Sovietų armijos intervencija į Afganistaną prasidėjo 1979 m. gruodžio 25-osios naktį, kai desantininkų daliniai užėmė strateginį Bagramo oro uostą netoli sostinės Kabulo. Po dviejų dienų, gruodžio 27-ąją, duotas įsakymas šturmuoti premjero Hafisullah Amino rūmus.
Ta agresyvi kampanija truko beveik 10 metų ir pareikalavo per 13 tūkst. sovietų karių ir šimtų tūkstančių afganistaniečių gyvybių.
Sovietų pusėje kovojo per 5 tūkst. jaunų vyrų iš Lietuvos. 96 namo grįžo cinkuotuose karstuose, šimtai suluošintų.
Mes ilgai nežinojome, ką jie ten veikė, kaip gyveno. Ne vienas grįžęs namo apie savo tarnybą Afganistane nepasakojo net patiems artimiausiems žmonėms. Ilgai jie laikė tuos prisiminimus, išgyvenimus savyje. Nedidelė jų dalis sutiko pasidalinti savo prisiminimais, išgyvenimais. Todėl džiaugiuosi turėjęs galimybę pabendrauti su jais, nors truputėlį pakelti jau užverstą ir baigiamą pamiršti istorijos puslapį.
Šis prieš 30 metų prasidėjęs ir prieš 20 metų pasibaigęs karas yra aprašytas daugelyje istorijos vadovėlių. Todėl ir tie jauni vaikinukai, savo gyvybių ir sveikatos kaina kūrę istoriją, patys yra nežinomoji tos istorijos dalis.
Nors ne visi jie linkę manyti, kad jų asmeninė patirti gali būti kam nors įdomi. Todėl nemėgsta jie girtis. Ne visi norėjo dalytis prisiminimais, o ir iš tų, kurie sutiko, prisiminimus teko traukte traukti. Manau, kad tai tikrų vyrų, nesutrinkančių pavojingiausiomis akimirkomis, bruožas.
Apie kiekvieną jų būtų galima parašyti po atskirą knygą.
Prieš 30-20 metų jiems tebuvo 18-19 metų. Ir jie nežinojo, kodėl būtent jie turi vykti į Afganistaną. Jie nenutuokė, kas jų ten laukia, daugelio jų sutikimo nė neklausė, todėl teko paklusti ir susitaikyti su likimu. Kai kurie jų žuvo nė nepalietę Afganistano žemės, pačią pirmąją nepaskelbto karo dieną. Kai kuriuos sužalojo gudriai paslėpti sprogmenys, arba pakirto kalnuose pasislėpusio priešo kulka. Kitiems pavyko išvengti mirties ir sužalojimų, tačiau tas beprasmis karas visiems jų paliko gilų randą sieloje.
Nesuklysiu sakydamas, kad didžiausios karo Afganistane aukos yra ten tarnavusiųjų vaikinų motinos. Net ir tie patys vaikinai, dvejus metus praleidę „pod pricielom“, su nuolat gresiančiu pavojumi galop susitaikydavo ir priprasdavo prie sprogimų ir virš galvų zvimbiančių kulkų. Tačiau Lietuvoje likusioms motinoms ta kasdienė nežinia ir nuolatinis laukimas atnešė nepalyginti daugiau skausmo ir ašarų.
Motina pražilo per kelias dienas
Jonas Šereiva, pagrindinio pabūklo taikytojas, sovietų armijoje tarnavęs 1979-1981 metais, prisimena, kad Afganistane jau buvo ištarnavęs apie pusę metų, kai tėvai gavo oficialų laišką iš jo dalinio. Jie dvi dienas bijojo atplėšti voką, nes manė, kad viduje bus pranešimas apie sūnaus žūtį. Todėl paprašė, kad atplėštų visai svetimi žmonės. Paaiškėjo, kad tai buvo tik padėkos raštas už pavyzdingą tarnybą.
