Tačiau ką B. Obama galėjo padaryti kitaip? Įvesti JAV sausumo pajėgas į Iraką ir Siriją? Didinti antpuolių iš oro kiekį? Tiekti daugiau ginkluotės sukilėliams, apmokyti daugiau sukilėlių? Iškart apginkluoti ir apmokyti kurdų pajėgas Irake ir Sirijoje?
O gal pačioje pilietinio konflikto pradžioje B. Obamai reikėjo paremti Basharą al-Assadą, kaip kad norėjo Vladimiras Putinas?
Bet kokiu atveju JAV veiksmus galima skirstyti iki Maskvos įsikišimo ir po jo. Rusija antskrydžius prieš režimui oponuojančius sukilėlius pradėjo 2015 m. rugsėjį, nors viešai teigė, kad kovoja prieš ISIS. Po Rusijos įsikišimo JAV veiksmų laisvė susiaurėjo.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Konstantinas Andrijauskas teigia, kad nė vienas iš šių sprendimų nebuvo ir nėra pakankamai geras, kiekvienas iš jų turi neigiamas puses ir privalo būti vertinamas atsižvelgus į tuometinį kontekstą.
Didžioji JAV strategija: galvos skausmas – Kinija
K. Andrijauskas pabrėžia, kad pagrindinis paaiškinimas, kodėl JAV tiesiogiai nebenori lįsti į konfliktus, yra tas, kad JAV pasaulyje nebėra hegemonas, nors ir išlaiko supervalstybės statusą. Tai reiškia, kad Vašingtonas turi paskirstyti savo resursus pasaulyje, o jie nėra begaliniai.
„Amerikiečiai galvoja ilgalaikiam neprilygstamos galios tikslui pajungtos didžiosios strategijos rėmuose“, - sako politologas.
Kaip DELFI pasakojo vienas karinės strategijos ekspertas, paprašęs neminėti jo pavardės, pagrindinis JAV galvos skausmas yra Kinija ir kaip potenciali Kinijos sąjungininkė – Rusija.
Kaip žinoma, B. Obama 2012 m. paskelbė „posūkio į Aziją“ strategiją. Tuo metu arabų pasaulyje jau buvo prasidėjęs arabų pavasaris, Sirijoje jau vyko pilietinis konfliktas, bet ISIS dar nebuvo iškilusi.
K. Andrijauskas sutinka, kad auganti Kinija JAV kelia didesnį galvos skausmą, tačiau, politologo manymu, JAV taip pat suvokia, kad visiškai pasitraukti iš Vidurio Rytų negalės, nes šis regionas tiesiog dega. Neatsitiktinai Afganistane palikta apie 12 000 NATO karių.
„Ilguoju laikotarpiu JAV prioritetas yra Kinija ir Ramusis vandenynas. Jie norėtų tam skirti didesnį dėmesį, bet problema ta, kad jie negali rinktis. Vidurio Rytai, amerikiečių požiūriu, buvo daugiau mažiau apsitvarkę, todėl buvo pasitraukta iš Irako ir dalinai iš Afganistano. Atrodė, kad resursus galima skirti kitur, bet tada Vidurio Rytai vėl pradėjo degti ir amerikiečiai vėl buvo priversti prisiminti savo aljansus, saugumo ir ekonominius interesus. Abu prioritetai yra labai svarbūs, bet vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu Amerikos strateginei vizijai svarbesnė yra Kinija“, - teigia K. Andrijauskas.
Tačiau, kaip teigia Mykolo Romerio universiteto politologas Benas Brunalas, Vidurio Rytuose JAV vis tiek lieka svarbu išlaikyti Izraelio „tvirtovę“, apmaldyti Irano plėtros ambicijas, apriboti visai saugumo architektūrai kenkiančią ISIS plėtrą.
Todėl, pasak B. Brunalo, Vidurio Rytai šiaip ar taip lieka svarbus geopolitinis centras, o „dominavimas tarptautinėje sistemoje sunkiai įsivaizduojamas apeinant vieną iš svarbiausių geostrateginių taškų tarptautinėje sistemoje“.
