Gegužės 1-ąją sukanka 15 metų, kai Lietuva yra Europos Sąjungos nare. Kuo džiaugiamės ir kas nuvilia? Apie tai pokalbis „DELFI Dėmesio centre“ su buvusiu užsienio reikalų ministru, ambasadoriumi Antanu Valioniu, buvusiu Lietuvos stojimo į ES vyriausiuoju derybininku, europarlamentaru Petru Auštrevičiumi ir ambasadoriumi, buvusiu užsienio reikalų ministru, Lietuvos stojimo į ES vyriausiuoju derybininku Vygaudu Ušacku.
– Pone Valioni, ar kada pagalvojote kas būtų, jeigu Lietuva nebūtų tapusi Europos Sąjungos nare?
A. Valionis: tiesą sakant, ne kartą esu apie tai pagalvojęs. Aš ne kartą sakiau, ir straipsniuose rašiau, kad mes tiesiog nežinome, kas būtų buvę, jeigu nebūtume tapę ES ir NATO nariais, bet mes matome, kas vyksta su tais mūsų sovietinio konclagerio partneriais, kurie nėra ES ir NATO nariais. Moldova padalinta, Ukraina padalinta, Gruzija padalinta, Baltarusija balansuoja ant inkorporavimo ribos, Armėnija taip pat neturi savarankiškumo. Tai mes galime pasakyti, o Lietuva iš tikrųjų per tuos egzistencinius sakyčiau dalykus – NATO ir ES narystę – garantavo sau ir saugumą, ir gerbūvį. Žinoma, ne tiek patį saugumą ir gerbūvį, kiek galimybę juos kurti stipriai remiant Europos Sąjungai. Manau, tai du pagrindiniai dalykai.
– Pone Auštrevičiau, prisimenant tą derybų procesą, kas jums buvo sunkiausia? Kas Lietuvai buvo sunkiausia? Pasivyti Estiją ar kažkas kito?
P. Auštrevičius: pirmiausiai mes turėjome labai teisingus principus, arba tą supratimą, ką mums reikia tose derybose pasiekti. Pirmas dalykas buvo – neatsilikti nuo tos didžiosios bangos, kai įstojo dešimtukas. Juk dvi valstybės atsiliko – Bulgarija ir Rumunija. Matome, kur jos dabar ir tas skirtumas tik didėja. Taip galėjo atsitikti ir su mumis. Bet, matyt, pagrindinis dalykas buvo įsukti tų reformų ir būtinų sprendimų smagratį pačioje Lietuvoje. Atsiminkime, 1999 m. krizė, nuotaikos ne kokios, pakvietimas Helsinkyje, antra grupė, atrodo, tos starto linijos peržengtos ir visi einame į priekį, bet tas politinis procesas Lietuvoje, kuris buvo 2000-ųjų pradžioje, buvo ganėtinai komplikuotas. Tai pastūmėti visą politinį elitą, sutelkti jį ties pagrindiniais sprendimais, kad įvyktų reikalingi pokyčiai, ir buvo sunkiausia. Pagrindinės derybos iš esmės ir vyko Lietuvoje tarp politinių partijų, ministerijų ir kitų institucijų. Peržengti tą sampratos liniją buvo ypatingai sunku.
– Pone Ušackai, Lietuva turėjo keletą specifinių problemų ar sunkumų, kaip tai bepavadinsi. Pirmas dalykas – Ignalinos atominė elektrinė, antra – Kaliningrado sritis. Ar tai ir buvo dvi esminės problemos Lietuvai siekiant narystės, ar jūsų prisimenat ir kitų?
V. Ušackas: visų pirma aš norėčiau sugrįžti šiek tiek atgal, į 1992–93 m., kai Lietuva buvo tik atkūrusi savo nepriklausomybę, o sprendimai dėl būsimos ES plėtros jau buvo priiminėjami. Mes iš tikrųjų pradžioje nebuvome svarstomi, traktuojami kaip potencialūs kandidatai. Čekija, Vengrija, Slovakija – taip, jos buvo svarstomos, o mums dėka mūsų draugų Berlyne ir Kopenhagoje pavyko pačiu laiku išreikšti trijų Baltijos valstybių vadovų interesą būti įtrauktiems į Kopenhagos darbotvarkę, kai buvo išvardytos šalys, kurios pasirašys asociacijos sutartį ir turės ateities perspektyvą dėl ES. Tai pirmiausiai buvo politinis klausimas, kurį mes siekėme užsitikrinti ir ne tik dėl ES plėtros, bet ir dėl NATO, kur amerikiečiai mums tiesiogiai padėjo.
