Atnaujinta 18.55 val.
KGB kalėjęs sovietų valdžios persekiotas arkivyskupas Sigitas Tamkevičius mano, kad popiežiui Pranciškui apsilankymas šitame kalėjime - tarsi sustojimas ant Kalvarijos kalno, po Viešpaties Kryžiumi.
„Tai - tūkstančių žmonių kančios vieta. Turbūt vieni kentėjo labai vienybėje su Viešpačiu, kiti gal tos vienybės neturėjo. Aš neįsivaizduoju, kad kur nors kitur būtų galima realiau išgyventi Kalvarijos įvykius. Tai žmonių kančios vieta, o kartu ir Viešpaties buvimo su žmonėmis, kurie į tą kančių vietą buvo patekę ne už nusikaltimus, bet už tiesą, už meilę Dievui, Tėvynei“, - Vatikano naujienoms sakė Kauno arkivyskupas emeritas.
Pasak arkivyskupo S. Tamkevičiaus, patekimas į KGB rūsį jam nebuvo netikėtas.
„Aš tam ruošiausi. Buvau susigyvenęs su mintimi, kad tik laiko klausimas ir vis tiek aš ten pakliūsiu. Bet, aišku, buvo tam tikras sukrėtimas, kai įvedė į kamerą. Metalinės durys, langas grotuotas. Tokia mintis atėjo: „dabar jau viskas, mano gyvenimas keičiasi“. Pabučiavau tas cementines grindis ir pasakiau: „Viešpatie, dabar jau tu rūpinkis, tu vadovauk. Aš čia jau nieko negaliu“. Buvo ramybė širdyje. Kad ir kas nutiktų, vis tiek Viešpats ves”, - liudijo politinis kalinys ir tremtinys.
Atnaujinta 18.12 val.
„Viešpatie, te Lietuva būna vilties švyturiu. Kad būtų veiklios atminties žemė, atnaujinanti įsipareigojimą kovai prieš bet kokią neteisybę“, – sakė popiežius prie Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus.
Jis prašė išlaisvinimo iš „dvasinės ligos ... užmiršti savo tėvus, ir tai kiek jie yra išgyvenę ir kentėję“.
Popiežius nacių aukas pagerbė tylia malda buvusiame Vilniaus gete, o sovietų aukų atminimui nusilenkė buvusiame KGB kalėjime įrengtame muziejuje.
Pontifiko teigimu, istorija ir protėvių šauksmas turi tapti „paskata neprisitaikyti prie supaprastintų šio laiko mados šūkių ir bet kokių bandymų sumenkinti ir atimti iš bet kurio asmens orumą“.
Atnaujinta 17.41 val.
Popiežius Pranciškus sekmadienį Lietuvoje pagerbė nacių ir sovietų režimų aukas, ir kvietė melstis, kad žmonija tokių nusikaltimų nebekartotų.
Katalikų bažnyčios vadovas popietę padėjo vainiką ir sukalbėjo tylią maldą prie paminklo buvusiame Vilniaus žydų gete, kurį nacistinė Vokietija sunaikino prieš 75 metus.
Vėliau popiežius apsilankė buvusiame KGB kalėjime įsikūrusiame Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje sovietų represijų aukoms. Šventąjį Tėvą lydėjo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, 1983 metais kalintas šiame kalėjime.
Lietuvos tikinčiuosius popiežius kvietė melsti Dievo „įžvalgumo dovanos“, kad žmonės galėtų laiku atpažinti tokių nusikaltimų „pražūtingas užuomazgas“.
„Visa Lietuva tai gali paliudyti, kai nukrečia šiurpas vien tik ištarus žodį Sibiras, arba getai Vilniuje, Kaune ir kitur“, – Mišiose Kaune sakė popiežius.
Per nacistinės Vokietijos okupaciją Lietuvoje išžudyta per 90 proc. iš daugiau kaip 200 tūkst. Lietuvos žydų.
Per sovietų okupaciją iš Lietuvos į tremtį ir lagerius ištremta per 275 tūkst. žmonių, žuvo daugiau kaip 20 tūkst. su okupantais kovojusių partizanų ir jų rėmėjų.
Atnaujinta 17.27 val.
Likus valandai iki popiežiaus Pranciškaus atvykimo, Lukiškių aikštėje prasidėjo renginys, kuriame pagerbiamos XX a. totalitarinių režimų aukos ir jų šeimos, taip pat tie, kurie aktyviai priešinosi, kovojo už žmogaus, kartu ir tikinčiųjų, teises ir laisvos valstybės kūrimą.