Sausumos pajėgų įvedimas
JAV administracija visuomet pabrėžė, kad sausumos pajėgų įvedimas yra neįmanomas ir to niekada nebus. 2015 m. lapkritį B. Obama spaudos konferencijoje per G-20 susitikimą Turkijoje gana ekspresyviai paaiškino, kodėl JAV neplanavo ir neplanuoja įvesti sausumos pajėgų – o ką paskui daryti su teritorija, atkovota iš ISIS?
Šiuo atveju kalbama apie Siriją. Ir iš tiesų: teritoriją tektų perduoti arba nevieningiems sukilėliams, arba B. al-Assado pajėgoms, arba palikti vakuumą, kuriame ir vėl gali atsirasti kažkas panašaus į ISIS.
K. Andrijauskas pabrėžia, kad perskyra tarp Irako ir Sirijos fundamentali.
Irake amerikiečiai ir sąjungininkai gali jaustis laisviau: oro antpuoliais jie remia Irako ir kurdų sausumos pajėgas, kovojančias prieš ISIS. Be to, po 2003 m. George W. Busho įvykdytos invazijos ir Saddamo Husseino nuvertimo Irakas amerikiečiams ir britams iš esmės yra pažįstama teritorija.
Sirijoje situacija visai kitokia. JAV Sirijos režimui taikė ir taiko sankcijas, B. al-Assadas nuo pat atėjimo į valdžią 2000 m. neslėpė prorusiško kurso, kaip ir jo tėvas Hafezas Assadas. Rusija Sirijoje po Šaltojo karo išlaikė Tartuso uostą, o esamo konflikto metu sustiprino savo karinį buvimą Latakijoje. Taigi Sirija iš esmės yra Maskvos įtakos zona.
„Sausumos pajėgų įvedimas į Siriją būtų matomas kaip dar viena intervencija į suverenią valstybę. Be to, Sirijoje yra daug kitų šalių interesų, kurios nėra labai draugiškos JAV: tai Iranas ir Rusija“, - sako K. Andrijauskas.
„B. Obamos veiksmus galima suprasti“, - teigia politologas, pabrėždamas, kad Vašingtonas šiuo atveju atsakomybę už Siriją siekė perduoti į regiono valstybių rankas, bet tai neįvyko.
Atvirkščiai, į Sirijos konfliktą labiausiai kišasi tos valstybės, kurios yra priešiškos JAV, tuo metu arabų sunitų valstybės daro gana nedaug: finansuoja prieš B. al-Assadą kovojančius sukilėlius, šiek tiek prisideda prie oro antskrydžių prieš ISIS.
Galiausiai, B. Obama puikiai žino, kad po sausumo pajėgų įvedimo seka ilgas ir lėšų reikalaujantis naujo režimo statymo procesas, kuris dažnai būna nesėkmingas.
Tą liudija Afganistano, Irako pavyzdžiai ir situacija Libijoje, kur padedant NATO pajėgoms buvo nuverstas diktatorius Muammaras Gaddafi, bet šiuo metu Libija dažnai apibūdinama kaip žlugusi valstybė.
Todėl aukoti amerikiečių kraują, kai beveik žinoma, jog rezultatas nebus patenkinamas, prezidento administracijai ir jo strategams gali atrodyti neprotinga. „Koks sveiko proto prezidentas tai darytų?“, - klausia K. Andrijauskas.
Oro antskrydžiai
JAV vadovaujama koalicija Irake ir Sirijoje antskrydžius iš oro pradėjo 2014 m. rugpjūtį, kai ISIS reikšmingai išplėtė savo ribas.
Nuo kampanijos pradžios, remiantis interneto svetaine airwars.org, Irake įvykdyta daugiau nei 6200 antpuolių iš oro, Sirijoje – daugiau nei 3100. Iš jų, gruodžio 31 d. duomenimis, Irake JAV atlieka apie 70 proc. visų antpuolių, Sirijoje – apie 94 proc.