Į armiją mane paėmė 1979 metų gegužės 9 dieną. Po kelių dienų jau buvau Ferganoje, Uzbekistane. Paskui išsiuntė į Azadbašą. Paskyrė į desantininkų pulko artilerijos divizioną. Tačiau netrukus mūsų pulką išformavo, atėmė desantininkų uniformas ir apvilko uniformas su raudonais antpečiais. Bet paliko jūreiviškas palaidines telniaškas. Pranešė, kad tarnausime daliniuose Čekijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje, VDR. Apsidžiaugėme. (Vėliau sužinojome, kad 1979 m. iš tų socialistinių šalių išvedė tankų dalinius, o vietoje jų atsiuntė desantininkus.) Mūsų pulką išrikiavo, perskaitė „laimingųjų“, važiuosiančių į užsienį, pavardes, o likusiesiems naująsias uniformas liepė grąžinti ir atsiimti desantininkų. Tarp pastarųjų buvome tik lietuviai, latviai, estai ir keli ruseliai. Mus paskyrė į atskirą oro desanto pulką – vozdušno desantnyj polk (oro desantininkų pulkas).
1979 metų gruodžio 24 ar 25 dieną Ferganoje mus susodino į lėktuvus ir kažkur nuskraidino. Kai lėktuvas nusileido ir mes iš jo išlipome bei išsirikiavome, karininkai sako: „Sveikiname, jūs esate Afganistano žemėje.“ Kas tas Afganistanas, nežinojome. Tik vėliau pasakė, kad esame Bagramo oro uoste, netoli Kabulo. Šį oro uostą vėliau ir saugojome.
Tris keturias dienas Afganistane gyvenome neblogai. Pradėjo labai gerai maitinti: cukraus – kalnai, ėmė duoti ir medaus, košėje mėsos buvo daugiau nei pačios košės. Tuo metu priiminėjome Vitebsko diviziją. Aš buvau artilerijos divizione, prie haubicų, kurios buvo išdėstytos aplink mūsų ginamą objektą.
Vieną dieną pasigirdo šūviai, sprogimai. Mūsų leitenantas Ščetininas pasakė, kad vyksta perversmas. Ne revoliucija, ne sukilimas, o perversmas. Visus mūsiškius kažkur išvežė. O mane su praporščiku paliko, paskyrė sandėlininku – kaptiorščiku, turėjau saugoti baterijos turtą – ginklus, šaudmenis, asmeninius daiktus.
Naktį, pasibaigus didžiajam susišaudymui, liepė lipti į paruoštą sunkvežimį ir išvažiavome. Reikėjo surinkti nukautus afganistaniečių kareivių, kurie priešinosi sovietams, kūnus. Tada pirmą kartą tiesiogine prasme išsimaudžiau kraujyje. Sumetėme lavonus į kėbulą kaip maišus, ir viskas. Kur juos išvežė, nežinau. Daugiau nukautųjų rinkti neteko, tik vieną kartą, važiuojant iš operacijos kažkur prie Bamiano, mačiau, kaip mūsiškiai sušaudė grupę dušmanų, kitaip dar vadinamų duchais (persiškai dushman – priešas, per Afganistano karą taip buvo vadinami vietiniai kareiviai ir partizanai, „duchas“ yra rusiška žodžio dušmanas adaptacija). Kūnus suguldė kalno papėdėje, o virš jų išminuotojai sudėjo sprogmenis. Uolą susprogdino ir nukautieji liko po nuolaužų krūva.
Rytą karininkai paaiškino, kad mus, sovietinę armiją, pakvietė Afganistano komunistų partija padėti nuversti „neteisėtai užėmusį valdžią“ prezidentą Aminą. Tą pačią dieną ir maistas suprastėjo, baigėsi resursai.