O dėl svarbiausių derybinių klausimų, tai buvo jau jūsų įvardinti Ignalinos atominės elektrinės ir tranzito iš Kaliningrado srities klausimai bei žemės ūkio paskirties žemės pardavimas ES piliečiams. Tai buvo irgi konfliktiškas klausimas, nes nemažos dalies mūsų ūkininkų tai buvo sutikta su pasipriešinimu ir baime atsiverti ES rinkai.
– Pone Ušackai, ar jūs įsivaizduojate, kad Lietuva galėjo netapti ES nare? Matydamas Estijos pastangas, Latvijos pastangas, ar galėjo kažkas susiklostyti tokio, kad Lietuva net ir dabar būtų likusi užribyje?
V. Ušackas: visų pirma buvo tie lemiami politiniai sprendimai, kurie buvo priimti apie 1993-95 m., vėliau 1997 m. – svarstyti Baltijos šalis kaip paketą ilgalaikėje perspektyvoje. Tačiau, kaip žinome, Estija ir Lenkija buvo pakviestos derėtis anksčiau, nes jos vykdė labiau radikalią ekonominę reformą, labiau liberalią laisvos rinkos reformą. Ten nauji jauni lyderiai stūmė savo valstybę į priekį žymiai greičiau. Iš principo, manau, kad tie sprendimai, kurie buvo priimti apie 1997 m. – dar prieš mūsų derybas, mums jau buvo iš esmės nubrėžę kelrodį. Aišku, jeigu Rusija tada būtų tapusi tokia agresyvi, kokia yra šiuo metu, tai galėjo nublokšti mūsų perspektyvas ir smarkiai kristi ne tik per mūsų gerovę, bet ir per saugumą.
– Pone Valioni, sutiktumėte su tuo, kad pačios aplinkybės dėliojosi mums palankiai? Tik ką pasikeitusi valdžia, Jelcino Rusija tapusi Putino Rusija, dar neįsibėgėjęs Putinas – tai buvo geras šansas mums?
A. Valionis: aplinkybės iš tikrųjų susiklostė mums labai gerai. Prisiminkime tuos pačius 1993 m. Rugsėjo mėnesį buvo išvesta kariuomenė, mes tada niekam nerūpėjom, kariuomenė buvo išvesta be sutarties, nes parlamentas šaudėsi su Jelcinu iš patrankų. Mes atsimenam tą rudenį. O 1994 m. sausio mėnesį Lietuvos prezidentas Brazauskas kreipėsi į NATO generalinį sekretorių Vernerį, kviesdamas mus priimti į NATO. Tas ilgas, atsargus periodas, kuris buvo 1990 m., buvo ir 1999-iais. Tais metais gruodžio mėn. mus pakvietė į derybas ES. 1997 m. buvo pakviesti estai su lenkais ir kitais Liuksemburge, o mums tada buvo tyliai pasakyta, kad ir tai jau yra strateginis žingsnis, kad peržengta raudona linija – Tarybų Sąjungos siena. Mes tam turėjome pritarti ir pritarėme, o 2000 m. vasarį jau įvyko pirmasis derybų etapas.
P. Auštrevičius: manau, kad nereikia žiūrėti labai toli į praeitį. Supraskime, kokios tada buvo geopolitinės sąlygos ir kokios yra šiuo metu. Atkreipkime dėmesį į Rusijos priešiškumą Moldovos, Ukrainos ir Gruzijos asociacijos sutarčiai su ES. Jie tai mato kaip tiesioginį politinį ir geopolitinį iššūkį – išsilaisvins, pradės geriau gyventi ir t.t. Taigi 1999 m. mums buvo iš tiesų palankūs, nes Rusija tuo metu nelaikė ES priešiška organizacija. Netgi mokslininkų, politologų forumuose retai buvo galima išgirsti kokią nors priešiškumo gaidelę. Apskritai galiu pasakyti, kad Rusija beveik pramiegojo Kaliningrado klausimą. Ji atsibudo 2001 m. pabaigoje ir pradėjo kelti tranzito klausimus. Rusija modeliavo, matyt, mūsų įstojimą ir geopolitinius pokyčius, sakyčiau, mums palankiai.