Kaip pasakojo su DELFI bendravęs karinės strategijos ekspertas, JAV tikslas prieš ISIS, ypač Sirijoje, buvo priversti susidurti B. al-Assado pajėgas ir ISIS. Tačiau įsikišus Rusijai šis tikslas neteko prasmės.
„Rusai šį tikslą padarė nebeįgyvendinamą, todėl, manau, JAV oro antskrydžių skaičių mažins ir palaipsniui iš viso užbaigs, pasilikdama tik prie JAV žvalgybos ir vienkartinių oro atakų prieš labai konkrečius taikinius“, - teigė DELFI pašnekovas.
Irake padėtis kitokia: JAV ir sąjungininkės iš esmės turi aiškų tikslą padėti Irako ginkluotosioms pajėgoms ir kurdų kovotojams išstumti ISIS ir atkurti Bagdado kontrolę.
„Bet net ir oficialusis Bagdadas nėra visiškai patenkintas amerikiečiais. Visi bijo, kad ten, kur eis amerikiečiai, bus Kurdistanas. Paradoksas tas, kad geriausi ir veiksmingiausi amerikiečių sąjungininkai regione, atrodytų, yra kurdai, kurie neturi savo valstybės“, - sako K. Andrijauskas.
Irako Kurdistanas yra autonomiškas regionas Irake, Kurdistano ginkluotosios pajėgos yra vienos efektyviausių kovoje prieš ISIS. JAV yra nusiuntusi apie 50 specialiųjų operacijų pajėgų padėti ir apmokyti kurdų kovotojus.
Sirijos kurdai, kurių gyvenamos teritorijos driekiasi palei Turkijos sieną, taip pat gana efektyviai kaunasi prieš ISIS, bet sulaukia smūgių iš kurdų pavasario bijančios Turkijos. Kooperuotis su kurdų kovotojais nenori ir Sirijos sukilėlių grupuotės, sudarytos iš arabų sunitų.
Ginkluotės tiekimas, sukilėlių apmokymas
JAV išleido apie 580 mln dolerių sukilėlių apmokymui Turkijoje ir Jordanijoje, bet 2015 m. spalį programa buvo nutraukta pažadėjus verčiau tiekti ginkluotę jau egzistuojančioms grupėms, kovojančioms prieš ISIS, kurių lyderiai yra praėję Vašingtono patikrinimą.
Pareigūnai pripažino, kad kariuomenės programa, kurios metu kovotojai buvo apmokomi įvairių kovos įgūdžių, paprasčiausiai neveikė, nes dauguma sukilėlių grįždavo kovoti ne prieš ISIS, bet prieš B. al-Assado pajėgas.
Tačiau Vašingtonas gana atsargiai žvelgia ir į galimybę plačiai tiekti ginkluotę, nes galiausiai ji gali patekti ir patenka į rankas teroristams. Todėl koncentruojamasi į ginkluotę, kuri negalėtų padaryti didelės žalos, jei patektų priešui į rankas.
Pavyzdžiui, pasirodė patvirtintos informacijos, kad JAV apmokyti sukilėliai Sirijoje apie ketvirtadalį iš amerikiečių gautos ginkluotės, įskaitant šešis pikapus, perdavė su Al-Qaeda susijusiam Al-Nusra frontui.
Centrinė Žvalgybos Valdyba (CŽV) nuo 2013 m. vykdo savą neviešą sukilėlių, kovojančių prieš B. al-Assadą, programą, kuri, kaip teigiama, yra sėkmingesnė nei ta, kurią vykdė kariuomenė.
„Manau, kad nuo pat pradžių ši „akcija“ buvo pasmerkta žlugimui. Buvusio KGB karininko Vasilijaus Mitrochino, perbėgusio į Vakarus, archyvų trečiojoje dalyje aprašomi taip vadinamo trečiojo pasaulio „tautų psichologiniai portretai“. KGB teigė, kad vienas iš svarbių šio regiono tautų atstovų bruožų yra tai, kad jie pripažįsta ir paklūsta autoritetui, demonstruojančiam absoliučią jėgą“, - teigė karinės strategijos ekspertas.
