„Tai, kad esu gėjus, supratau dar vaikystėje. Tiesa, man būnant šešerių lytinė orientacija nebuvo populiari pokalbių tema, tad tiesiog tam didelės reikšmės neteikiau. Tiesą pasakius, tiesiog supratau, kad man tai – tinka ir nesu nenormalus. Jau man sulaukus paauglystės tėtis perskaitė mano atvirai paliktus laiškus, dienoraštį. Supratau, kad jis netrukus ketina apie tai pasikalbėti su mama, todėl nusprendžiau jai tai pasakyti anksčiau. Dar jai ryte išeinant į darbą neįprastai rimtai pasakiau, kad grįžusi ji iš manęs išgirs svarbią žinią. Vakare, mums susėdus vienas prieš kitą, aš tiesiog negalėjau jai ištarti frazės: „Esu gėjus“. Mikčiojau, man buvo gėda ir nepatogu. Kai pagaliau tai ištariau, ji tik atsiduso: „Aš galvojau, kad užmušei ką“. Taip, tėtis iš pradžių dėl mano orientacijos labai pyko, tačiau mes atvirai pasikalbėjome ir nuo to laiko mano šeimos nariai mane palaiko. Jie niekuomet nebandė manęs pakeisti, įsakinėti, kontroliuoti ar ką uždrausti, jie mane puikiai supranta“, – pasakojo vaikinas.
Su M. Haikou susitikome „Bendruomenių kaitos centro“ patalpose. Daugiau nei 20 metų veikiančios organizacijos atstovai stengiasi užtikrinti darnų bendruomenių vystymąsi bei pažangą, o šiuo metu padeda M. Haikou tęsti savo veiklą Baltarusijoje. Vaikinas vadovauja Baltarusijos žmogaus teisių centrui „Tapatybė“, ši įmonė, teikianti teisinę ir psichologinę pagalbą lesbietėms, gėjams, biseksualams ir transeksualams, registruota Lietuvoje.
Gyvenimo Baltarusijoje kasdienybė – darbas ir televizorius
„Baltarusijoje jaučiuosi diskriminuojamas dėl savo lytinės orientacijos, negalios (vaikinas turi klausos negalią – DELFI) ir aktyvumo. Esu persekiojamas, organizacijos nariai ne kartą buvo suimti, apklausiami, jiems buvo grasinama ir bandoma su jais susidoroti.
Baltarusijoje būti gėjumi ar lesbiete nėra nelegalu, įstatymiškai tai nėra apibrėžta, tačiau klesti homofobija. Maža to, draudžiama būti aktyviu. Mūsų šalyje galioja įstatymas, kad jei užsiimi kažkokia veikla, tačiau tam neturi leidimo, tavo organizacija nėra registruota, gali patekti į kalėjimą dvejiems metams. Dabar, kadangi esame registruoti Lietuvoje, turbūt už grotų būtume pasiųsti trumpiau, pavyzdžiui, mėnesiui“, – šyptelėjo jis.
„Pažįstu merginą, kuri norėjo surengti dviračių maratoną. Jos organizacija nebuvo registruota, todėl ją suėmė. Be to, prieš kelis metus aš savanoriavau kine. Žmonės ten galėjo ateiti ir nemokamai žiūrėti filmus. Kiekvieną kartą, kai dirbdavome, pas mus atvykdavo policininkai, stebėdavo, kas vyksta.
Baltarusijos valdžia mano, kad aktyvūs asmenys – pavojingi. Esą jei esi ne su jais, esi prieš juos. Mūsų organizacijoje šiuo metu 1200 aktyvių narių, mielai ją užregistruotume, tačiau tam tyčia yra sudaromos įvairios kliūtys. Baltarusijoje valdžia nori, kad mes tiesiog eitume į mokyklą ar į darbą, po to žiūrėtume televizorių, bet šiukštu neužsiimtume jokia kita pašaline veikla“, – pasakojo jis.“, – patikino jis.
Ar įmanoma atpažinti gėjų?
Paklaustas, ką tuomet veikia Lietuvoje, mūsų šalies gyventojai taip pat negarsėja kaip labai tolerantiški, jis patikino, kad čia gali jaustis saugiu. Daugelis jo pažįstamų tik ir svajoja emigruoti į Europą.
„Žmonės kažkada kovojo už juodaodžių, moterų teises, dabar mes kovojame už homoseksualių asmenų teisę būti tokiais, kokie jie yra. Homoseksualumas – ne psichikos ar medicininė problema. Prašome ne specialių teisių, o būti pripažintais, turėti tokias pat teises, kokias turi kiti. Manau, kad mūsų nepripažįsta ne todėl, kad esame kažkokie kitokie, o todėl, kad nežino, kas mes esame. Atskleisti kitokią lytinę orientaciją vis dar yra gėdinga. Jei kiekvienas LGBT narys prisistatytų esantis gėjus, lesbietė, biseksualas ar transeksualas, žmonės suprastų, kad tokie asmenys nėra kuo ypatingi. Galiu lažintis, kad tokių asmenų yra ir Jūsų šeimose, ir tarp draugų, o gal, pavyzdžiui, lesbietė yra parduotuvės, kur nuolat apsiperkate, kasininkė“, – sakė jis.
