Politikui atrodo keistas ir kolegų konservatorių sprendimas į darbo grupę pakviesti buvusį premjerą, centro kairės politiką Gediminą Kirkilą. Pasak A. Ažubalio, rasti visas puses tenkinantį kompromisą yra „savigarbos reikalas“, todėl politinėms jėgoms – jeigu šios turi noro ir potencialo – derėtų susitarti pačioms, be moderatorių iš šalies.
„Gedimino patirtį vertinu gerai, tai yra patyręs politikas ir tik kvailys ginčytųsi su tuo. Tačiau mane stebina tai, kad veikiantis parlamentas ir veikiantys užsienio politikos aktyvistai, institucijų vadovai negeba ar neturi pakankamai derybinio potencialo, kad susitartų. Jeigu neturi potencialo susitarti viduje, tai kaip jie susitars išorėje?“ – Eltai teigė A. Ažubalis ir pripažino apie kolegų kvietimą G. Kirkilui sužinojęs tik iš spaudos.
„Aš vis tik tikiu į tą tarppartinį potencialą. Čia yra savigarbos reikalas – ar mes galime patys susitarti, ar mums reikia moderatoriaus iš šalies?“ – kėlė klausimą politikas.
Parlamentaras prisiminė ir pirmąjį susitarimo dėl užsienio politikos variantą, kurio dalis Seimo opozicijos atstovų nesutiko pasirašyti. Pasak politiko, partijoms siūlytas dokumentas buvo pernelyg platus – susitarimo tekste nugulę 33 punktai aprėpė, anot A. Ažubalio, ir menkai su Vilniaus užsienio strategija susijusius aspektus.
„Manau, kad kažkas bandė į pirmąjį projektą įkišti savo požiūrio politinę darbotvarkę“, – svarstė jis.
Todėl, tęsė A. Ažubalis, naujas susitarimo tekstas turėtų būti gerokai konkretesnis.
„Manau, kad turi būti 3-4 punktai – esminiai punktai. Pavyzdžiui, vienas iš punktų galėtų būti, kad Lietuva, veikdama Europos Sąjungoje, pirmiausiai atsižvelgia į savo nacionalinius interesus. (...) Lygiai taip pat turėtų būti punktas apie regioninę politiką, apie santykius su Rytais ir buvimas NATO. Manau, kad to užtektų“, – aiškino politikas ir akcentavo, jog dėl pastarosioms tezėms iš esmės pritaria visos šalies politinės jėgos.
Kaip jau anksčiau skelbė ELTA, politinių partijų susitarimas dėl užsienio politikos buvo pradėtas rengti po to, kai Rusija pradėjo karą Ukrainoje. Daugiausiai ginčų rengiant susitarimą sukėlė išsiskyrusios valdančiųjų ir opozicijos nuomonės dėl pozicijos Kinijos atžvilgiu.
Praėjusių metų spalį, G. Landsbergis paragino politinių partijų susitarimui dėl užsienio politikos leisti „ataušti“ ir diskusijas pabaigti po artėjančių savivaldos rinkimų. Ministras pabrėžė, kad valdantieji yra pasirengę diskutuoti ir su opozicija bandyti rasti kompromisus.
Po rinkimų Eltai pasiteiravus Seimo Užsienio reikalų komiteto (URK) pirmininko Žygimanto Pavilionio, ar valdantieji planuoja grįžti prie diskusijų su opozicija, politikas leido suprasti, jog pastaruoju klausimu kol kas žymaus proveržio nėra. Visgi, jis tvirtino jaučiantis pozityvų nusiteikimą tiek parlamento daugumos, tiek opozicijos gretose.
Vėliau paaiškėjo, kad Ž. Pavilionis kreipėsi pagalbos į buvusį parlamentarą ir premjerą Gediminą Kirkilą. Pasak jo, nors centro kairei priklausančiam politikui nebūtų suteiktos formalios pareigos, siekiant išjudinti jau metus įstrigusį susitarimą dėl užsienio politikos tikslų G. Kirkilo įsijungimas nepamaišytų, pažymėjo URK vadovas.
Seimo opozicija pastarąją idėją vertina itin kritiškai – pasak politikų, moderatoriaus ir lyderio vaidmens šioje situacijoje turėtų imtis pats šalies diplomatijos vadovas G. Landsbergis.