Artėjant realiam skiepijimo terminui, šalys gali grįžti prie klausimo dėl tarptautinių susitarimų, kurie, pavyzdžiui, draustų atvykti nepasiskiepijusiems nuo COVID-19, teigė premjero Sauliaus Skvernelio komandoje dirbęs epidemiologas Paulius Gradeckas.
„Diskusija tema „skiepytis ar nesiskiepyti“ susiveda į klausimą: kas tavęs laukia, jeigu nesiskiepysi? Pavyzdžiui, tarp šalių Vyriausybių balandžio, gegužės, birželio mėnesiais buvo prasidėję aktyvūs pokalbiai apie imuniteto pasus. Iš pradžių buvo kalbama apie tai, kad žmonės, persirgę ta liga, pasidarę akredituotus tyrimus, galėtų gauti pažymėjimą, kad jie yra persirgę, ir jie yra laisvi keliauti iš šalies ir karantino zonose, jeigu jos vėl atsirastų“, – priminė šiuo metu Marijampolės pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC) direktoriaus pavaduotoju dirbąs epidemiologas P. Gradeckas.
Pasak specialisto, šita idėja vėl tampa aktuali, nes vakcinos jau yra išrastos, dabar jos yra testuojamos, ir laukiama atsakymo, kiek jos bus efektyvios.
„Tokiu atveju žmonės galėtų labai norėti įrodyti savo vakcinaciją tokiu pasu. Mums net nereikėtų nacionalinių teisės aktų, kad žmogus norėtų skiepytis, nes tokiu būdu jis būtų laisvas keliauti. Net neabejoju, kad galėtų būti tarptautinių susitarimų, teisės aktų arba sutarčių pagrindu, kada šalys pasirašytų bendrą susitarimą, kad žmonės, keliaujantys tarp šalių, privalo turėti tokį dokumentą“, – sakė P. Gradeckas.
Pasak specialisto, teisiniu požiūriu tokie susitarimai galiotų ir Lietuvos piliečiams.
„Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatyme yra nustatyta, kad imunoprofilaktika atliekama tik asmeniui sutikus. Bet to pačio straipsnio kita dalis sako, kad gali būti organizuojama kitaip, jeigu tai nustato kiti teisės aktai. Preambulėje labai aiškiai pasakyta, kad šitas įstatymas nėra viršesnis už tarptautinius susitarimus. Jeigu yra tarptautinis susitarimas, reglamentuojantis tuos pačius straipsnius, kurie yra Užkrečiamųjų ligų įstatyme, viršesnis visada yra tarptautinis susitarimas“, – aiškino P. Gradeckas.
Pasak specialisto, tokių precendentų, kai atvykstantiems į šalį yra privalomi specifiniai skiepai, jau egzistuoja.
„Geltonojo drugio vakcina Lietuvoje nėra nei privaloma, nei rekomenduojama, bet pabandykite be jos įvažiuoti į Braziliją arba kokią nors kitą Pietų Amerikos šalį. Tiesiog nebūsite ten įleisti. Nacionalinis teisės aktas sako, kad vakcinacija šia vakcina nėra privalomas. Tarptautinis susitarimas dėl geltonojo drugio vakcinos sako kitaip. Mes klausomės tarptautinio susitarimo“, – sakė P. Gradeckas.
Susiduria su „Čapliko problema“
Epidemiologo įsitikinimu, sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos kalbėjimas apie tai, kad nėra teisinių mechanizmų priversti gyventojus skiepytis, iš dalies susijęs su artėjančiais rinkimais.
„Valstiečiai-žalieji nebuvo proaktyviai nusiteikę dėl privalomo skiepijimo. Ta tema yra labiau socialdemokratų, ypač buvusio jų sveikatos apsaugos ministro Vytenio Povilo Andriukaičio, „arkliukas“.
Tačiau šiuo atveju skiepijimo pandemine vakcina temą reikėtų atskirti nuo kalbėjimo apie vaikystės ligų vakcinas. Ir šioje vietoje aš suprantu, kad pagrindinė tiesa yra nenoras atskleisti, kiek apskritai yra ruošiamasi vakcinų nupirkti“, – sakė P. Gradeckas.
Specialistas šitai situacijai apibūdinti naudoja terminą „Čapliko problema“.
„Algis Čaplikas buvo tas sveikatos apsaugos ministras, kuris įsiminė pasakęs auksinę frazę: „nenupirksime vakcinų būsiu blogas, nupirkome vakcinas, aš vis tiek blogas“, nes jos nebuvo panaudotos.