– Jie patys buvo pozityviai nusiteikę Lietuvos narystės ES atžvilgiu, nepaisant Kaliningrado?
P. Auštrevičius: jie, matyt, ne taip jau džiaugėsi mūsų stojimo perspektyva, bet jie nesiėmė aktyvių žingsnių bandant užkardyti ar lėtinti mūsų derybas, nes mūsų traukinys jau iš tikrųjų buvo įsibėgėjęs.
– Vyriausiasis Rusijos derybininkas dėl Kaliningrado – dabartinis imperialistų imperialistas, radikalų radikalas Rogozinas.
A. Valionis: aš pradėčiau gal nuo to, ką kalbėjom apie Putiną. 2001 m. balandžio 1 d. prasidėjo prezidento Adamkaus vizitas Maskvoje. Buvo ilgas susitikimas akis į akį, nes mes tuo pat metu su Igoriu Ivanovu, Rusijos ministru, derėjomės dėl to politinio pareiškimo, kuris būtent tą Kaliningrado tranzitą, ypač karinį, stengėsi apibrėžti. Tada Putinas apie ES sakė, kad gerai, galime rasti bendrų vardiklių ir mums, Rusijai, bus paprasčiau, bet kam jums į NATO? O dieną prieš Adamkui vykstant į Maskvą mes su Linkevičiumi, tuomet jis buvo krašto apsaugos ministras, ir su generaliniu sekretoriumi Robertsonu padarėme pareiškimą dėl Rusijos. Rusija teigė, kad Lietuva negalės tapti NATO nare, nes yra neratifikuota sienos sutartis su Rusija ir nėra readmisijos sutarties apie pabėgėlių grąžinimą. Robertsonas viešai paneigė šitą Rusijos teiginį. Aš tada atskridau į Maskvą ir prisijungiau prie prezidento vizito.
– Grįžtant prie pačių derybų. Kai kas dabar sako, pone Auštrevičiau, kad Lietuva derėdamasi dėl Ignalinos atominės elektrinės uždarymo galėjo pasistengti geriau. Ką turiu omeny – ne tik vėlinti uždarymo laiką, bet ir išsiderėti pinigų naujai, moderniai atominei elektrinei ar bent jau vienam reaktoriui. Ką jūs atsakytumėte kritikams?
P. Auštrevičius: matote, galbūt yra žmonių, kurie parduodami seną daiktą tikisi gauti ir pinigų, ir dar naują daiktą. Nori parduoti seną kupranugarį ir dar nori gauti ne tik pinigų už seną kupranugarį, bet dar ir išvesti ne tik kupranugarį, bet ir katiną namo. Matote, fantazuoti galima ilgai. Aš tik priminsiu, kad 1999 m. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė įstatymą, kuriame buvo aiškiai įvardintas laikotarpis ir etapai kaip bus uždarinėjama Ignalinos atominė elektrinė. Mums tereikėjo sugalvoti ir sutarti dėl viso finansinio paketo ir kitų klausimų. Aš noriu pasakyti, kad mes, darydami šituos sprendimus, dirbome su prielaida, kad Lietuvai reikės apie 100 mln. eurų per metus. Mes iki šiol išlaikome tą tempą ir tikėtis, kad iš kažkokio kito šaltinio Lietuva sugebėtų tuos 100 mln. eurų gauti, matyt, neverta.