Renginio metu skaitoma poezija, atliekamos pasipriešinimo ir tremties dainos. Dalyvauja kamerinis choras „Aidija“ ir grigališkojo giedojimo mokykla „Schola Cantorum Vilnensis“. Muzikinę programą sudarė žymi lietuvių liaudies folkloro dainininkė Veronika Povilionienė ir choro dirigentas, pedagogas Romualdas Gražinis.
Prieš atvykdamas į Lukiškių aikštę, Šventasis Tėvas sustojo trumpai pasimelsti istorinėje Vilniaus geto teritorijoje, Rūdninkų skvere.
Atnaujinta 17.09 val.
Šventasis Tėvas atvyko prie paminklo Vilniaus geto aukoms atminti.
Atnaujinta 15.56 val.
Istorikas Algimantas Kasparavičius sako, kad popiežiaus Pranciškaus rodoma pagarba nacių ir sovietų aukoms Lietuvoje yra svarbi istorinei atminčiai ir siunčia tolerancijos žinią.
Jo teigimu, popiežius yra puikiai informuotas apie Lietuvos istorinę sąmonę ir jos jautriausius plotus.
„Kalbant apie XXI amžiaus pradžią, Lietuvos visuomenės atskirus segmentus, suvokiame, kad tiems, kurie išgyveno sovietinę okupaciją, tai yra labai jautri tema. Šventajam Tėvui tai yra akivaizdu, tokiu būdu jis nusilenkia ir atiduoda pagarbą tos visuomenės atminčiai“,– BNS sekmadienį sakė A. Kasparavičius.
„Šventasis Tėvas taip pat jautė pareigą ir garbę priklaupti ir nulenkti galvą prieš tuos šimtus tūkstančių Holokausto metais išžudytų vaikų, vyrų ir moterų. Tai signalas, kad visuomenė turi matyti save bendrame kontekste, turime gerbti vieni kitų istorines atmintis“,– pridūrė jis.
Linkėjo gyventi broliškai
Lietuvos partizanas, politinis kalinys Juozas Jakavonis-Tigras teigė, kad labai džiaugiasi popiežiaus Pranciškaus vizitu buvusiame KGB kalėjimas, kur dabar yra įsikūręs Okupacijų ir laisvės kovų muziejus.
„Aš tris mėnesius šitame name buvau kalintas prie mirtininkų kameros. Galbūt, vienintelis likau gyvas iš tų laikų. Man sėdint (kalėjime) per tris mėnesius buvo sunaikintos penkios grupės, 59 žmonės, su kuriais ir Morzės abėcėle šnekėjau“, – žurnalistams sakė J. Jakavonis.
Jis palinkėjo Lietuvos žmonėms gyventi broliškai ir neskriausti vienas kito.
„Aš norėčiau, kad mes visi kaip broliai gyventume, vienas su kito neskriaustume ir žodžiais, ir darbais“, – sakė J. Jakavonis.
Popiežius sovietų ir nacių aukas pagerbė savo kalbose Kaune ir Vilniuje, o sostinėje sekmadienio popietę apsilankys Vilniaus gete ir buvusiame KGB kalėjime įrengtame muziejuje.
Popiežiaus apsilankymas, pasak istoriko, primins Lietuvai ir Europai apie tas netektis bei kainą, kurią sumokėjo dvasininkija Lietuvos kelyje į laisvę.
A. Kasparavičiaus teigimu, svarbiausia Popiežiaus Pranciškaus vizito žinia – suprasti kito skausmą, įsijausti į jį, nes XXI amžiuje pasaulis gyvena visuotinio susvetimėjimo eroje.
Popiežius Pranciškus atvykęs į Kauno katedrą susitiko su kunigais, pašvęstaisiais ir seminaristais.
Šiandien norėčiau su jumis pasidalinti kai kuriais šiai vilčiai būdingais bruožais. Bruožais, kuriais mes – kunigai, seminaristai, vienuoliai ir vienuolės – esame pašaukti gyventi“, – į juos kreipėsi popiežius Pranciškus.
Šventasis Tėvas kalbėjo apie gerovės visuomenę, kuri mus daro „prikimštus“ gėrybių ir paslaugų, tačiau tuščius vidumi.
