarvuotį, pasižiūriu į laikrodį – mano poilsiui teliko pusė valandos. Bet ir to užteko. Kitą rytą į tą vietą nuėję kūno neradome, tačiau viskas aplink buvo aptaškyta krauju.
Gauname pranešimą, kad Barlamo provincijoje pastebėta grupė į kalnus besitraukiančių dušmanų. Pagrindinės jėgos buvo išvykusios į didelę operaciją, o mes neseniai grįžę iš kitos užduoties. Iš viso likusios trys mašinos. Mums visiems buvo liepta tuos duchus vytis. Atvažiuojame į nurodytą vietą ir matome, iš tiesų 7 duchai keliasi per upę. Keliais šūviais mes juos sustabdėme. Vis dėlto per upę jie spėjo persikelti ir pasislėpė kitame krante stovinčiame name. Nuo mūsų už kokių 800–900 metrų. Šarvuočių pabūklais apšaudėme tą namą. Tačiau didelės žalos nepadarėme, net sienų neperšovėme.
Duchai liovėsi atsišaudyti, bet aš spėjau, kad jie dar gyvi, tik apsimeta žuvusiais. O norint tuo įsitikinti, reikia iki jų nueiti, suskaičiuoti lavonus ir surinkti trofėjus. Pagal taisykles aš, mašinos vadas, turiu būti su ekipažu. Be manęs šarvuotyje buvo dar trys kariai, operatorius ir mechanikas. Kariai dar jauni, be patirties. Ką daryti? Operatorius rodo iniciatyvą ir siūlosi pats nueiti. Nors pagal taisykles jis negali palikti mašinos. Tiek to. Pasirengiame apšaudyti namą iš visų pusių, kad niekas iš ten neišlįstų. Operatorius užsideda šalmą ir leidžiasi prie upės. Mes jį pridengiame, šaudome kaip pasiutę. Sukoncentruojame ugnį į vieną pusę, o operatorius įlenda pro kitą ir randa penkis gyvus duchus, kurie nesitikėjo, kad čia kas nors ateis. Du nukauna vietoje, o tris paima į nelaisvę. Surenka jų ginklus ir visus atveda. Informuojame žvalgybos vadą, jis apsidžiaugia. Tačiau paaiškina, kad pažeidėme taisykles. Ne vietoje rodėme didvyriškumą. Gerai, kad viskas gerai baigėsi, o jei būtų kitaip? Laimei, niekas nenukentėjo, tad viskas buvo atleista. Buvome už tai ir paskatinti. Mane net norėjo apdovanoti Raudonosios žvaigždės ordinu.
Jau grįžęs į Lietuvą iš tėvų gavau pinigų, nusipirkau džinsinį kostiumą, iš boninės, arba čekinės (boninės, čekinės – kai kuriuose Sovietų sąjungos miestuose, tarp jų ir Klaipėdoje bei Vilniuje, veikusios valiutinės parduotuvės, kuriose buvo galima atsiskaityti ne grynais pinigais, o bonais, čekiais – red.past.), – beisbolo kepurėlę, akinius nuo saulės. Taip prasidėjo mano bohemiškas gyvenimas, paįvairinamas muštynėmis, kuriose aš labiau nukentėjau nei per karą. Juk visus randus, kurie išgražinę mano veidą, gavau jau grįžęs į Klaipėdą. Keliaudavome su draugais po barus, restoranus, kur ir aš pats ieškodavau priekabių, ir draugus tekdavo ginti. O jie, šmikiai, nuėję į kokį nors restoraną ar šokius, įsivelia į konfliktą ir atbėga man skųstis. Tekdavo įsikišti.
Būdavo, eidamas gatve, matau kad ateina trys keturi vaikinai. Aš įžūliai žingsniuoju tiesiai į juos – tegu tik pabando ką nors pasakyti. Tačiau, o taip būdavo dažniausiai, jie tik prasiskiria ir mane praleidžia. Lyg tyčia niekas nieko nesakydavo ir nebūdavo prie ko prikibti.
Kartą Žvejų alaus bare su draugu, buvusiu desantininku, atsisėdome prie jau „apšilusių“ rusų karininkų, majoro ir leitenanto. Pastarasis segėjo parašiutininko ženkliuką. Daugiau išgėręs ėmė girtis, kad Afganistane tarnavęs, tiek ir tiek kartų su parašiutu šokęs, esąs kietas karys. Mes, pažinodami savo draugą desantininką, bokalus arčiau prisitraukėme, o jis tam leitenantui sako: „Za tvoji pryžki “, – ir kelia bokalą lyg norėdamas už jo šuolius susidaužti. Tačiau trinktelėjo ne į pagyrūno bokalą, o jam į veidą. Tada iššoko iš už stalo, čiupo tą leitenantą už pakarpos ir nusviedė nuo stačių laiptų. Majoras nustebęs klausinėja, kas čia vyksta ir už ką jo draugą muša. Mes jam paaiškinome, kad girtis negražu, juk tikri desantininkai Afganistane su parašiutais nešokinėjo. Tiesa, vieną kartą iššoko, tačiau juos duchai iš aplink stūksančių kalnų iššaudė, todėl po to karto daugiau – niekada. Todėl negražu girtis nebūtais dalykais ir vaizduoti didvyrį.
Vieną naktį susapnavau visus, kuriuos nužudžiau. Atsibudau, užsidegiau šviesą ir atsistojau lovos kampe. Mama atėjo nustebusi, aš jai viską pasakiau ir likusią nakties dalį miegojau mamos lovoje. Aš, kietas afganas, tiek duchų paklojęs, miegojau iš baimės mamą apsikabinęs. Atsibudau, mamos šalia nėra. Ji tuo metu nuėjo į bažnyčią ir užsakė mišias. Nuo to karto nė sykio Afganistano nebesapnavau.