Po lemtingo šuolio į vandenį vaikinas suparalyžiuotas iki krūtinės – nejaučia nei pilvo, nei kojų, jo rankos jautrios tik maždaug iki alkūnių.
Jaunuoliui būtina kineziterapeuto pagalba – sutvirtinti vienintelius jam likusius jautrius pečių srities raumenis ir išmokti savarankiškai bent jau nuo lovos persėsti į neįgaliojo vežimėlį. Tačiau net ir tokiam sunkiam ligoniui kaip Arnoldas sanatorinis gydymas tėra miražas. A. Eimontą į bendrą laukiančiųjų medicininės reabilitacijos eilę įrašiusi Panevėžio rajono poliklinika teisinasi jau išleidusi beveik visus Teritorinės ligonių kasos kelialapiams į sanatorijas skirtus 324 tūkst. Lt.
Šuolis buvo paskutinis
A. Eimonto ir jo artimųjų gyvenimui apsiversti aukštyn kojomis pakako vos kelių sekundžių. Praėjusių metų vasarą maudynės netoli Bernatonių esančiuose karjeruose vaikinui buvo lemtingos. Draugų kompanijai jau susiruošus namo, jaunuolis dar nulėkė paskutinį kartą pasimėgauti vandens malonumais.
Nežinia, galbūt nuo tramplino šokant į vandenį nesėkmingai slystelėjo koja, kad šis šuolis iš tiesų tapo paskutinis. Draugai tik matė, kaip panėrusio Arnoldo galva iškilo ir vėl niro žemyn.
Vėliau jis tėvams pasakojo pajutęs, kad nebegali valdyti nei rankų, nei kojų – per kelias sekundes prieš akis praplaukė visas gyvenimas. Skęstančiojo gelbėti puolė netoliese poilsiavęs jaunimas. Mašina atvažiavę trys nepažįstami jaunuoliai, supratę, kad įvyko nelaimė, nieko nelaukdami šoko į vandenį. Tik jų žaibiška reakcija lėmė, kad Arnoldas liko gyvas.
Eimontai sūnų išvydo jau ligoninės Priėmimo-skubiosios pagalbos skyriuje. Vaikinas visą laiką buvo sąmoningas, tačiau rankų ir kojų nebevaldė. Jaunuoliui teko išgyventi pusmetį trukusį maratoną po gydymo įstaigas. Atlikus operaciją į vietą sustatyti slanksteliai, bet Arnoldas liko suparalyžiuotas nuo krūtinės.
Ligoninėse praleido pusmetį
Akimirka, kai vaikinui įšokus į vandenį ir galva atsitrenkus į dugną išėjęs iš vietos kaklinės stuburo dalies slankstelis nutraukė nervą, visam laikui pakeitė bernatoniškių šeimos gyvenimą. Net stebuklus darantys medikai bejėgiai pastatyti vaikiną ant kojų.
Stuburo traumas patyrę žmonės lieka paralyžiuoti, tačiau sąmoningi. Tokius ligonius gydantys neurochirurgai žino, kad iš pradžių visi dar turi vilčių atsistoti ant kojų, tačiau kai suvokia padėtį, dauguma labai sunkiai susitaiko su pasikeitusiu gyvenimu.
Nors po traumos neįgaliu ir nedarbingu tampa vienas žmogus, tačiau dar vieno prireikia jam slaugyti. Valstybės užtikrinama reabilitacija neįgaliajam padeda tik prisitaikyti prie aplinkos, bet žmogui su nutrauktais nervais nesugrąžina buvusio gyvenimo.
Pernai birželio pradžioje patyręs traumą A. Eimontas į namus sugrįžo tik gruodį. Tiek tęsėsi vaikino maratonas po gydymo įstaigas – iš pradžių Respublikinėje Panevėžio ligoninėje, paskui – Palangos reabilitacinėje. Sunkiai sergančiam, įvairių komplikacijų kamuojamam vaikinui sanatorijoje neužteko trijų Teritorinės ligonių kasos apmokamų mėnesių. Galimybė pratęsti reabilitacinį gydymą atsirado, kai išgirdusi apie buvusio auklėtinio didžiulę bėdą pagalbą pasiūlė dūdų orkestro buvusio vadovo šeima.
Reabilitacija sustiprino ne tik fiziškai
Arnoldo mama Aušra Eimontienė įsitikinusi, kad keli pernai sanatorijoje praleisti mėnesiai sugrąžino jos sūnų į gyvenimą. Nors iš patalo jis nepakilo, tačiau, anot mamos, Arnoldas sustiprėjo fiziškai tiek, kad dabar remdamasis riešais jau gali sėdėti neprilaikomas, paralyžiuotais nejautriais pirštais geba išlaikyti šaukštą. Tačiau artimiesiems svarbiausia, kad sūnus į namus grįžo sustiprėjęs psichologiškai.