„Pirmiausia, prieš pakviesdamas mus viltis, Paulius tris kartus paminėjo žodį „dejuoja“: dejuoja kūrinija, dejuoja žmonės, dejuoja Dvasia mumyse. Dejuojama dėl sugedimo vergovės ilgintis pilnatvės. Šiandien būtų gerai savęs paklausti, ar mumyse yra ta dejonė. O gal mūsų nariuose jau niekas nebedejuoja, nebesiilgi gyvojo Dievo? Kai ieškome Dievo gelmių, jo tiesos ir grožio, mūsų troškulys turi būti kaip elnės, uodžiančios tekančio šaltinio. Brangieji mes nesame Dievo valdininkai, Dievo funkcionieriai.
Galbūt gerovės visuomenė daro mus pernelyg sočius, apsuptus paslaugų bei gėrybių... Ir galiausiai suvokiame esą apsunkę viskuo ir pilni tuštumos. Gal ji mus pribloškė, išblaškė ir palinksmino, tačiau mūsų nepripildo. (...) Mes, ypatingai pasišventusieji vyrai ir moterys, negalime sau leisti prarasti šią vidinę dejonę, neramumą širdies, kuri tik Viešpatyje atilsį randa. Jokia betarpiška informacija, jokia virtuali momentinė komunikacija negali pakeisti mūsų poreikio konkretiems, ilgesniems ir pastoviems – nuolatinių pastangų reikalaujantiems – momentams, kurie yra skirti kasdieniam dialogui su Viešpačiu per maldą ir adoraciją. Turime puoselėti Dievo troškimą, kaip rašė šventasis Kryžiaus Jonas: „Stenkis būti uolus maldoje, neapleisdamas jos net išorinio užimtumo metu. Ar valgydamas, ar gerdamas, kalbėdamasis su kitais ar ką kita darydamas, visada trokšk Dievo ir širdimi būk prie Jo prisirišęs“, – teigė popiežius.
Jis paragino klausytis Dievo balso maldoje.
„Ši dejonė taip pat kyla iš mus supančio pasaulio stebėjimo. Tai protestas, kylantis mūsų vargingiausiųjų brolių nepatenkintų poreikių, jaunuolių gyvenimo prasmės stokos, senolių vienišumo ir piktnaudžiavimo kūrinija akivaizdoje. Tai dejonė, siekianti sutelkti pastangas, idant paveiktume savo tautos, savo miestų įvykius, ne darydami grupinį spaudimą ar rodydami galią, bet tarnaudami bendrajam gėriui. Mūsų tautos šauksmas turi mus jaudinti kaip Mozę, kuriam Dievas degančiame krūme apreiškė savo tautos kentėjimus. Dievo balso klausymasis maldoje mus įgalina pamatyti, išgirsti, pažinti kitų skausmą, idant galėtume juos išlaisvinti. Tačiau taip pat turime jaudintis, kai mūsų tauta nustoja dejuoti, paliauja ieškoti troškulį malšinančio vandens. Tai momentas, kai reikia ištirti, atpažinti, kas nutildo mūsų tautos balsą“, – sakė pontifikas.
Atnaujinta 14.59 val.
Sekmadienį Kaune viešintis popiežius Pranciškus atvyko į Kauno arkikatedrą baziliką, kur 15 val. susitinka su Baltijos šalių kunigais, pašvęstaisiais ir pašvęstosiomis, diakonais bei seminaristais.
Atnaujinta 14.24 val.
Popiežius papamobiliu vyksta šiuo maršrutu: Rotušės a. – M. Valančiaus g.
Atnaujinta 14.03 val.
„Tai neapsakoma yra, išsineši viską, ką geriausia gali gaut ir turėt - gėrį, tikėjimą, meilę, visa, ką geriausia žmogus gali jausti ir turėti“, - BNS sekmadienį sakė 58 metų verslininkas Avaristas, į popiežiaus aukojamas mišias atvykęs iš Šiaulių. Jis pridūrė besitikįs, kad po 25 metų Lietuvoje vėl sulauks popiežiaus.
31-ių teisininkę Aistę Žvirblienę nustebino į mišias atvykusi didžiulė minia žmonių.
