Legenda apie Meironų mergas
Mums atvykus į skulptūrų taką pasitikusi gidė R. Ramanauskienė daugiau papasakojo apie šią vietą. „Mes esame skulptūrų take tarp Meironų ir Palūšės kaimo. Šis skulptūrų takas buvo sukurtas 1977 m. Jis skaičiuoja 47 metus. Aukštaitijos nacionalinio parko administracija tuomet paprašė, kad Lietuvos meno rūmai ir Lietuvių meno draugija organizuotų skulptūros plenerą. Buvos sukurta 17 stogastulpių. Aš, kaip ilgametė gidė, labai džiaugiuosi, kad per visus tuos metus išliko net 14 stogastulpių. Tik 3 nukentėjo bėgant laikui. 2022 m. rugpjūčio mėnesį buvo organizuotas mini pleneras. Ir papildomai dar buvo sukurtos dvi skulptūros“, – kalbėjo gidė.
Ji išskyrė vieną. Šis stogastulpis apipintas labai įdomia legenda. „Kiekvienas stogastulpis turi savo idėją, savo istoriją. Gidas čia gali papasakoti kiekvienos skulptūros legendą. Taip ir einama labai gražiu taku Meironys–Palūšė. Sakoma, kad nežinia, kur prasideda Meironų kaimas ir kur baigiasi Palūšė. Vienas įdomesnių stogastulpių buvo sukurtas 2022 m. Jis – apie meironiškių gudrybę. Yra legenda apie Meironų mergas.
Taigi, atvažiuodavo nuo Linkmenų ir nuo Saldutiškio turtingų gaspadorių sūnūs pirštis į Meironis pas gražias mergas. Tėvams gaila būdavo atiduot mergiotes. Jos ir tinklus padėdavo tėvams pint, ir rūtas, mėtas laistydavo. Žodžiu, prie namų mergos buvo reikalingos. Meironų mergų tėvai buvo gudrūs žmonės. Jie turėjo savo aviliukų prie Laumakėlio ežero. Ir gailių medus labai geras būdavo. Pavaišindavo bernus tokiu medum. Ką gi, bernas paimdavo vieną šaukštą medaus, kitą šaukštą ir pradėdavo baisus pasiutimas imti. Tas pasiutimas būdavo toks didelis, kad bernai nusimesdavo švarkus, nusiimdavo skrybėles ir pradėdavo stogais laipioti. Kai išsipagiriodavo nuo gailių medaus, mergų tėvai pasakydavo: „Važiuokit, berniokai, atgal, mes savo mergų jums neatiduosim, jūs baisiai nerimti esat – šokinėjant nuo stogo ant stogo.“ Taigi, mergos ir likdavo Meironyse“, – pasakojo gidė.
Jos teigimu, norint aplankyti taką, reikėtų susiplanuoti gerą valandą. „Nuo Meironų kaimo pradžios iki Palūšės kaimo paplūdimio yra 3 km. Reikėtų ir Meironų kaimą pereiti. Tai nepaprastai gražus ir įdomus kaimas, įsikūręs tarp dviejų ežerų – Lūšių ir Alksno“, – teigė R. Ramanauskienė.
Vieta, kur galima daug ką sužinoti apie gamtą
O visai šalia skulptūrų tako yra ir Aukštaitijos nacionalinio parko Gamtos mokykla. Prie jos mus pasitiko Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko neformaliojo švietimo specialistė Veronika Garbulienė.
„Mokykla įsikūrusi labai gražioje vietoje, ant ežero kranto. Visi norintys gali užsisakyti puokštę gamtinių ir kultūrinių edukacijų. Taip pat galima apsigyventi mūsų jaukioje Gamtos mokykloje“, – kalbėjo V. Garbulienė.
Kai lankėmės mokykloje, ten vyko stovykla. Joje dalyvavo dvylika jaunuolių iš užsienio, – jie parko darbuotojams padėdavo atlikti tam tikrus darbus. Savanoriai šioje mokykloje ir gyveno.