Atsimenu, atskrido vienas krovininis lėktuvas ir atgabeno šimtą skystu kuru kūrenamų „Polaris“ krosnelių. Jos buvo neįprastos formos, plonos ir pailgos. O jau kitą dieną per rusų kalba transliuojamą „Amerikos balsą“ girdėjome, kad rusai atseit į Afganistaną atsigabeno 100 balistinių raketų „Polaris“, kurios buvo NATO šalių ginkluotėje. Juokėmės, kad ne tik mūsų žvalgyba apsirinka, bet ir amerikiečių.
Po to pirmojo susišaudymo, Kabule įvykusio perversmo, kurį laiką buvo labai ramu. Nesigirdėjo nei šūvių, nei sprogimų, vyko normali tarnyba, saugojome oro uostą. Nuolat girdėjome pažadus, kad mus iš čia labai greitai išves. Iš pradžių minėjo vasario mėnesį, paskui – kovą. Vėliau žadėjo, kad namie, Sovietų sąjungoje, būsime gegužės mėnesį, paskui – birželį. Galiausiai sakė, kad grįšime per spalio šventes. Taigi ir gyvenome nuolat laukdami žadėtojo išvykimo. Galų gale nustojo žadėti ir pranešė, kad mes čia ilgam.
Kai laiškuose namiškiams ėmiau rašyti nebe dalinio pavadinimą, o polevaja počta (lauko paštas), tėvai viską suprato. Motinai buvo didžiulė trauma, vargšė per kelias dienas pražilo. Pačioje pradžioje mes ir negalėjome rašyti, kur esame, nes tai buvo laikoma tėvynės išdavimu, o Sovietų Sąjungoje už tėvynės išdavimą buvo skiriama tik viena bausmė – mirties. Rašydavome, kad viskas gerai, esame pavalgę, tarnyboje sekasi puikiai.
Mūsų pozicijos nuo rajonų, kur vyko kovinės operacijos, būdavo už septynių–dešimties kilometrų. Iš pradžių turėdavome nurodytą kvadratą „praarti“ haubicomis, o tada jau ten eidavo desantininkai. Ne visada pataikydavome į nurodytus taikinius, tačiau bent jau parodydavome savo galią. Dušmanus tai išgąsdindavo ir išvydavo iš slėptuvių. Aš buvau artilerijos diviziono pagrindinio pabūklo taikytojas.
Mano užduotis buvo pradėti apšaudymą. Jei gaudavome pranešimą apie neramumus, pagal nurodytas koordinates iššaudavau pirmąjį šūvį. Pagal jį būdavo koreguojama visos baterijos pabūklų ugnis. Vieną kartą užteko vienintelio mano šūvio. Gerai nesupratau, ar iškart pataikiau į nurodytą vietą, tačiau kitiems šaudyti jau nebereikėjo. Iškart ten pasiuntė mūsų kuopos desantininkus.
Man už tą šūvį ir medalį norėjo duoti, tačiau šiek tiek prisidirbau – vienam tinginiui, užmigusiam poste, kaulus sulaužiau. Tikrinau postus, o jis miega – nė cypt. Iš pradžių atsegiau jo automato dėtuvę. Nė cypt. Tada paėmiau prie diržo nešiojamą peilį. Nepabudo. Ėmiau purtyti abiem rankom. Vis tiek miega, ką nori, tą daryk. O ką turėjau daryti? Juk jei būčiau ne aš, o dušmanai, visus mus galėjo išpjauti. Apie tokius atvejus mes ne kartą girdėjome. Už tokius dalykus apdaužyti reikia. Tai ir perėjau automato buože per nugarą. Vėliau sakė, kad dėl sutrenkto stuburo jį išvežė gydyti į Sąjungą. Taip ir nukentėjau per jį. Vietoj medalio „Už narsumą“ davė tik medalį „Už kovinius nuopelnus“.
Kai pradėjo mus vežti į „reidus“, kovines operacijas, iš pradžių į tai žiūrėjome kaip į pramogą. Sakė, kad pastebėti neramumai, kuriuos reikia numalšinti ir palaikyti tvarką. Kitaip tariant, padėti cerandojams – iš pačių afganistaniečių sudarytai vidaus kariuomenei.