„Man visą laiką atrodė, kad tiek daug žmonių nesusirenka dėl kažko gražaus, – sakė vilnietė. – Aš galvojau, kad šimtą tūkstančių žmonių Lietuvoje galėtų surinkti Beyonce ar „Depeche Mode“, o čia tiek žmonių surinko popiežius ir man atrodo, kad tai būtina patirti bent kartą gyvenime“.
„Man net ašara nuriedėjo dėl to, nes kartais esame individualistai ir pamirštame, kad esame tarp žmonių ir kad esame tokios bendruomenės dalis. (…) Aš tiesiog noriu grįžti namo ir išbučiuoti visus artimuosius“, – pridūrė A. Žvirblienė.
Architektas iš Marijampolės, 61-ių Algirdas Marcinkevičius sako stebėjęs popiežius akis.
„Kai pamatai akis, ir jeigu pagauni žvilgsnį, toks jausmas, kad tai yra žmogiškas, gilus, paprastas žvilgsnis“, – kalbėjo vyras.
Jis sako dar norintis įvertinti mišių metu pasakytą popiežius žinią lietuviams: „Dabar kol kas veikia emocija, o tai, kas įsimins, įsispaus ir išliks, pamatysime vėliau“.
„Popiežiaus žinia - nebūti egoistu,matyti aplinkinius, kitą žmogų, dalintis savimi, jei net nebūsi pastebėtas. Jis paminėjo tris upes, Vilnelė įteka į Nerį ir dingsta, Neris įteka į Nemuną ir vėl dingsta, tai ta mintis man tikrai paliko įspūdį. Paraginimas neužsidaryti savyje, o būti tom mažom upytėm ir sudaryti didelę gėrio masę“, - kalbėjo 41-erių Vidmantas, sekmadienį atnašavęs aukas mišiose.
Atnaujinta 13.18 val.
„Kas vyksta Kaune“ žurnalistės kalbintas Apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos vadovas administratorius kunigas Evaldas Vitulskis pasakojo, kad į susitikimą su popiežiumi pakviesti visi Lietuvoje tarnaujantys kunigai, vienuoliai ir vienuolės, visų seminarijų klierikai.
„Jo susitikimas su visais dvasininkais ir pašvęsto gyvenimo nariais, tai ne visi gali nuvykti į Vatikaną. Pats popiežius atvyksta padėkoti u jų tarnystę ir padrąsinti tolimesnei tarnystei ir geriems darbams“, – prieš popiežiaus atvykimą į Kauno arkikatedrą sakė E. Vitulskis.
Šiuo metu tikintieji laukia popiežiaus kalbos.
Jis įsitikinęs, kad popiežiaus atvykimas visiems įstrigs.
„Ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje tikrai žmonės stebi televizijos ekranuose, girdi, ką popiežius kalba, kaip bendrauja, tai įvyksta mintyse, ta žinia ir tas prisiminimas. Kas tais laikais Lietuvoje buvo 1993 metais prisimena, kad buvo Jonas Paulius II, aišku gal pilnai neatsimena ką sakė, bet pats įvykis, kad jis čia vyko ir ką jis darė. Ir dabar pats popiežius ateina ir prie senukų, ligonių, vaikus palabina. Žmonės gal tikisi to fizinio poveikio maldos už Lietuvos žmones, bet svarbu ir dvasinis, kad sustiprintų viltį ir tikėjimą, optimizmą įdiegtų. Tai tas naudinga mūsų tautai“, – kalbėjo E. Vitulskis.
Atnaujinta 11.42 val.
Šventasis Tėvas savo kalboje skyrė dėmesio ir žydų tragedijai. Jis susirinkusiesiems priminė Vilniaus Geto istoriją ir ragino stengtis nepasiduoti nedoroms ir pražūtingoms užuomazgoms.
Nedorėliui per maža vien to, kad vedamas savo užgaidų daro, ką nori; dar daugiau, jis nenori, kad kiti darytų gera ir taip atskleistų jo elgesio užmačias. Nedorėlio blogis siekia sunaikinti gėrį.
Prieš 75 metus ši Tauta matė galutinį Vilniaus Geto panaikinimą, tokiu būdu užbaigiant prieš dvejus metus pradėtą tūkstančių žydų naikinimą. Kaip kad skaitome Išminties knygoje, žydų tauta perėjo per pažeminimus ir kankinimus. Prisimindami šiuos laikus, prašykime Viešpatį, kad suteiktų mums įžvalgumo dovaną, kad galėtume laiku atpažinti pražūtingas užuomazgas pasirodančias įvairiais pavidalais, kurie atrofuoja to nepatyrusių kartų širdį, kad jie nepasiduotų sirenos giesmių vilionėms“, – sakė popiežius Pranciškus.
