Prasidedant aukštojo mokslo reformai, lietuviškoje viešojoje erdvėje netrūksta įvairių nuomonių, o vertinimų iš išorės labai trūksta. Per pastaruosius metus studentų skaičius šalies universitetuose sumenko daugiau nei dvigubai, tačiau Oğuz’as Babüroğlu nemano, kad tai yra didžiausia problema. Bendraudamas su švietimo srities specialistais Lietuvoje, jis pabrėžia, kad tikrasis iššūkis yra ne studentų skaičiaus mažėjimas, bet tai, kad universitetų vaidmuo pasaulyje iš esmės keičiasi.
Bakalauro ir magistro laipsnius įgijęs Sasekso bei Lankasterio universitetuose Jungtinėje Karalystėje, daktaro disertaciją O. Babüroğlu apsigynė Pensilvanijos universiteto Vartono verslo mokykloje (JAV). Jo vadovaujama vadybos konsultavimo įmonė „Arama“ per tris dešimtmečius trunkančią konsultavimo praktiką dirbo su daugiau nei 1000 organizacijų: nuo nevyriausybinių institucijų iki korporacijų, tarp jų – ir valstybiniais bei privačiais – Abdullah Gul, Ozyegin, Sabanci universitetais.
Mokslininkas pasakojo apie XXI amžiaus universiteto vaidmenį, dalinosi įžvalgomis apie Lietuvos aukštojo mokslo reformą Kazimiero Simonavičiaus universiteto, siekiančio praplėsti Lietuvos švietimo sektoriaus vertinimų spektrą, organizuotoje paskaitoje.
Nėra pasipriešinimo – nėra pokyčių
„Pirmas dalykas, kurį reikėtų žinoti apie pokyčių valdymą yra tai, kad be pasipriešinimo nevyksta ir pokyčiai. Jei nėra pasipriešinimo, vadinasi, nieko nekeiti“, – teigė profesorius. Jo nuomone, žmonės priešinasi pokyčiams, nes mano, kad kažką praras. Todėl viena iš pokyčių valdymo užduočių yra užtikrinti, kad pokyčiai vyktų sklandžiai tiems, kurie pajus neigiamas pasekmes. Profesoriaus teigimu, būdas naikinti pasipriešinimo efektą – tai kalbėti su visomis suinteresuotomis šalimis, susitarti dėl bendrų dalykų ir išsiaiškinti, kas ir kodėl turi būti keičiama.
„Universitetas kaip institucija keičiasi, nes keičiasi studentų poreikiai, profesorių vaidmuo, studijų dalykai, net auditorijos – šiandien kalbame apie auditorijas, kurios pritaikytos interaktyviam mokymuisi, o ne vienpusiam instruktavimui. Jei reforma vykdoma tik dėl išlaidų valdymo tikslų, tai yra praleista galimybė“, – sakė O. Babüroğlu.
Aukštojo mokslo ekspertas išskyrė 3 universiteto misijas: edukaciją, tyrimus ir poveikį visuomenei: „Naujasis universitetas turi integruoti naudą visuomenei į mokymąsi ir tyrimus, taip pat – tyrimus į mokymosi procesus. Yra daugybė studentų, kurie stoja į universitetus, norėdami tik mokytis. Kodėl? Kodėl jie negali taip pat užsiimti moksliniais tyrimais? Kodėl jie negalėtų dirbti su projektais, tenkinančiais visuomenės ar verslo poreikius? Naujasis šūkis yra „Universitetas be sienų“ – toks universitetas turi būti integruotas į visuomenę, bendradarbiauti su verslu ir nevyriausybinėmis organizacijomis. Tikiuosi, kad Lietuvos aukštojo mokslo reforma ne tik sujungs universitetus, tačiau apims ir jų perkūrimą“, – teigė O. Babüroğlu.
XXI amžiaus mokymasis – ekonomiškai naudingas
„XXI amžiaus universitetas turi būti vystymosi variklis. Jis turi veikti tam, kad gerintų visuomenės sąlygas, skatintų inovacijas ir konkurencinį pranašumą. Jis turi turėti tikslą, dėl kurio egzistuoja. Tiesą sakant, nereikia padalinių vardan padalinių. Reikia turėti tikslus. Universiteto, studentų ir visuomenės tikslus. Universitetas turėtų būti tarpininku siekiant šių tikslų suderinimo“.