Tačiau pavasarį, jau nutirpus sniegui, turbūt buvo balandis, prasidėjo daug rimtesni susirėmimai su dušmanais. Tada sužeidė ir pirmuosius mūsiškius, buvo ir nukautų.
Gavę pranešimą, kad kažkur pastebėtas būrys ginkluotų vyrų, mes iškart šokdavome į mašinas, šarvuočius – ir į tą vietą. Einame per kaimą, iš vieno molinio namo išeina senukas pasiramsčiuodamas lazdele. Mūsiškis Andriucha sako: „Įleisk.“ Senis ramiai pakelia savo lazdelę, tik „pliaukšt“, dūmų kamuolys, o tas karys jaučia, kad skrenda atbulas. Pasirodo, senis ne lazdelę, o titnaginį šautuvą rankoje laikė. Laimė, Andriucha liemenę buvo užsivilkęs, taigi jo net nesužeidė. Užtat senis vietoje automatais buvo suvarpytas.
Mūsų pulką taip pat apšaudydavo. Iš toli, atsargiai. Kartą buvome savo pozicijose, draugai susėdę apkase pasakojo anekdotus. Aš stovėjau atsirėmęs į apsauginį haubicos skydą ir žiūrėjau į juos. Kažkas pasakė juoką, turėjome savų anekdotų, aš iš juoko net susiriečiau, ir kaip tik tą akimirką dzingtelėjo ir nudiegė man kairiosios rankos bevardžio piršto patį galiuką. Pažiūriu į pirštą – kruvinas. Nesupratau, kas tai buvo. Gal snaiperis? Bet buvome atviroje vietoje ir jokio šūvio garso negirdėjome. Tik piršto galiuko odą nubraukė, ir viskas.
Baisiausia būdavo važiuoti kolonoje, nes nežinodavai, iš kurios pusės šaus ar mes granatą. O gal užvažiuosi ant minos?
Taip pat būdavo baisu, kai eidavome maudytis ir skalbti į upelį. Eidavome po šešis septynis žmones, bet visi iškart nepuldavome į vandenį. Keli saugodavo, kad negautume kokio varžto, paleisto iš šautuvo. Dušmanai – neblogi šauliai, jiems puikiai sekėsi „nuseginėti žvaigždutes“.
Visą laiką, kurį buvau Afganistane, jaučiau nuolatinę įtampą. Net miegodamas neužsimiršdavau. Tik truputį kas nors trekšt – pašoki, tikrini, ar automatas vietoje. Tarnyba Afganistane niekam sveikatos nepridėjo. Jei būtume ten nuvažiavę jau suaugę, susiformavę, tai gal būtų buvę kitaip. O juk mus ten nusiuntė visai žalius, dar nesubrendusius. Gerai, kad kartais „žolės“, čarso (hašišas su opijaus priemaiša), užtraukdavome, nors šiek tiek po tų mėsmalių atsipalaiduodavome. Aišku, koks ten rūkymas – vieną porciją keturiese. Išeidavo po du tris dūmus. Tačiau mums, vaikėzams, ir nuo to kiaulės skraidydavo.
Čarso nusipirkdavome iš tų pačių afganistaniečių. Budėdami postuose prie kokio plento, stabdydavome įtartinus automobilius. Jei atvažiuoja „Toyota“, o salone sėdi trys keturi vyrai, ją būtinai stabdydavome. Tikrindavome, ar neturi šaudmenų, ginklų, taip pat ir čarso. Jo radę prašydavome, kad duotų dovanų – bakšiš – ar pavaišintų.
O jau paskui iš mūsų „žolės“ prašydavo ir karininkai. Išrikiuodavo ir liepdavo parodyti cigaretes. Jei pas kurį rasdavo išardytų ir „žolės“ prikimštų cigarečių, nepykdavo, o siūlydavo kartu parūkyti.