Anot M. Haikou, mitas, kad gėjus ar lesbietes galima atpažinti vos tokį žmogų pamačius. Anot jo, apie tokią galimybę daugelis homoseksualų svajotų – tuomet nekiltų nemalonių situacijų, kai tenka svarstyti, ar asmuo žiūri šiaip, ar jam patinki.
„Gėjai nėra pažymėti specialiu simboliu ar, tarkime, žvaigžde ant krūtinės. Taip, kartais būna, kad gali pasakyti, jos žmogus yra homoseksualus. Pavyzdžiui, jei pažiūri į jį, jauti kažkokią trauką, magiją, kaip kad būna merginai pažiūrėjus į vaikiną ar atvirkščiai. Yra ir tam tikri ženklai, tarptautiniai simboliai. Pavyzdžiui, gėjai dažnai nešioja žiedą ant kairės rankos nykščio arba auskarą kairėje ausyje, turi kažkokį vaivorykštė puoštą simbolį, arba rožinį trikampį. Jį esu išsitatuiravęs ant rankos. Tai yra populiariausias gėjų simbolis. Tačiau tai nereiškia, kad panašių aksesuarų negali nešioti tradicinės orientacijos vyrai. Pažįstu daug gėjų, kurie tikrai neatitinka jokių stereotipų. Mes nesame kažkokie pažymėti, specialūs, esame tokie, kaip visi ir norime tokių teisių, kurių nori visi“, – pabrėžė jis.
Dėl bėdų kaltina prezidentą
Anot jo, LGBT bendruomenės nariai Baltarusijoje yra ypatingai nemėgstami. Pavyzdžiui, jei toks asmuo pasiskundžia policininkams, kad buvo sumuštas, šie atsako, kad tai – jo problema.
„Baltarusijoje policininkų yra labai daug ir jų veikla nėra labai griežtai kontroliuojama. Tiesą pasakius, jei nekalbame apie labai rimtus nusikaltimus, jie turi visišką laisvę. Kai gatvėje pro mane praeina policininkas, aš susigūžiu. Kiekvieną kartą išeidamas iš namų aš kartu turiu savo pasą, advokato pažymą“, – apie tai, kad Baltarusijoje jaučiasi nesaugus, pasakojo vaikinas.
Pasak M. Haikou, jo gimtojoje šalyje labai ryškus ir autoritarizmas.
„Kadangi prezidentas Aleksandras Lukašenka viešai yra pasakęs, kad lesbietės – priimtina, o gėjai – ne, tokios pozicijos laikosi ir kiti vadovaujamas pareigas užimantys asmenys. Be to, A. Lukašenka mano, kad LGBT organizacijos yra politinės, tad dar griežčiu mus kontroliuoja“, – sakė jis.
Suėmė, nes suorganizavo susibūrimą
M. Haikou pasakojo ne vieną istoriją, kai jam asmeniškai teko susidurti su policijos pareigūnais.
„Kai tik prisijungiau prie LGBT organizacijos, pagrindinę savo veiklą vykdėme socialiniuose tinkluose. Sugalvojau suorganizuoti susitikimą, kartais mes susitikdavome skveruose, gatvėse, bet nieko blogo nedarydavome – tik plodavome. Tai – tarsi tylus protestas. Po pirmo tokio susitikimo, kurį organizavau aš, išsiskirsčius, kai su draugais ėjome link viešojo transporto stotelės, pamatėme, kad mus seka. Mes juos vadiname „men in black“ (Vyrai juodais drabužiais – liet.). Jie niekuomet neprisistato, tačiau manome, kad tai – KGB aktyvistai. Kartais jie vaikšto atskirai, kartais – kartu su policijos pareigūnais. Pamatę mane jie ėmė šnabždėtis, rodyti pirštu. Išsigandau, tačiau draugai ėmė mane raminti.
Deja, ramiai tai nesibaigė. Įsėdus į troleibusą ir pravažiavus dvi stoteles buvome sustabdyti. Į jį įlipo 5-8 asmenys, vieni – apsirengę juodai, kiti – su policininkų uniformomis. Pastarieji man po akimis trumpam pamojavo savo pažymėjimais ir liepė išlipti. Policijos komisariate jie mane ėmė mokyti, kad daugiau tokių iniciatyvų nerengčiau, parodė mano privačius susirašinėjimus socialiniuose tinkluose, nuotraukas. Maniau, kad tai – slapta, bet, pasirodo, jiems – ne. Buvau šokiruotas. Po apklausos ir 4 valandų laukimo buvau paleistas“, – apie pirmąjį susidūrimą su policijos pareigūnais pasakojo jis.