Tačiau absoliučios jėgos regione paprasčiausiai nėra: „Taigi apibendrinus – JAV parengė raumenis, o į smegenis nesikišo, todėl ir išėjo toks rezultatas“.
B. Obamos galimybių langai
Rytų Europos studijų centro analitikas Linas Kojala teigia, kad jei B. Obama ir galėjo ką padaryti, tai tik iki Rusijos įsikišimo momento. Jo teigimu, galimybių langas buvo atsivėręs, kai 2013 m. rugpjūtį B. al-Assadas Damasko priemiestyje panaudojo cheminį ginklą ir B. Obama turėjo galimybę smogti režimo taikiniams.
„Bet Rusija numalšino amerikiečių ryžtą“, - sakė L. Kojala, primindamas B. Obamos nubrėžtą ir vėliau nepaisytą „raudonąją liniją“.
B. Obama „raudonąja linija“, kuri lemtų JAV įsikišimą į konfliktą, įvardino cheminio ginklo panaudojimą. Ginklas buvo panaudotas, bet B. Obama nesmogė Damaskui.
2013 m. rugpjūčio 30 d. JAV eskadriniai minininkai laukė Viduržemio jūroje, laukdami įsakymo smogti Damaskui.
„Islamo valstybė“ sustiprėjo 2014 m. viduryje ir įsiveržė į Iraką.
Dar vienas galimybių langas egzistavo 2011-2012 m., kai pilietinis konfliktas Sirijoje nebuvo tiek įsismarkavęs.
„Buvo etapas, kai B. al-Assado režimas buvo ant sugriuvimo ribos, opozicijos pajėgos buvo įgijusios Damasko priemiesčių ir apylinkių kontrolę. Atrodė, kad režimas tuoj grius. Tuo metu buvo susirinkę amerikiečių užsienio politikos strategai ir svarstė, ką daryti: ar duoti postūmį opozicijai, ar tikėtis, kad opozicionieriais patys padarys juodą darbą, ir tuomet bus sėdama prie derybų stalo. Tuo metu buvo siūlančių panaudoti karinę jėgą, užbaigti B. al-Assado dominavimą, bet B. Obama pasakė „ne“, - pasakojo L. Kojala.
Tačiau K. Andrijauskas teigia, kad retrospektyvus izoliuoto Sirijos atvejo vertinimas neleidžia pakankamai atsižvelgti į tuometinį regioninį kontekstą, lėmusį amerikiečių sprendimus. Politologas pabrėžia, kad 2011-2012 m. arabų pasaulį krėtė arabų pavasaris ir jiems reikėjo galvoti ne tik apie Damaską, bet ir apie daugybę kitų politinio nestabilumo ir smurtinės suirutės krečiamų regioninių veikėjų, pirmiausia Egiptą, kaip svarbiausią iš jų.
„Čia panašiai kaip ir globaliu lygmeniu vėlgi susidariame su išteklių trūkumo ir interesų susikirtimo problema", - teigia politologas.
„Tuo laikotarpiu, kol „Daesh“ nebuvo įsitvirtinęs, amerikiečiai iš tikrųjų turėjo daugiau galimybių arba remti B. al-Assadą (bet jie iškart pasakė, kad to nedarys), arba žymiai aktyviau remti opoziciją prieš B. al-Assadą. Žvelgiant retrospektyviai toks sprendimas atrodo prasmingas, ir šiandien Ameriką tampa lengva kritikuoti, tačiau nėra jokių garantijų, kad tikrovėje įgyvendinus tokį scenarijų intensyvus karas neišsiplėstų net ir už Sirijos bei Irako ribų į kaimynines Turkijos, Irano, Izraelio ar Jordanijos teritorijas“, - sako K. Andrijauskas.
„Daesh“ yra kitas „Islamo valstybės“, ISIS arba ISIL pavadinimas.