O Ignalina buvo beprotiškai komplikuotas derybinis klausimas, nes iki tol nebuvo jokio precedento Mes sukūrėme naują eilutę ES teisėje ir istorijoje. Turiu pasakyti, kad tie, kurie į mus žiūrėjo šiek tiek pašaipiai turėdami tas pačias problemas, kaip bulgarai ir slovakai, jie paskui pasigailėjo, kad nesiderėjo su tokiu pačiu intensyvumu ir nesinaudojo tokiais pačiais pretekstais kaip mes. Tai mes laimėjome.
– Pone Ušackai, tuo metu, kai buvo baigiamos derybos dėl narystės ES, jūs jau buvote ambasadoriumi JAV. Bet stebint iš tam tikros laiko perspektyvos – ar Lietuva galėjo išsiderėti geriau ir daugiau nei išsiderėjo?
V. Ušackas: manau, kad mes išsiderėjome tai, ką galėjome ir kas atspindi mūsų nacionalinius interesus. Iš tikrųjų mes buvome spaudžiami ir tai reikia pripažinti. Mus spaudė artimiausi mūsų kaimynai, artimiausi mūsų draugai – ta pati Austrija, Švedija, Danija, Suomija, Vokietija, mes turėjome daryti kompromisus. Bet, manau, kad tie kompromisai buvo mums palankūs tiek turint omeny ir tas lėšas, kurias gavome, ir tą platesnę Europos Sąjungos integraciją, ypač susijusią su energetikos šaltinių ir mūsų ryšių diversifikavimu.
– Lietuvos įmokų ir išmokų į ES biudžetą per 15 m. teigiamas balansas yra 16 mlrd. Eurų. Tai daugeliu atveju pakeitė Lietuvos veidą. Žinoma, yra skaidrumo klausimų, ar visada tos lėšos panaudojamos tinkamai, bet Lietuvos veidas daugeliu atvejų pasikeitė. Sutinkate su tuo, pone Valioni?
A. Valionis: jūs paklausytumėte, ką kalba ambasadų darbuotojai, kurie grįžta iš Rytų valstybių. Mes čia būdami to progreso nematome ir jau pripratome. Sugrįžę iš Rytų sako: „mes grįžtame ir šypsomės, nors atrodėme kažkada labai panašiai“.
P. Auštrevičius: mano giliu įsitikinimu, tai yra tik tai gero proceso pradžia. Esu įsitikinęs, kad per 15 metų mes iš esmės tik sukūrėme prielaidas kokybiškam Lietuvos pokyčiui, mes iš tiesų sukūrėme garantijas valstybei. Manau, kad kokybiniai pokyčiai dar tik prasideda. Mes tapome vidutinių pajamų valstybe, bet dabar jau dairomės į aukščiausių pajamų šalis. Nepamirškime, ES parama sudaro gerokai virš 80 proc. nuo Lietuvos viešųjų investicijų. Be jų mes neturėtume nei gerų kelių, nei naujų mokyklų, nei naujesnių bibliotekų, nei baseinų ir t.t.
– Kai apie narystę ES diskutuojama iš neigiamos pusės, turbūt aktualiausios yra dvi grupės klausimų. Viena – tai emigracija. Didelė dalis žmonių paliko tėvynę dėl didesnių algų užsienyje, o antra, jeigu kalbėti iš išorės požiūrio kampo, – tai nežinomybė dėl pačios ES ateities, dėl jos būsimos koncepcijos ir tam tikro lyderių blaškymosi dėl to, kokia turėtų būti Europos Sąjunga. Koks jūsų požiūris, pone Ušackai?
V. Ušackas: aš manau, kad tai, kas ir jūsų, Edmundai, buvo sakyta, apie tas milijardines lėšas Lietuvai – tai tikrai pakeitė Lietuvos veidą, bet nepakeitė pilnai mūsų ekonominės struktūros. Todėl mes negalime nusiraminti ir tikėtis, kad vėl gausime tiek pat lėšų iš ES. Turime suprasti, kad dar beveik trigubai atsiliekame pagal BVP vienam asmeniui nuo, pavyzdžiui, Vokietijos. Turėtume patys sau užsibrėžti ambicingesnius tikslus proveržiui Lietuvos ekonomikoje. Reikia remtis ne vien tik tais ES dotacijomis, bet ir kurti savus finansinius instrumentus ne tik priklausant nuo užsienio bankų, bet ir galbūt kuriant savo valstybės investicijų banką.