„Daugiausia dirbame su mokyklomis, su klasėmis. Yra galimybė organizuoti stovyklas, pamokas. Visų labai laukiame ir džiaugiamės, kad žmonės pas mus atvyksta. Gamtos mokyklos šūkis yra „Mokytis gamtoje ir mokytis iš gamtos“. Mūsų mokykla nestandartinė. Mokomės per potyrius. Visos edukacijos sudarytos taip, kad žmonės susipažintų su saugomomis teritorijomis, kad sužinotų, ką mes darom, kodėl saugom. Čia gali mokytis ir dvejų trejų metų darželinukas, ir trečiojo amžiaus universiteto studentas“, – kalbėjo parko darbuotoja.
Anot jos, mokykloje gali nakvoti 36 žmonės. „Draugaujam ne tik su mokyklomis – laukiame ir šeimų, draugų kompanijų, kolektyvų. Mokykloje yra viskas, kas būtina, ir tikrai nereikia nieko su savimi vežtis. Mums didžiausias komplimentas, kai žmonės kiekvienais metais čia grįžta“, – teigė V. Garbulienė.
Galiausiai savanorius ji pakvietė į didelėje salėje vykusią edukaciją. Po jos jaunuoliai išbėgo į lauką, kur buvo suskirstyti į komandas ir žaidė orientacinį žaidimą. Kol buvo skirstomos komandos, netoliese pasirodė nedidelis žalčiukas ir netrukus dingo krūmuose.
Savanorė Oksana iš Ukrainos „Delfi“ teigė, kad į parką savanoriauti atvyko devyniems mėnesiams.
„Padedame dirbti su turistais, pasakojame apie parką. Prisidedame prie mokymų vaikams. Taip pat užsiimame tvarkymo darbais. Jaučiuosi labai laiminga. Man patinka ir tai, ką čia veikiame, ir ši vieta, ir žmonės. Viskas patinka. Viskas yra puiku. Negaliu skųstis. Viskas nuostabu“, – kalbėjo Oksana.
O štai savanoris Johanesas atvyko iš Austrijos.
„Čia esu nuo kovo pradžios. Atvykau devyniems mėnesiams. Daugiausia užsiimame tvarkymo darbais nacionaliniame parke, be to, padedame biure, teikiame informaciją turistams, kartais surengiame trumpą ekskursiją. Taip pat padedame rengti užsiėmimus Gamtos mokykloje.
Man daug kas patinka. Patinka gamta, ji labai skiriasi nuo Austrijos gamtos. Apskritai, patinka čia būti, dirbti gamtoje, matyti, kokie patenkinti turistai“, – teigė Johanesas.
Šaltinio vanduo padeda pašalinti nuovargį
Palikę Gamtos mokyklą patraukėme Medžiukalnio šaltinio link. Nors buvo darbo diena, tačiau prie jo pamatėme ganėtinai nemažai žmonių. Visi jie atvyko pasisemti gėlo vandens.
Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vyr. specialistė Giedrė Šukytė teigė, kad šioje vietoje žmonių būna dažnai.
„Tai Medžiukalnio šaltinis. Sudėti ženklai, rodantys, kad yra atokvėpio aikštelė. Šis šaltinis įtrauktas į mūsų lankomų objektų sąrašą. Jis pažymėtas visuose žemėlapiuose. Visi gali atvažiuoti paragauti šio vandens“, – kalbėjo G. Šukytė.
Anot jos, teigiama, kad šaltinio vanduo padeda pašalinti nuovargį.
„Čia daug žmonių, nes vanduo geras, mėgstamas. Jis ilgai laikosi. Netgi iki pusės metų išsilaiko vanduo. Neatsiranda nei papildomo skonio, nei kvapo. Jis tikrai mėgstamas. Apskritai, parke yra nemažai šaltinių, – galima suskaičiuoti daugiau nei 10. Šis, kaip ir visi, turi savo tam tikrų savybių. Žmonės anksčiau pasakodavo, kad užtenka vienos stiklinės šio vandens ir visas dienos nuovargis nueina į šalį. Ir vėl atsigauni. Įdomu, kad šaltinis teka iš kalno. Paprastai šaltiniai būna iš žemesnių vietų. Čia jis gana aukštai ištrykšta virš jūros lygio“, – teigė G. Šukytė.