Mokslininkas įsitikinęs, kad informacijos ir žinių gavimas negali užgožti jų atradimo ir kūrimo patirčių. „Negalime studentų vien tik apkrauti informacija, jie turi kurti reikšmes ir įgyti patirties, priešingu atveju jiems tiesiog nuobodu. Labiausiai paplitusi frazė tarp jaunų žmonių yra „Man nuobodu“. Ir nuobodžiauti jie ima labai greitai. Gera šių laikų nuobodulio iliustracija yra socialinių tinklų pranešimų tikrinimas kas 5 sekundes! Tai yra jų reikmė.“
O. Babüroğlu priminė, kad visai neseniai Nobelio ekonomikos premija buvo skirta Richard’o Thaler iš Čikagos universiteto už stumtelėjimo (angl. nudge) koncepciją ekonomikoje, pagal kurią naudingus elgesio pokyčius galima pasiekti minimaliai invazine politika, skatinančia žmones pačius priimti ekonomiškai naudingus sprendimus. „Štai apie ką šiuo metu yra mokslas: turime ne nuolat spausti, o tik stumtelėti, tik pabaksnoti. Žmonės, atsakingi už mokslą ir žinių kūrimą, privalo atkreipti į tai dėmesį. Mes turime nepamiršti stumtelėti“, – teigė aukštojo mokslo ekspertas.
Kūrė universitetą taip, kaip konstruojami automobiliai
„Norintys kurti naują universitetą turi atsiriboti nuo veikiančių švietimo modelių, – sakė profesorius. – Būtent taip elgiamės švietimo konsultacijų įmonėje „Arama“. „Arama“ turkų kalba reiškia paiešką. Mes ieškome inovatyvių mechanizmų, kurie leistų įtraukti suinteresuotas šalis į sprendimų priėmimą. Dirbdami kartu girdime vienas kito svajones, nuogąstavimus, žinome galimas kliūtis ir galime ieškoti išeičių. Generuojame žinias, jomis remdamiesi kuriame naują arba reorganizuojame seną instituciją.“
Dr. Oğuz’as Babüroğlu įsitikinęs, kad jo komanda kviečiama padėti dėl to, kad į procesą įtraukia visus suinteresuotuosius ir ieško sprendimų kartu. „Pradedame nuo kontekstų, tendencijų ir pereiname prie detalių: kaip turėtų atrodyti fakultetai, mokymosi planai, studentų gyvenimas, kokias technologijas verslo modelius ir finansines schemas taikysime, kad universitetas būtų tvarus.“
Šis procesas trunka apie 4 metus, nesvarbu, ar kuriama nauja institucija, ar reorganizuojama sena. „4 metai yra tiek laiko, kiek automobilių industrijoje trunka sukurti naują automobilį, pavyzdžiui, kai „Fiat“ nuo nulio kuria „Doblo“, o „Ford“ – „Connect“. Automobilių kūrimo procesas buvo mūsų kūrybos proceso etalonas“, – lygino O. Babüroğlu.
Sabanci – universitetas, neturintis analogų
1995-aisiais steigti universitetą nusprendė viena didžiausių Turkijoje įmonių grupių „Sabanci Group“, kurios savininkas „Sabanci Holding“ per metus deklaruoja daugiau nei 2,5 milijardo dolerių pelną. Sabanci universiteto vizijos ir valdymo procesų kūrimas, kuriame dalyvavo Oğuz’as Babüroğlu, truko 4 metus, dar 10 metų reikėjo procesų tobulinimui.
„Vienas pagrindinių mūsų sėkmės variklių buvo atsiribojimas nuo tradicinio universiteto modelio. Daugelis universitetų dar ir šiandien vadovaujasi informacijos pateikimo paskaitose, instruktavimo principu (angl. frontal instruction). Kurdami Sabanci universitetą žinojome, jog tai neturi ateities. Juk informaciją gali rasti internete ir be universiteto pagalbos“, – pastebėjo profesorius.
„Taip pat pastebėjome, kad 17–18 metų jaunuoliai yra per jauni priimti sprendimą dėl savo ateities. Tačiau, norėdami laikyti valstybinius egzaminus, sprendimą priimti jie privalo. Jų pasirinkimą dažniausiai lemia ne asmeniniai poreikiai ir sugebėjimai, o pašaliniai veiksniai, tarkime, tėvų nuomonė, – pasakojo O. Babüroğlu. – Sabanci universitetas suteikė kitokią galimybę: studentai turi 2 metus apsispręsti dėl norimos specialybės. Pirmaisiais studijų metais jie lanko bendro pobūdžio kursus ir susipažįsta su mokslo pagrindais. Antraisiais – su fakultetų studijų dalykais. Vėliau renkasi siūlomas studijų programas arba kuria savas, į kurias gilinasi trečiaisiais ir ketvirtaisiais studijų metais.“ Tokia studijų struktūra leidžia atskirti studentus, kurie renkasi plačias specialybes, pavyzdžiui, pramonės inžineriją arba verslo administravimą ir tuos, kurie specializuojasi doktorantūroje.
1999 m. veiklą pradėjęs universitetas šiandien pritraukia geriausius studentus bei dėstytojus ir patenka tarp geriausiųjų tarptautiniuose universitetų reitinguose, jo absolventai dirba patraukliausiose pasaulinėse kompanijose.