Kitas dalykas – emigracija. Tai proveržis ekonomikoje padėtų ir emigracijos klausimu. Padėtų Lietuvoje kurti aukštesnę pridėtinę vertę kuriančias darbo vietas, dėl ko ir konkuruoja pati ES tarpusavyje. Ir kitas dalykas – tie klausimai, dėl kurių Bendrijos viduje nesutariama. Manau, reikia pripažinti, kad Europos Sąjunga pergyvena didžiulį sukrėtimą, kai pirmą sykį per 70 m. istoriją viena iš valstybių, Didžioji Britanija, išreiškė norą palikti Bendriją. Tai yra smarkus smūgis pasitikėjimui. Manau, mums reikėtų ieškoti bendro atsako. Tokio, kaip ir E. Macrono pasiūlymas dėl lanksčios ES. Mano giliu įsitikinimu, ES ateitis ir bus tokia lanksti, kokia yra dabar: ne visos šalys yra Šengeno zonoje, ne visose narėse įvestas euras, bet visos yra laisvos rinkos dalyvės.
– Pone Valioni, emigracija turbūt akivaizdu yra viena didžiųjų problemų, blogybių – bent jau visuomenė taip vertina. Ir tai pirmiausiai ir siejasi su ES, su galimybe ES judėti laisvai. Ar ne?
A. Valionis: ne tik. Kai mes svarstėme tuos pereinamuosius laikotarpius, mes iš dalies ten skubėjome todėl, kad, pavyzdžiui, Ispanijoje jau buvo dešimtys tūkstančių emigrantų. Bet tada mūsų emigrantai ten buvo nelegalai, mes jiems niekuo negalėjome padėti. Dabar gi mes vėl matome skaičius kažkur spaudoje, kad lyg ir vėl Lietuvoje gyvena 3 milijonai žmonių: tiek dėl sugrįžusių, tiek dėl atvykusių čia, pavyzdžiui, ukrainiečių. Mes turime suprasti viena – esame ES ir darbo jėgos judėjimas garantuoja mums tai, kad jeigu mes čia sudarysime geras materialines sąlygas ir pajudės lietuvių migracija atgal, tai pajudės migracija ir iš ten, kur dar yra blogiau. Tai yra laisvos darbo jėgos judėjimo principas.
Kas man labai nepatinka, ir mūsų politikų elgesį, kad mes dar iki galo nesuprantame, jog esame to projekto „Europos Sąjunga“ bendrasavininkai. Mes sėdim savo vietoje, kur turime sėdėti, bet per diplomatų aktyvumą galėtume pasiekti daugiau. O mes darome kitaip – grįžtame į Lietuvą ir aiškiname, kiek mus stabdė tie Briuselio biurokratai ir kiek mes iš jų išplėšėm, kokie mes didvyriai.
P. Auštrevičius: aš labai džiaugiuosi, kad narystė ES iš esmės dar kartą, šalia Konstitucijos, įtvirtino, kad lietuviai yra laisvi žmonės. Jie renkasi, kur jiems dirbti, jeigu yra galimybė išvažiuoti – jie tai daro legaliai, nepersekiojami. Lietuviai yra užtikrinti žmonės, gerbiami, jie tampa beveik lygiaverčiais kitos ES valstybės gyventojais. Iš kitos pusės, jeigu ne ES narystė, ar mes sukauptume tokį socialinį kapitalą. Tie žmonės, kurie dabar grįžta, keičia Lietuvą. Ir galiausiai dėl ES ateities. Tik trys valstybės, kurios buvo okupuotos SSRS, tapo Europos Sąjungos dalimi. Mes tuo įrodėme, kad buvome okupuoti, kad mūsų potencialas yra visai kitoks ir dabar labai svarbu, kad Lietuva šalia kitų valstybių taria savo žodį apie Bendrijos ateitį. Jeigu mes nekalbėsime, neturėsime savo įsivaizdavimo, kokia turi būti Europos ateities – ją mums sukurs kiti. Reikia būti aktyviems, nenuleisti galvos ir matyti, kad 15 m. yra gera pradžia.