Olimpas turi panteoną, o panteonas – vyriausiąjį dievą Grigelį
Raudondvario plente stūkso žilą sovietinę senovę menantis ir primenantis rūmas, vadinamas UAB „Kauno autobusai“, kurios 100% akcijų savininkas yra Kauno savivaldybė. Ir tenai jau kelis dešimtmečius darbuojasi veikėjai, verti kilnesnės plunksnos negu mūsų.
Taigi, tame rūme esama dviejų aukštų. O jeigu pavyktų eiliniam skaitytojui prasmukti pro pirmą aukštą ir užkopti į antrą, tai čia jį pasitiktų sargi sekretorė, neturinti kėdės, ir kūno kalba duotų jam suprasti, kad šiukštu nevalia juodnugariams trikdyti aukštųjų viršininkų ramybės. O tai dėl to, kad tas netikėlis ir nesusipratėlis savo purvinomis kojomis suteršė ne ką kitą, o patį olimpą (tiesa ne tokį jau aukštą, nes tik antrą aukštą tesiekiantį).
Ir tas olimpas turi savo panteoną, o tas panteonas turi savo vyriausiąjį dievą Grigelį (Mindaugas Grigelis, UAB „Kauno autobusai“ generalinis direktorius – DELFI). Kaip ir dera, galeriją piešti reikia pradėti nuo jo, o šitą vaizdelį pagal žanro taisykles pavadinkim.
Kaip Grigelis autobusus pirko
O buvo taip, kad vasario mėnesį „Kauno autobusai“ su pompa surengė naujų, bet raudonų autobusų pristatymą Nemuno saloje. Ir sugužėjo daug garbingų ponų pasidžiaugti keleivių laime, tik vienas administracijos direktorius buvo rūškanas, nes įtartina jam pasirodė autobuso markė „Temsa“.
O gi sumetė jis, kad tą „Temsa“ parduoda ne kas kitas, o firma „Kautra“, labai gimininga „Kauno autobusams“, tik esanti privataus verslo rankose. Kažkokiu būdu sužinojo administracijos direktorius, kad turkiškais autobusais „Kautroje“ rūpinasi irgi Grigelis – mūsų herojaus sūnus, prieš tai jau spėjęs pasidarbuoti ir tėvelio vadovaujamuose „Kauno autobusuose“.
Visai suprantama, kad užsirūstino administracijos direktorius ir pasakė jis nedoram Grigeliui (tėvui): “Tai tu iš savo sūnaus pirkai autobusus?!.. Mes tavim daugiau nepasitikim“. Ir teisėtas buvo administracijos direktoriaus pyktis, nes kaip tik artėjo savivaldos ir Jūsų, ponas mere, rinkimai. O tokiu būdu kauniečiams buvo laiku priminta, kad partinė priklausomybė Jums nesvarbi, tačiau vertinat gerus vadybininkus. Ir dar, kad žiūrit tik miesto naudos, bet jokia savanaudiška mintis Jūsų niekada neaplanko, net sapne.
Ką iš šitos rokiruotės laimėjo Kauno gyventojai?
Bet ką daryt vargšui Grigeliui? O gi patetiškai sušukti: „Aš žinau, kad aš esu sąžiningas!“ Toliau logiškai mąstantis žmogus matytų du kelius sąžiningam vadovui ir geram vadybininkui.
Pirmu keliu eidamas būtų galėjęs apginti savo gerą vardą ir reputaciją teisme, bet tam pirmiausia reikėjo juos turėti. O antru atveju galėjo juk Grigelis, būdamas vadybos milžinas ir aukšto skrydžio CEO, nusispjauti ant tos nedėkingos savivaldybės ir nueiti į verslą ir dar jiems ant piktumo uždirbti kelis kartus daugiau. Tačiau karštai mylėdamas Kauno žmones, pasirinko mūsų veikėjas trečiąjį kelią: išspirtas per duris iš „Kauno autobusų“, vis apie langus sukiojosi – gal pavyks kaip nors atgal įsliuogti ir dar nors truputėlį kauniečiams patarnauti.
