Šalia nameliuko – lauko pavėsinė. Priešingoje pusėje dar mažesnis namelis tualeto reikalams. Teritorija aptverta tvora. Ateidamas prie vartelių paskambini varpu.
Mini sodybėlių Ignalinos rajone Darželių kaime kelios ir visos pastatytos žmogaus susitikimui su savimi. Tokį sumanymą įgyvendino šios ypatingos vietos šeimininkas Gintautas Mackonis, kuri vietiniai vadina atsiskyrėliu, vienuoliu, mokytoju, kai kas – keistuoliu.
Paklausti, kur Ginto namai, kaime iškart nurodo kryptį. Sako, daug žmonių čia atvažiuoja, pėsti ateina ieškodami ramybės ir tylos. Vasarą Darželiuose klega vaikų stovyklos, suvažiuoja grupės vyresnių.
Atsiskyrimo vieta
Pasirodęs rudu abitu vilkintis žmogus draugiškai kiekvieną apkabina. Toks jausmas, tarsi būtume seni, geri pažįstami.
Užeiname į vidų. Ant stalo – krūva žaisliukų. Braukdamas juos į dėžę Gintautas sako, kad tvarkytis – tikras lažas: „Daiktai nereikalingi, bet lyg ir reikalingi. Reikia išmesti, o nesinori. Labai daug sveikatos atima. Tačiau ne mažiau jėgų kainuoja savo dvasioje susitvarkyti, su savo ydomis. Tik tiek, kad kai pradedi tvarkyti materialius, regimus dalykus, ir dvasioj, pasirodo, tvarkosi. Net nereikia specialiai lėkti išpažinčių. Tvarkaisi tvarkaisi, šluostai šluostai ir susitvarko“.
Vesdamas į antrą medinuko aukštą užsimena, kad esame atsiskyrimo vietoje, kur niekas neateina, nebent ypatingais atvejais. „Čia – jo, vardu Gintautas-Pranciškus-Juozapas ir gal kada nors Martynas. Štai čia jis miega“, – juokais save trečiuoju asmeniu minėdamas rodo Gintautas.
brolius. O paskui, žiūriu, kad maldingesni, ypač vienuoliai, juos praktikuoja: ir pas jonitus, ir pas Betliejaus seseris, ir pas karmelites mačiau, tik pas benediktinus ne – paprastai jie suoluose sėdi“, – paaiškina.
Kūnas kaip antena
Pasak Ginto, maldingesni įsitaiso tokius suoliukus ir meldžiasi valandų valandas. Sako, patogu. Be to, „liturginė laikysena taip pat atlieka savo rolę“.
„Galima sakyti, kūnas yra kaip antena, priimanti jausminę, dvasinę informaciją ir laikysena čia turi svarbią reikšmę. Rytiečiai naudoja lotoso pozą, Rytų bažnyčios nusilenkimus iki žemės. Ta dvasinė mankšta daro savo. Jeigu žmogus nueina į vienuolyną ir rimtai atlieka liturginius veiksmus, jam nesimeldžiant žodžiais, protu nemąstant vien psichosomatika padaro savo“, – įsitikinęs Gintautas.
Bet mes vis viena klausiam – ar daug žmonių atvažiuoja, kokie nori čia pagyvent? Pasirodo, kiekis Gintautui irgi nesvarbus. Sako, mes įpratę skaičiuoti, tačiau tai tik buhalterija.
„Jeigu bet vieną išgelbsti, labai daug padarai. O jei tas žmogus esi tu pats, tai šimtaprocentinis laimėjimas. Jei gelbėsi kitus, o pats būsi pražuvęs, iš to labai mažai naudos“, – mano Darželių gyventojas.
Tiek daro gero, kad nelieka laiko būti geru
Jo žodžiais, darant daug gero kartais žmogui nelieka laiko būti geru: „Tai žiaurus dalykas, į kurį įsisukusi ir Bažnyčia, nors tikrai daug gero daro. Bet, žiūrėk, daug gero dariusiam nebeliko laiko būti geru ir žmogus suklumpa. Yra daug tokių pavyzdžių“.
„Mistikas Oskaras Milašius yra pasakęs, kad Lietuva neturi liūdnos „prabangos“ subręsti. Kas subręsta – miršta. O Lietuvai, kad ir mažutei, niekaip nesiseka numirti. Dabar sumažėjom iki širdies formos lopinėlio. Tačiau migracija gal visai ne Lietuvos nykimas, o plėtra? Esame maži, bet per sportą, kultūrą vyksta didžiulis spinduliavimas, kažkas toje žemelėje įmagnetinta“, – mano G. Mackonis.
Keik žmogui reikia?
Nespėjus paklausti, kodėl sugalvojo čia įsikurti, savu laiku išvažiavo iš Kauno, kuriame baigė inžinerijos mokslus, su šeima gyveno, dirbo, Gintautas pats pradeda apie tai kalbėti: „Randasi kvailelių, kurie pabėga nuo pasaulio ir ieško pačios gelmės, kur Dievas randamas neradimo būdu“.
„Daugelio mūsų toks kelias, aprašytas „Alchemike“: žmogus eina kažko ieškoti, visą pasaulį apkeliauja ir tik gyvenimo pabaigoje supranta, kad niekur nereikėjo ieškoti to lobio, nes jis buvo mūsų širdyje. Vieni nori skulptūrą išdrožti, paveikslą nutapyti, o mano skulptūra ir paveikslas būtų, jei čia koplytėlė rastųsi“, – sako dvasinio ugdymo bendruomenės „Kelias“ įkūrėjas.