Aš kalbu apie 2009 metus ir pandeminę kiaulių gripo vakciną. Lietuvoje 90 proc. tos vakcinos buvo sunaikinta, kaip netinkama, pasibaigus galiojimui, dėl to, kad žmonės nenorėjo skiepytis“, – priminė P. Gradeckas.
Paskiepyti tik išskirtines profesines grupes neužtektų
Epidemiologas spėja, kad dabartinėje situacijoje gali būti renkamasi iš kelių scenarijų. Vienas jų galėtų būti nupirkta vakcina skiepyti tik tuos žmones, kurie dirba darbus, kurie turi būti teikiami dėl visuomenės poreikių: pavyzdžiui, iš medicinos sektoriaus, teisėsaugos, prižiūrinčius vandens, šilumos tiekimą, kariuomenę.
„Esu paskaičiavęs, kad kritiškai svarbiuose sektoriuose dirba maždaug 120 tūkst. asmenų. Paskiepijus visus šiuos asmenis tikrai nesustabdytume plitimo. Virusologai yra paskaičiavę, kad 60 proc. populiacijos galėtų užtikrinti vadinamąjį bandos imunitetą, ir virusas nebegalėtų plisti visuomenėje“, – sakė P. Gradeckas.
Epidemiologas svarstė, kad būtent maždaug tokiai populiacijos daliai paskiepyti ir prireiks tų viešojoje erdvėje ministro ir premjero minimų daugiau kaip 100 mln. eurų.
„Neturint mechanizmų, problema yra tokia, ar žmonės norės skiepytis. Imunologiniai produktai galioja nuo vienerių metų iki dvejų. Reiškia, kad dažnai vakcinų kompanijos iš karto klausia: „kiek jūs užsakote serijų?“, ir tas dažnai pristatoma bent jau 50 procentų. Bijoma, kad vakcina nebus panaudota“, – kalbėjo P. Gradeckas.
Antivakserių balsas šiuo atveju nebus lemiamas
Epidemiologas šioje situacijoje nebuvo linkęs rimtai vertinti aršių skiepų priešininkų keliamos rizikos.
„Jų idėjos yra pavojingesnės, kai kalbame apie vaikystės ligas valdančias vakcinas, nes ten bandos imunitetas turi siekti arti 90 proc. (tymų – virš 95 proc. , poliomielito – 91-92 proc., difterijos – 92 proc.). Reiškia, net ir nedidelė dalis visuomenės gali padaryti įtakos. 10 proc. nepaskiepytų vaikų, mes turime 2018 m. situaciją Lietuvoje, reiškia, kad tymais serga ir vaikai, ir suaugę, kuriuo imunitetas yra išnykęs.
Šiuo atveju jų balsas į dangų neis. Nes procentas bandos imunitetui sudaryti yra daug mažesnis. 60 proc. nėra daug, tai yra kas antras žmogus plius dar kas nors atsivedęs draugą. Čia reikėtų tiesiog efektyvios vakcinos, ir, kad su ja nebūtų tokios istorijos, kaip buvo su 2009 m. pandeminio gripo vakcina, kada dabar yra pripažįstama, kad ji sukėlė nepageidaujamų reiškinių, kurie turėjo ilgalaikių pasekmių sveikatai. Viena iš vakcinų sukėlė narkolepsiją. Ir šiandien didžiosiose šalyse veikia specialūs fondai, kurie vis dar moka pinigus tiems asmenims, kurie buvo paskiepyti šita vakcina“, – sakė P. Gradeckas.
Tiems, kurie jaučia baimę dėl būsimos naujos vakcinos, specialistas pateikė savo asmeninį pavyzdį.
„Aš pats esu pasiskiepijęs tiek vakcina nuo geltonojo drugio, tiek yra man tekę gerti antimaliarinius vaistus. Nei vienas, nei kitas dalykas nėra medus širdžiai. Vakcina davė tokią kliniką, kad dvi dienas nepakilau iš lovos. Antimaliariniai vaistai apskritai yra psichiką veikiantys. Bet, kai supranti, kad tau reikia dėl darbo reikalų važiuoti į tą šalį, kur privaloma ta vakcina, neturi pasirinkimo.
Jeigu Norvegija prisijungtų prie analogiško susitarimo dėl COVID-19 vakcinos būtinumo, žinant, kiek Lietuvoje populiacijos gyvena iš Norvegijos ekonomikos, tai tie žmonės, net ir būdami labai griežtais antivakseriais, bus priversti dėl bendrų taisyklių laikytis tų reikalavimų“, – sakė P. Gradeckas.
Epidemiologas neabejoja, kad vakcinų nuo COVID-19 atsiras ir privačioje erdvėje, tik gali būti, kad skiepytis bus brangu.