Jis nurodė, kokias priemones siūlė Jėzus, kad tauta, visuomenė, nepasiduotų troškimams būti geresniais už kitus iš gauti daugiau privilegijų.
„Evangelijoje Jėzus mums primena apie pagundą: troškimą būti pirmiems, būti pranašesniais už kitus, kad atidžiai budėtume ir nepasiduotume jai, kuri gali užsimegzti kiekvieno žmogaus širdyje. Kiek kartų yra atsitikę taip, kad kuri nors tauta ima manyti esanti pranašesnė už kitą, turinti daugiau teisių nei kita, daugiau privilegijų išlikti arba užkariauti. Kokias priemones siūlo Jėzus, kai pasireiškia tokios užuomazgos mūsų širdyse ar kurios nors visuomenės arba tautos mentalitete? Tapti pačiu paskutiniu visų tarnu; būti ten, kur niekas nenori eiti, kur niekas neužklysta, pačiame atokiausiame užkampyje; ir tarnauti, kuriant susitikimo erdves su pačiais paskutiniais, su atstumtaisiais. Jei galia tam tarnautų, jeigu leistume Evangelijai persmelkti mūsų gyvenimus, tuomet solidarumo globalizacija iš tiesų būtų tikrove“, – kalbėjo jis.
Šventasis Tėvas savo kalboje paminėjo ir Šiaulių rajone stūkstantį Kryžiaus kalną. Jis paskatino žmones rūpintis vieni kitais.
„Čia, Lietuvoje yra Kryžių kalnas, kur tūkstančiai žmonių nuo amžių statė kryžius. Kviečiu Jus, kalbėdami Viešpaties Angelo maldą, prašyti Mergelės Marijos, kad mums padėtų pastatyti mūsų tarnystės kryžių, mūsų apsisprendimą būti ten, kur mūsų reikia, ant to kalno, ant kurio gyvena paskutiniai iš paskutinių, kur reikalingas mūsų jautrus dėmesys atstumtiesiems, mažumoms, kad pašalintume iš mūsų aplinkos, iš mūsų kultūrų polinkį nieku paversti kitą, tęsti atstūmimą tų, kurie mums nepatinka ir trukdo mūsų patogumui.
Jėzus mažiausiąjį pastato į centrą, jį pastato mūsų visų akivaizdoje, kad jaustume atsakomybę atsiliepti. Prisimindami Mergelės Marijos „taip“, prašykime, kad ir mūsų „taip“ padarytų tokiu dosniu ir tokiu vaisingu kaip Jos“, – sakė pontifikas.
Atnaujinta 10.44 val.
Popiežius Pranciškus į surinkusiuosius kreipėsi, kaip į brolius ir seseris ir kalbėjo apie einamą krikščionio kelią.
Popiežius Pranciškus teigė, kad evangelistas Morkus pasakoja Jėzaus mokinystę, apie tai, kad mokinystė apima iš išbandymų, ir skausmo momentus. Morkus savo Evangelijoje prisimena, kad tris kartus Jėzus pranašavo apie savo kančią , o jie, apaštalai, tuos tris kartus išsakė savo sutrikimą ir pasipriešinimą, bet Viešpats visus šiuos tris kartus norėjo juos mokyti.
„Krikščionio gyvenimo kelias visuomet veda per kryžių, kuris tuo metu atrodo, kad niekada nesibaigs. Praėjusios kartos yra išgyvenusios okupacijos įkarštį, kančią tų, kurie buvo tremiami, netikrumą dėl tų, kurie negrįžo, įskundimų ir išdavystės gėdą“, - sako popiežius.
Išminties knyga mums kalba apie teisiojo persekiojimą, apie tą, kuris patiria užgaules ir kančias vien tik todėl, kad yra geras. Kiek daug iš jūsų gali papasakoti pirmuoju asmeniu arba giminėje esančiųjų istorijas apie tai ką, tik ką perskaitėme. Kiek daug iš jūsų matėte svyruojantį tikėjimą dėl to, kad Dievas neatėjo apginti jūsų; kad nepaisant ištikimybės Jam, Jis neįsikišo į jūsų istoriją. Kaunas žino, ką tai reiškia; visa Lietuva tai gali paliudyti, kai nukrečia šiurpas vien tik ištarus žodį Sibiras, arba getai Vilniuje, Kaune ir kitur; visi vienbalsiai su apaštalu Jokūbu gali sakyti, jo laiško, kurį ką tik girdėjome, žodžiais: kankina, žudo, pavydi, kovoja ir kelia karus.
