Tuo metu esminiai darbai sutvirtinant paviršinį kalno sluoksnį, kuriame ir formuojasi nuošliaužos, bus greičiausiai nukeliami kitiems metams.
„Šiuo metu mes nagrinėjame tik kalno šiaurinį šlaitą, ten, kur yra baisiausios nuogriuvos. Vasario mėnesį yra parengtas projektinis pasiūlymas, kurio pagrindu dabar daromas tvarkybos projektas. Balandžio mėnesį šis projektas planuojamas baigti ir gegužės mėnesį, pradžiūvus visai teritorijai, galėtų prasidėti darbai“, – penktadienį per spaudos konferenciją sakė kalno tvarkybos projekto vadovas architektas Rimas Grigas.
Ir jis, ir kiti ekspertai, pristatę Gedimino kalno situaciją, teigė, kad visas viršutinis kalno sluoksnis yra itin nestabilus. Jį sudaro supiltinis gruntas, siekiantis nuo 1,5 iki 4 metrų.
R.Grigas teigė, kad visa šiaurinio šlaito viršutinė nestabilaus grunto dalis bus nukasta, bus padaryti tam tikri požeminiai filtrai, formuojamos „tinkladėžių“, kurias sudarytų skalda ir žvyras, terasos.
„Blogas gruntas, kuris nieko nelaiko, būtų nuimamas ir formuojamas naujas. Viršutinėje zonoje būtų paliekamas senas gruntas, kadangi jis sustiprintas rostverkais, būtų tvarkoma tik paviršinė dalis, – pabrėžė architektas. – Be didelių invazijų, be betonų, būtų suformuotas šlaitas, kuris nebijotų įšalo, drenuotų gruntinį vandenį ir galėtų būti kaip pagrindas augaliniam sluoksniui.“
Projekte numatyta, kad augalinis sluoksnis, t. y. kalno velėna, būtų iš nendrinio eraičino, tačiau tai reikėtų padaryti iki birželio 15-osios. Kadangi šiemet to nebus suspėta padaryti, pastarieji darbai greičiausiai turėtų nukelti į kitus metus.
„Jis (augalinis sluoksnis – BNS) turėtų stabilizuoti kalną ir neleisti vandeniui patekti. Bet problema ta, kad jį uždėti bus galima tik kitais metais. Jei šiais metais bus padaryta konstrukcija, kad užaugtų velėna, reikia vienų metų. Jei tai pradedama daryti vegetacijos periodu, kitais metais būtų užbaigiami darbai su augaliniu sluoksniu“, – teigė R.Grigas.
Nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė piktinosi „vykdomu puolimu“ dėl kalno tvarkymo darbų. Ji pabrėžė, kad šiemet numatytų 800 tūkst. eurų kalnui tvarkyti neužteks. Anot jos, tą pažymėjo ir premjeras Saulius Skvernelis. Kiek lėšų reikės, turėtų paaiškėti iki balandžio pradžios galutinai suderinus tvarkybos projekto sprendimus, tačiau B.Kulnytė tikino, kad tai tikrai nebus viešai minimi 3 mln. eurų.
Muziejaus vadovė taip pat pabrėžė, kad jei nebus nuošliaužų virš pagrindinio tako, kalnas lankytojams bus atidarytas balandžio 20-ąją, o funikulierius nebus įjungtas mažiausiai iki kito pavasario.
„Mes tai tikrai nejungsime funikulieriaus, kol kalnas nebus sutvarkytas“, – sakė ji.
Nacionalinio muziejaus atstovai, architektai, menotyrininkai penktadienį pristatė bendrą situaciją dėl pastaraisiais metais įvykusių kelių didelių nuošliaužų. Ekspertai, atlikę istorinius tyrimus, pažymi, kad žinios apie kalne vykusias nuošliaužas siekia XIV amžių, kai istorikas Mykolas Balinskis Vilniaus miesto istorijoje, išleistoje 1836 metais, paskelbė Daugpilio komtūro laišką apie 1396 metais rašytą laišką Livonijos ordino magistrui, kad „įvyko kalno griūtis“.
Tai pažymėjusi menotyrininkė, humanitarinių mokslų daktarė Birutė Rūta Vitkauskienė M.Balinskio šaltinius vertina kaip ne itin patikimus, o pirmomis tikromis žiniomis apie didelę nuošliaužą ji laiko 1547-uosius, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas pradėjo dideles statybas dabartinės Žemutinės pilies ir kunigaikščių rūmų teritorijoje.
Ekspertai tvirtina, kad didelių nuošliaužų nuo XVI amžiaus būta daugybė, pagrindinėmis priežastimis, dėl ko nuošliaužos įvyko XXI amžiuje (2004, 2008, taip pat 2016 metais) geologai ir istorikai nurodo 1985-aisiais pradėtą atstatyti gynybinę sieną. Pabrėžiama, kad ji tik atstatyta ne vietoje, kur jos niekada nebuvo, bet tam teko supilti apie 3 metrų grunto sluoksnį. Sovietmečiu, anot B.R.Vitkauskienės, net turėta planų apjuosti visą kalno šlaitą betoniniu žiedu ir atstatyti visą istorinę pilį.
B. Kulnytė: Gedimino kalnas niekam nerūpi, norima mano galvos
Nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė teigia, kad Vilniuje griūvančio Gedimino kalno tvarkymas yra muziejui nebūdinga funkcija, o istorija norima pasinaudoti kaip spaudimu jai trauktis iš pareigų.
„Aš matau ir dabar, kad kalnas niekam nerūpi, rūpi mano galva. Taip akivaizdžiai“, – teigė B.Kulnytė, BNS paklausta, ar jaučia dabartinės Kultūros ministerijos palaikymą.
Ji sakė, kad ją stebina „vykdomas puolimas socialinuose tinkluose“ dėl Gedimino kalno situacijos ir muziejaus atliekamų bei planuojamų tvarkymo darbų. Anot jos, muziejus neturi laiko ir pajėgų atsakyti į visą kritiką.
„Mes perėmėme griūnantį kalną, jį palaikėme su labai nedidelėmis lėšomis žmoniškame pavidale iki dabar. O tos sudėtos „minos“ nuo seno – tos sienos, tos betono juostos, tie užpiltiniai gruntai, yra sutvarkymas administraciškai tos teritorijos. Jei mes turime pastatus, tai nereiškia, kad turime tvarkyti piliakalnius“, – teigė B.Kulnytė.
Ji pabrėžė, kad tvarkyti piliakalnį turėtų ne muziejaus, o Kultūros ministerijai pavaldi Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija.
„Kodėl gi ne? Aš ir šiemet būčiau pasitraukusi, aš visai nesilaikau kėdės įsikabinusi, buvo laikas, kai manęs prašė, kad aš išeičiau, 1992-aisiais. Tai buvo seniai“, – teigė B.Kulnytė, paklausta, ar svarsto trauktis pati.
„Visi tarsi nori, kad kalnas būtų tvarkomas, bet visi rezga kažkokias rezgynes“, – kalbėjo ji.