„Vakcinų gamintojams yra svarbu užtikrinti, kad 80 proc. vakcinos būtų staigiai paimta. Grubiai kalbant, tu ją „išverdi“, išpilstai, ir ji turi būti pasiimta, nes tai yra imunologinis preparatas, kuris negali būti laikomas kelerius metus. Dažniausiai per metus arba pusantrų jis turi būti sunaudotas.
Pirmenybė teikiama šalių Vyriausybėms, kurios nuperka 80 proc., o komercinėje rinkoje tų vakcinų dažniausiai lieka labai nedaug. Todėl, pavyzdžiui, tymų vakcinai antrinėje rinkoje 2018 m., kai jos buvo labai nedaug, kai kurių kompanijų marža siekė 250-300 proc. nuo pardavimo kainos didmeninėje rinkoje“, – sakė P. Gradeckas.
Garsiai nuskambėjusi suma – daugiau kaip 100 mln. eurų, kurios Lietuvai reikės COVID-19 vakcinai pirkti, pasak specialisto, greičiausiai turima mintyje jau įskaičiuojant logistikos, saugojimo kaštus.
„Tai nėra kosminiai pinigai naujai vakcinai. Senai vakcinai tai būtų kosminiai pinigai. Bendrai pats vakcinos „išvirimas“ yra labai pigus. Ta pati tymų (MMR) vakcina, kuria skiepijama Indijoje, ir jai taikomi tie patys reikalavimai, toje šalyje kainuoja maždaug 50 euro centų (už vieną dozę), o Lietuvoje ta vakcina iš didmenininko kainuoja apie 6 eurus. Skirtumai yra didžiuliai“, – kalbėjo P. Gradeckas.
Pašnekovas vėliau patikslino, kad minima kaina yra orientacinė.
Epidemiologas paaiškino, kad brangiausiai kainuoja ne „išvirti“ vakciną, o mokslininkų darbas.
„Dažnai vakcinos kuriamos nuo penkerių iki dešimties metų, praeina iki ketvirto etapo. Kadangi kalbant apie šitą vakciną, šitie etapai laiko prasme sutraukti iki minimumo, tai pats laikas yra didelė sanauda. Tai reiškia, kad mokslininkai trumpiau dirba, yra mažesni kiekiai paskiepytų žmonių, su kuriais yra dirbama. Savanoriai gauna dienpinigius“, – vardijo P. Gradeckas.
Specialistas teigiamai įvertino tai, kad Lietuva dalyvauja tarptautiniame pirkime.
„Jeigu būtume palikti vieni derėtis, tai mes kainos niekaip nenuspaustume. Spaudimas vakcinos kūrėjams ateina iš didžiųjų šalių“, – sakė P. Gradeckas.
Rizika nesuspėti į traukinį nedidelė
Specialisto vertinimu, rizika, kad Lietuva gali uždelsti ir „liks ant ledo“ visai be vakcinų, yra minimali.
„Imkime tą patį pavyzdį – 2009 m., Lietuva patiria didžiulę recesiją, graibomi paskutiniai eurai iš valstybės biudžeto, bet ta vakcina yra vis dėlto nuperkama. Ji nuperkama per vėlai, ir jau tada buvo prasidėję kalbos, kad yra šalutinių reiškinių. Nors mes, kaip valstybė, pirkome vakciną kitu pavadinimu negu ta, kuri juos sukėlė, bet žmogui tai jau neberūpėjo. (…) Bet net ir tuo metu vakciną buvo sugebėta nupirkti“, – sakė P. Gradeckas.
Šiuo metu ir ekonominė, ir epidemiologinė situacija, yra kita, pastebėjo epidemiologas.
„Dabar yra tinkamas metas ir ją išrasti, ir populiacijai skiepytis“, – sakė P. Gradeckas.
Netiki, kad galėtų būti pasiektas nacionalinis susitarimas
Epidemiologo nuomone, būtų gerai, kad būtų pasiektas kažkoks bendras politinis susitarimas tarp visų partijų, kad jos ne tik bendrai prisiima atsakomybę perkant, bet ir skleidžiant žinutę, kad tai yra nacionalinio saugumo užtikrinimo klausimas.
„Bet aš nesu naivus. Iš didžiųjų partijų, iš tų, kurios greičiausiai pateks į parlamentą, bent trys turi ribotą požiūrį į privalomą vakcinaciją. Dažniausiai pasikliaujama nuostata, kad žmonės yra racionalūs, ir pasirinks teisingai.
Taip, žmonės yra racionalūs, kada jiems ant svarstyklių lėkštelės padedi du dalykus: „tu negalėsi daryti to, jeigu nepadarysi šito“. Bet apskritai žmonės yra iracionalūs“, - sakė P. Gradeckas.