„Tačiau mokiniai nenorėjo, kad Jėzus jiems kalbėtų apie skausmą ir kryžių; jie nieko nenori žinoti apie išbandymus ir kančias. Ir šventasis Morkus primena, kad jie buvo susirūpinę kitais reikalais, kad grįždami namo diskutavo apie tai, kuris iš jų yra didžiausias. Broliai ir seserys, valdžios ir garbės troškimas yra labai paplitęs gyvenimo stilius tų, kurie nepajėgia išgyti iš savo praeities žaizdų, ir galbūt todėl šiandien nenori įsipareigoti darbui.
Todėl ir diskutuoja apie tai, kaip kas labiau sužibėjo, kieno praeitis buvo tyresnė, kas turi daugiau teisių nei kiti gauti privilegijas. Šitaip paneigiame mūsų istoriją, „kuri yra garbinga kančiomis, viltimi, kasdiene kova tarnystei, sunaudotu gyvenimu, nuolatiniu sunkiu darbu“. Tai sterilus ir tuščias požiūris – dabarties kūrime neturėti kontaktų su mūsų tikinčios liaudies iškentėta realybe. Negalime būti kaip tie dvasiniai „ekspertai“, kurie vertina tik išorę ir visą laiką praleidžia kalbėdami apie tai, „kaip reiktų daryti“, - savo kalbą tęsė popiežius.
Šventasis Tėvas prakalbo ir apie emigraciją, vienišus senolius, bei pasimetusį jaunimą ir tai, kaip svarbu dovanoti save, netrokštant būti herojais.
„Jėzus, žinodamas, ką jie galvoja, pasiūlo jiems priešnuodį šių kovų dėl valdžios ir pasiaukojimo atmetimo akivaizdoje; ir kad suteiktų iškilmingumo tam, ką nori pasakyti, atsisėda, kaip Mokytojas, pašaukia juos, ir atlieka veiksmą: centre pastato vaiką, berniuką, kuris įprastai užsidirbdavo smulkiųjų ir atlikdamas darbus, kurių niekas nenorėjo daryti.
Ką čia šiandien, šį sekmadienio rytą, Jis pastatys į centrą? Kas iš mūsų bus tie patys mažiausieji, patys vargingiausieji, kuriuos privalome priimti šimtosiose nepriklausomybės metinėse? Kas yra tie, kurie neturi nieko, kuo galėtų atsilyginti, kad atmokėtų už mūsų pastangas i mūsų savęs apribojimą dėl kito? Galbūt tai mūsų miesto etninės mažumos arba bedarbiai, kurie yra priversti emigruoti. Galbūt tai vieniši seneliai, o gal jaunuoliai, nerandantys gyvenimo prasmės, nes yra netekę savo šaknų. „Centre“ – reiškia esantis vienodu atstumu taip, kad nė vienas negalėtų dėtis nematąs, niekas negalėtų teigti, kad „tai kitų atsakomybė“, nes „aš nepastebėjau“ arba „esu per toli“. Dovanoti save netrokštant būti herojais, be aplodismentų, be noro būti pirmais“, – kalbėjo popiežius Pranciškus.
Katalikų Bažnyčios vadovas pabrėžė bendruomenės reikšmę, solidarumą su visos Lietuvos žmonėmis ir visa žmonija.
„Ten, Vilniaus mieste, Vilnelės upei tenka aukoti savo vandenį ir netekti vardo įtekant į Nerį; čia, Kaune, yra tas pats: Neris praranda savo vardą atiduodama vandenį Nemunui. Tai mums kalba apie tai, kad būtume „išeinanti“ Bažnyčia, nebijotume išeiti ir eikvoti save net tada, kai atrodo, kad tampame nematomi, prarasti save dėl pačių mažiausių, užmirštųjų, dėl tų, kurie gyvena egzistencijos pakraščiuose.