Ir įvyko rinkimai, ir vėl įpareigojo miestiečiai Jus, ponas mere, tęsti pradėtus darbus, ir dar labiau sucementavo ir net užasfaltavo Jūsų mandatą. Bet ir visi savivaldybės klerkai lengviau atsikvėpė. Ir praėjo jiems tas pasiutimas dėl visuomenės intereso, ir pradėjo jie galvoti savanaudiškai (kaip dažnai ir mums visiems pasitaiko), maždaug taip: „o kur aš savo labai kompetentingą giminaitį įdarbinsiu, jei ne savivaldybės įmonėje“ arba taip: „o, neduok Dieve, mane patį išgrūs, tai kur aš eisiu?“
Ir prisiminė jie tada Grigelį. O jis laimei netoli buvo nubėgęs. Tada tarė administracijos direktorius panašiai kaip vienas ne tokios jau tolimos praeities mūsų lyderis: „Vsio zakonno. Padarėm auditą ir nustatėm, kad pigiau – nu niekaip nebuvo galima“. Ir atstatė atgal Grigelį. Ką iš šitos rokiruotės laimėjo Kauno gyventojai? Bet kas geriau negu Jūs, pone mere, būdamas geras savo turto tvarkytojas, turi žinoti, kad pigiausio dalyko jokiais būdais negalima pirkti. O kauniečiams nupirkote… Ajajai…
Kolektyvą jungia bendra aistra – nuoširdi neapykanta keleiviams
O tuo metu pigiausiems ekologiškiems ir turkiškiems autobusams „Kauno autobusų“ viršininkai puolėsi ekipažus formuoti – po tris vairuotojus vienam autobusui klijuoti. Ir viliojo, ir varu varė, bet kai kuriems autobusams tik po du arba po pusantro tesugraibė. O žadėjo Grigelis (tėvas) vairuotojus kažkaip specialiai apmokyti, o Grigelis (sūnus) – instrukciją iš turkų kalbos išversti. Ir 9 mėnesiai praėjo, o to neatsitiko. Vadinasi, vėl apsimelavo. O pigiausių autobusų keleivių salone yra viešųjų ryšių papūgos išliaupsinti 2 (du) ekranai, visada rodantys tik 2 (du) žodžius: no signal. Lakoniška ir simptomatiška, nes glaudžiai koreliuoja su „Kauno autobusų“ „vadovų“ smegenų dėžučių būkle.
Taigi, toliau darbuojasi Grigelis KA: perka ir parduoda, ir įsakymus su nutarimais leidžia. Ir netgi visai neseniai atsiėmė ordiną iš Darbo biržos už tai, kad jiems visas putas nugraibė. O jeigu dar kas nors įsteigtų tokias nominacijas kaip „Pasiekusiam negirdėtą ir astronominį kadrų kaitos rodiklį“ arba „Tam, kuris efektyviausiai sumurdė į purvą savo įmonės prestižą“, tai ir čia Grigelis nusiskintų visus laurus. Liepsnojančių troleibusų fone „Kauno autobusų“ biurokratai tokiu būdu sulipdė „kolektyvą“ iš vairuotojų, kurie, vien viršininko šešėlį pamatę, trokšta vieną dvi valandas per dieną padirbėti už dyką, bet penkių žodžių sakinio nesugeba suregzti be trijų rusiškų keiksmažodžių. O į „kolektyvą“ juos jungia viena bendra aistra – nuoširdi neapykanta keleiviams.
Pabaigai – pagraudenimas
Štai tokia situacija su gera vakarietiška vadyba šitoje mūsų, kauniečių, įmonėje. O Jūsų, ponas mere, nuosavybės teise valdomose įmonėse ar daug tokių vadybininkų? Ir jei toks kada buvo, tai kiek laiko jis prasilaikė?
Betgi, jei kam pasirodytų, kad čia gal per aštriai parašyta, tai tokiam aš siūlyčiau pažiūrėti naujų troleibusų pristatymo šou Ožeškienės gatvėje. Manyčiau, ponas mere, kad Jūsų ir mūsų nuomonės apie Grigelį nelabai tesiskiria. Tame video jis ir „džiūgavo“ ir rankom mojo ir netgi beveik pašokęs buvo, bet kai pasičiupo mikrofoną (o jis pagarsėjęs oratorius), Jūsų buvo greitai pastatytas „į vietą“.
Pabaigai pagal žanro reikalavimus moralas – pagraudenimas. Kai giedam Lietuvos himną, sakom: „tegul tavo vaikai eina vien takais dorybės“. O ar savivaldybės valdomose įmonėse tokios kategorijos kaip garbė, sąžinė, padorumas, galų gale paprasčiausia vaizduotė, negalioja, nepageidaujamos, neturi vietos?
Už Jus nebalsavęs, bet galutinai dar Jumis nenusivylęs, kaunietis Eugenijus Rugys.