Kvietė po vieną, bet ne lyderius
„Kitą kartą klube, kuris yra mano gimtajame mieste, surengėme vakarėlį. Netrukus atvyko policijos pareigūnai ir juodai apsirengę asmenys. Jie liepė išjungti muziką ir į vieną pusę sustoti merginoms, į kitą – vaikinams. Reikėjo pamatyti transeksualų veidus, jie visiškai pasimetė“, – dabar jau su šypsena apie tuometinius potyrius pasakojo M. Haikou.
Deja, vėliau linksma nebebuvo. Klubą jie užrakino ir kiekvieną iš atvykusių apklausė tai filmuodami. M. Haikou prisimena, kad tai užtruko kelias valandas.
„Mūsų klausė, kas yra vakarėlio organizatorius, liepė prisistatyti, domėjosi, kur dirbame ar mokomės, kur gyvename, koks yra paso numeris. Pora žmonių kartu su savimi asmens dokumentų neturėjo, todėl juos išvežė į policijos komisariatą, kaip ir tuos, kurie į klausimus atsakyti nesutiko“, – atsiminė jis.
Kitą kartą jo atstovaujamos organizacijos nariai buvo suimti asamblėjos metu. Tuomet po vieną į policijos komisariatus asmenis, kurie organizacijai priklauso, tačiau organizacijos lyderių ir vadovų nekvietė. Žmonės buvo apklausiami, domimasi jų lytine orientacija ir net vaidmeniu lovoje.
Į darbą nepriima, nes neįgalus, bet pašalpų nemoka, nes – sveikas
M. Haikou pasakoja studijavęs viename iš didžiausių Baltarusijos universitetų, deja, iš jo buvo išmestas. Kaip teigiama oficialiai, nes turi klausos negalią. Kaip mano pats M. Haikou, dėl aktyvios savo veiklos.
„Turiu klausos negalią, nešioju klausos aparatą. Likus trims dienoms iki mano minėto vakarėlio universiteto rektorius mane pasikvietė ir pasakė, kad turiu keisti savo darbą, nes kitaip tai gali sukelti problemų. Darbo nepakeičiau, po savaitės iš universiteto buvau pašalintas. Man sakė, kad dėl mano negalios – esą negali sudaryti man sąlygų kokybiškai mokytis “, – pasakojo jis.
Maža to, buvo panaikintas jo neįgalumo pašalpos mokėjimas. Socialinės rūpybos skyriaus atstovai patikino, kad kadangi jis nešioja klausos aparatą, nebėra neįgalus. Tai reiškia, kad pašalpos jam nebemokės.
„Tačiau tai, kad turiu klausos aparatą, manęs neišgelbėja nuo negalios. Ir anksčiau dirbau, tačiau Baltarusijoje yra sąrašas darbų, kurių dirbti negali, jei turi negalią. Jų gauti vis dar negaliu, nes, darbdavių teigimu, esu neįgalus, tačiau negaunu ir išmokų, nes, anot tarnybų, nesu tiek neįgalus“, – apie nepavydėtiną situaciją, į kurią pakliuvo, pasakojo vaikinas.
Nustebino Lietuvos pareigūnų elgesys
Nors ir lietuviai LGBT asmenų nelinkę sutikti išskėstomis rankomis, čia M. Haikou tikina galintis jaustis saugus.
„Bendrauju su lietuviškomis LGBT organizacijomis todėl žinau, kad Lietuvoje tave taip pat gali bet kur užpulti ar sumušti, bet skirtumas yra. Policijos pareigūnai Lietuvoje mane apgins. Čia jaučiuosi saugus. Galiu patikinti, kad padarėte didelį progresą kalbat apie žmonių gerovę Lietuvoje“, – pastebėjo jis.
M. Haikou pasakoja ypatingai nustebęs vienu nutikimu. Daug jo LGBT bendruomenei priklausančių draugų svajoja gyventi Europoje, tačiau nenori palikti savo artimųjų, draugų, darbų, veiklos. Vis dėlto, jei tik pavyksta gauti vizą, jie mėgsta svečiuotis Europos šalyse.
Vaikinas pasakojo, kad kartą jo draugai, vos atskridę į Vilnių, naktį, plačioje gatvėje šalie oro uosto, krito ant kelių šaukdami: „Kaip gera“, „Kaip aš myliu Lietuvą ir Vilnių“.
„Nepraėjo nė minutė ir prisistatė policija. Pasirodo, gatvė yra filmuojama. Nepatikėsite, ką darė policijos pareigūnai. Jie išsitraukė įspėjamuosius ženklus, ryškius oranžinius kūgelius, apdėjo tuos vaikinus, kad koks automobilis ant jų neužvažiuotų, ir išvažiavo. Nuostabu“, – Lietuvos pareigūnų elgesiu stebėjosi vaikinas.
Jis jau gali šiek ties suprasti lietuviškai, moka pasakyti kelias frazes ir tikina Lietuvą pamilęs iš pirmo žvilgsnio – čia gali jaustis taip, kaip nesijautė dar niekur kitur.