Tačiau žinokime, kad tas išėjimas, kai kuriais atvejais reikalaus sulėtinti žingsnį, palikti nuošalėj nerimą ir skubėjimą, kad išmoktume pažvelgti į akis, išklausyti ir palydėti likusį kelkraštyje. Kartais reiks elgtis, kaip sūnaus palaidūno tėvui, kuris prie durų laukia grįžtančio, kad galėtų jas atverti, kai tik sūnus prisiartins; arba kaip mokiniai, kuriems riekia išmokti tai, kad kai priimi mažutėlį, priimi patį Jėzų.
Tad būtent dėl to esame čia, nekantraujame priimti Jėzų Jo žodyje, Eucharistijoje, mažuosiuose. Priimti, kad jis sutaikytų mus su mūsų praeitimi ir lydėtų mus dabartyje, kuri savo iššūkiais ir savo ženklais mus nuolat įkvepia. Kad sektume kaip mokiniai, nes visa kas žmogiška nėra svetima Kristaus mokinių širdžiai, ir tokiu būdu jaučiame, kaip tampa mūsų savastimi džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir sielvartas, patiriami dabarties meto žmonių, ypač neturtingųjų ir visų prispaustųjų. Štai kodėl mes kaip bendruomenė tikrai ir giluminiai esame solidarūs su žmonija – su šio miesto ir visos Lietuvos žmonėmis – ir su jos istorija, norime dovanoti gyvenimą tarnystėje ir džiaugsme, ir tokiu būdu skelbti visiems, kad Jėzus Kristus yra vienintelė mūsų viltis“, – susirinkusiesiems Kaune sakė Šventasis Tėvas.
Popiežius Pranciškus teigė, kad evangelistas Morkus pasakoja Jėzaus mokinystę, apie tai, kad mokinystė apima iš išbandymų, ir skausmo momentus. Morkus savo Evangelijoje prisimena, kad tris kartus Jėzus pranašavo apie savo kančią , o jie, apaštalai, tuos tris kartus išsakė savo sutrikimą ir pasipriešinimą, bet Viešpats visus šiuos tris kartus norėjo juos mokyti.
Atnaujinta 09.52 val.
Saulėtame Kaune skambant giesmėms, atviru papamobiliu atvykusį Katalikų bažnyčios vadovą minia pasitiko mojuodama Lietuvos trispalvėmis ir Vatikano vėliavomis.
Nuo ankstaus ryto aikštėje giedotos giesmės, rodyti dokumentiniai filmai, tikintieji dalijosi savo liudijimais.
Renginį nušviesti atvyko apie 200 užsienio žurnalistų, naktį dvylikoje Kauno mokyklų nakvojo 1400 piligrimų iš Ukrainos, Baltarusijos, Lenkijos, Latvijos ir Rusijos, BNS sakė organizatoriai.
Prieš mišias kreipdamasis į tikinčiųjų minią vyskupas Kęstutis Kėvalas sakė, kad Bažnyčios parama labai svarbi įtvirtinant Lietuvos laisvę.
„Mes esame įveikę išorinę okupaciją. Mes žinome, ką reiškia su malda stoti net prieš tankus, ką reiškia stoti į Baltijos kelią ir išgyventi bendrystę. Mes žinome, kad Dievo žodis veikia“, – kalbėjo dvasininkas.
Prieš 25 metus, praėjus trejiems metams po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, Kauno Santakoje mišias aukojo tuometinis popiežius Jonas Paulius II./pre>
Atnaujinta 09.26 val.
Atnaujinta 08.59 val.
„Kas vyksta Kaune“ žurnalistės kalbinta vilnietė Inga pasakoja, kad bendrystės jausmas žiūrint per televizorių niekada nebus toks, kaip esant čia vietoje ir išgyvenant viską drauge.
„Man popiežiaus vizitas reiškia labai daug. Negalėjau dalyvauti kuomet buvo atvykęs popiežius Jonas Paulius II, tai dabar labai džiaugiuosi, kad galiu dalyvauti, kada atvyksta popiežius Pranciškus, kuris yra Katalikų Bažnyčios galva čia žemėje ir kartu Kristaus vietininkas. Džiugina ta bendrystė, kurią išgyvename kartu mes tikintieji liudydami savo tikėjimą ir tikiuosi tas padrąsinantis žodis, kurį girdėsime smigs mums į širdį“, – teigė Inga.
Atnaujinta 08.31 val.