Būsimos koplytėlės vieta – ant kalno. Yra ne tik sumanymas, bet ir konkretūs brėžiniai. Pakalnėje – keli uždari maldos kiemeliai. Kiekvienas su vardu. Pirmasis – Gabrielius – statytas prieš beveik 20 metų.
Net blynui iškepti reikia laiko
Jam pačiam Darželiuose gražiausia žiemą. Balta, daug sniego, tyla: „Taip gerai, kad išprotėti galima. Dangus atsivėręs, amžinybės pojūtis, fantastikų fantastika, nes vasarą – klegesys, paukščiai čiulba, upeliai čiurlena“.
Tačiau nesako, kad vasarą blogai. „Būna, rytais taip paukščiai čiulba, kad atrodo išprotėsi, o kitą rytą – absoliuti tyla, viskas nuščiuvę prieš Dievo didybę. Panašiai, kaip vienas susitikęs su mylimąja kas kartą netenka žado – kas per grožis! O kitas, priešingai, negali sustoti kalbėti, kokia ji nuostabi, kuria eiles, dainuoja dainas. Abu apie tą patį, bet kitaip“.
Pasak Gintauto, tas pats ir maldoje: vieni vienuoliai užsidaro ir kaip jis tyloje bando išgirsti Dievą, o charizmatikai su gitaromis šlovina. „Ir vieni, ir kiti gauna Jo dozę. Reikia atsirinkti, koks pats esi, kokiu keliu tau geriau eiti ir nerėkti ant kito, kad jis – paklydėlis“, – mano Gintautas.
Kol nepakabino ikonos, vaikščiojo apdaužyta galva
Žemos durys į namelį tam, kad įeitum su nuolankumu ar kitaip tiesiog neišeina? Pasak G. Mackonio, tai lemia ergonominiai, funkciniai dalykai. Aukštesnių durų ir neiškelsi, nes žemas stogelis. Kita vertus, kuo mažesnė stakta, tuo mažiau šilumos išleisi, nes šiltas oras kyla į viršų.
„Tai tokia kūniška prasmė. O dvasinė – kad virš durų pakabintas Dievulis, kurį išeidamas nusilenkimu pagarbini, padeda nesusimušti į staktą kaktos“, – juokėsi Gintautas. Kol virš išėjimo nebuvo ikonos, jis pats dažnai vaikščiojo apdaužyta galva.
Kodėl svarbu uždaryti vartus
„Vartelius užsidaryti svarbu. Tvoros taip pat turi funkcinę paskirtį, suteikia žmogui ramybės ir saugumo. Nes ir vaikai durniuoja, kol jiems nepasakai „stop“, nenubrėži ribų. Vasarą čia buvo vaikų kareivėlių stovykla. Jie visą savo teritoriją apsitvėrė statybine juosta ir iš karto pasidarė ramiau, nes tai jų teritorija. Tai reiškia, kad jų niekas nepuls, o jie patys žinos, kur negalima bėgti. Žmogui, kaip ir valstybei, reikia ribų“, – įsitikinęs Gintautas.
Kaip prisiminė, pirmąjį Darželių maldos namuką prieš beveik 20 metų statė Jonas Diska ir pavadino Gabrieliumi. „Atvažiuodavo žmonės melstis, išeidavo stebėdamiesi, kokių žinių gavo, supratimo įgijo. Tai angelo Gabrieliaus darbas, nes jis – viešųjų ryšių specialistas, gerą etatą turi, Europa remia jo tarnystę, Marijai pranešė, kad Jėzų gimdys“, – šmaikštavo G. Mackonis.
Tylos stebuklas
Ką jis apie tylą sakytų žmonėms, kurie nesusidūrę su jokiomis dvasinėmis praktikomis, tik galbūt jaučia, kad nori atsitraukimo, nes visko per daug?
Pasak jo, tyla yra visur esanti ir viskas joje. Ir kai mes po truputį pradedame daugiau tyliai būti, geriau girdime, kas vyksta aplink. Jei pasiseka iš viso nutilti, išgirstame tikrąją, amžinąją tylą, kurioje aš esu pats savim.
„Tyloje mes randame save tikrąjį – nekūniškąjį, amžinąjį, Jį. Kai tai patiri, aiškinimų nebereikia. Todėl Biesas labai nori mus atskiri nuo įėjimo į save, tylą, nes tik joje gimsta tikrieji dalykai. Tai patvirtina mylimieji: susikibę už rankų jie bėga tolyn nuo pasaulio, ten, kur ramu, kur nieko nėra“, – lygino Gintautas.
Būti garsiu – nelaimė, bet ir pašaukimas
Negeriančiam kavos fotografui šeimininkas ruošia arbatos – žolių nuo peršalimo, imunitetui stiprinti ir išplauti bėdas. Sako, kai valosi kūnas, ir siela valosi. Vaišina medaus ir cinamono mišiniu, kurio parūpino sesuo – tinka peršalus ir mažina kraujospūdį.
Labai skanaus sūrio, kurį pagamino kunigo Kęstučio mama, kviečia pirmiau ragauti vieno, paskui su obuoliene ir mėlynių, kurias pats rinko, uogiene. Juokauja kartais praktikuojantis cukrų. Medaus turi, bet bičių nelaiko. Sako, pats yra kaip bitė – Dievulį kartais „atstovauti“ bando.