Šilutiškė Birutė iš Šilutės išvyko apie ketvirtą valandą ryto, o Kaune įsikūrė jau apie septintą. Pasak jos, Šilutės parapijoje bilietus užsisakė net 166 žmonės.
Kartu atvyko apie 30 šeimų. Birutė popiežių pamatys ne pirmą kartą. Vieną kartą jau matė jį Vatikane, tačiau ji tvirtina, kad dabartinis susitikimas bus tikrai reikšmingas – šalia daugybė bendraminčių, tūkstančiai žmonių melsis kartu. Šilutiškė taip pat tikisi popiežių iš arti pamatyti jam važiuojant pro šalį.
„Atvykome pačiu laiku, spėjome jau ir įsikurti savo sektoriuje, jis tolimesnis nuo scenos, bet matosi ekranai. Taip pat tikimės pamatyti pravažiuojantį popiežių, esame visiškai šalia tvorelės. Policininkas patikino mus, kad tikrai pamatysime.
Tikrai daug užsieniečių atvyko, daug lietuvių iš kitų miestų suvažiavo. Šalia iš Panevėžio žmonės, iš Telšių. Iš visos Lietuvos suvažiavę, parapijų klebonai organizavo.
Atnaujinta 07.55 val.
Dešimtys tūkstančių tikinčiųjų sekmadienio rytą susirinko į Kauno Santaką dalyvauti popiežiaus Pranciškaus aukojamose šv. mišiose.
Nuo ankstaus ryto aikštėje giedamos giesmės, rodomi dokumentiniai filmai, tikintieji dalijasi savo liudijimais. Žmonės į pamaldas nešasi dideles ir mažas vėliavas, kėdutes.
Tikimasi, kad Santakoje susirinks apie 100 tūkst. žmonių. Mišios prasidės 10 valandą.
Su maža dukryte vežimėlyje į mišias atėję Tomas ir Elena Petrauskai sakė negalėję praleisti šio istorinio įvykio.
Praktiškai visame Kauno Senamiestyje eismas sustojo – po policijos užkardas praleidžiamas tik viešasis transportas bei specialius leidimus turintys vairuotojai.
Daugiausiai piligrimų iš visos Lietuvos į Santaką atvyksta autobusais – Jonavos gatvėje jų stovi išrikiuota kelios dešimtys ir skaičius nuolat didėja.
Prie patikros punkto jau po penktos valandos ryto išsirikiavo didžiulės žmonių eilės. Būtent nuo penktos apsauga pradėjo įleisti žmones į sektorius.
Norintys patekti į mišias turi praeiti nuodugnią patikrą bei praeiti metalo detektorių. Patikra panaši, kaip oro uostuose.
Santakos prieigose budi itin didelės pareigūnų pajėgos, besiruošiant pasitikti popiežių patikrinti net Senamiesčio šuliniai.
Savanoriai: visus sunkumus atperka tai, kad pamatėme popiežių
DELFI žurnalistų kalbinti savanoriai neslėpė, kad pirmoji popiežiaus vizito Lietuvoje diena buvo sunki, tačiau itin reikšminga.
„Labai sunkiai, bet yra labai daug emocijų, esu laiminga. Taip, pamačiau popiežių iš arti. Savanoriauju, nes tai man suteikia laimės, man patinka, kaip žmonės su manimi bendrauja. Žinoma, būna visokių žmonių, bet su kiekvienu žmogumi šypsena tik didėja. <...> Iš tiesų, sunkiausia buvo neprarasti savitvardos“, - neslėpė mergina.
„Pirmoji diena buvo sunki, sukėlė daug emocijų. Pamačiau popiežių, fotografavau, pasidalinau. Savanoriauju, nes ieškau pažinčių iš kitų šalių, ieškau tiesiog bendrų minčių. Žmonės buvo gana mandagūs, tačiau kartais galbūt pritrūkdavo kantrybės“, - tikino dar viena kalbinta savanorė mergina.
Savanoriia pripažįsta, kad visus sunkumus atperka tai, ką jiems pavyko pamatyti popiežių iš labai arti.
„Šiandien visi sunkumai, kurie turėtų būti sunkūs, kaip galbūt šaltis ir alkis, nebuvo tokie sunkūs, nes buvo įdomus darbas.
Buvo nuostabu, daug įspūdžių, visko, galbūt daugiau tai ir nepasikartos. Pamačiau popiežių iš labai arti“, - sakė savanorė.