„Po traumos maniau, kad vaiką visiškai praradau. Galvojau, jog ne jo charakteriui susitaikyti, kad daugiau nebejudės. Sportavo, ateitį irgi siejo su sportu ir staiga – paralyžiuotas. Aš būčiau jo vietoj seniai palūžusi, o jis stiprus. Reabilitacijos periodas, kai matė aplink tokius pačius žmones, jį sustiprino. Atsidūręs tarp tokių kaip jis paralyžiuotų, suprato nesąs vienišas ir išskirtinis. Jis įgavo stiprybės kautis už gyvenimą“, – akivaizdžiu pokyčiu džiaugiasi mama.
Eimontai sūnų iš Palangos pernai išsivežė žinodami greitai sugrįšiantys. Teisės aktai numato, kad tokią traumą patyrusiesiems trejus metus iš eilės priklauso Ligonių kasos apmokama pakartotinė reabilitacija.
„Mums ir sanatorijoje buvo pasakyta, kad dar ne vienerius metus atvažiuosime. Netgi su gydytoja tarėmės, kad Arnoldui rezervuotų vietą vasarą. Jis kūno nejaučia, todėl atvėsus orams gali labai greitai peršalti“, – rūpinosi A. Eimontienė.
Kai sulaukus birželio Aušra kreipėsi į Panevėžio rajono polikliniką dėl jos sūnui priklausančios medicininės reabilitacijos, nė nenutuokė, kad jai teks nueiti kryžiaus kelią.
Paralyžiuoti ir vaikštantys – į vieną sąrašą
Prie lovos prikaustytas, tik pečius ir galvą jaučiantis vaikinas Panevėžio rajono poliklinikoje buvo įrašytas į bendrą laukiančiųjų kelialapio į sanatoriją eilę. Mama dar tikėjosi siuntimą gauti rudens pradžioje, po to – spalį. Kai atrodė, kad kelialapis jau ranka pasiekiamas, atsirado pirmumą turintys du ligoniai amputuotomis galūnėmis.
„Jei dabar neišvažiuosime, sūnus šiais metais liks be reabilitacijos. Gruodžio antroji pusė jau per vėlu – Arnoldo būklė tokia, kad žiemą, kai šalta, jam nebus jokių galimybių išvažiuoti į lauką“, – Panevėžio dienraščiui „Sekundė“ tvirtino mama.
A. Eimontienei sunku suvokti tvarką, kai į vieną eilę laukiančiųjų sanatorinio gydymo eilę rašomi visi – ir ligoniai po operacijų, ir sergantieji lėtinėmis ligomis, ir prikaustyti prie patalo kaip jos sūnus.
„Valstybėje tie reikalai kitaip turėtų būti tvarkomi, paralyžiuoti, nuo kitų priklausomi žmonės negali būti bendroje eilėje. Netgi po kojos, rankos amputacijos žmogui lieka dar antroji, o mano sūnus neturi nieko“, – susigraudina moteris.
Ištisas dienas namuose leidžiantis vaikinas dar neprarado vilties išvažiuoti į sanatoriją. Ten, kur 24-ias paras juo rūpinsis kineziterapeutai ir susitiks su tokiais pačiais kaip jis.
Verčiami lipti per galvas
A. Eimontienę skaudina, kad jos sūnui nepasiekiama tai, kas teisiškai priklauso ir kuo naudojasi kiti neįgalieji. Kitoje Panevėžio gydymo įstaigoje registruotas Arnoldo draugas, paralyžiuotas likęs po traumos gimnastikos salėje, į pakartotinę reabilitaciją buvo išvykęs dar metų pradžioje ir be jokių problemų.
Vis dėlto Aušra pripažįsta, jog tokia nelygybė jos nestebina. Anot jos, Lietuva socialinėje srityje toli gražu dar atsilieka nuo Europos senbuvių, kur neįgalieji visuomenėje jaučiasi lygiaverčiais.
„Kad gautų kas priklauso, Lietuvoje net neįgalusis verčiamas lipti kitiems per galvas, o lipti nesinori. Dėl savęs tikrai neičiau ir neprašyčiau siuntimo reabilitacijai, prašau dėl sūnaus. Nepatekusieji į tokią situaciją nesuvoks, kaip tai sunku. O pakliūti bet kas gali. Ir aš, užauginusi du vaikus, niekada negalvojau, kad mano šeimai taip nutiks. Kiek kartų vaikai ėjo, griuvo, kiek kartų juos kėliau, o nelaimė tykojo kitur – amžiams susižalojo nuo kranto šokęs į vandenį“, – sako A. Eimontienė.
Surado sunkesnių
Teritorinė ligonių kasa Panevėžio rajono poliklinikai medicininei reabilitacijai ir sanatoriniam gydymui šiais metais yra skyrusi 324,8 tūkst. Lt. Rajono poliklinikos gydytojos reabilitologės Estelos Valeikienės teigimu, kad įstaiga į sanatorijas išleistų visus, kam priklauso, lėšų reikėtų kone dvigubai daugiau.
Šiuo metu poliklinikos sąskaitoje belikę apie 8000 Lt. Arnoldo reabilitacija kainuotų apie 5000 Lt.
Ar vaikinas gaus kelialapį į sanatoriją, įstaiga neatsako. Pasak reabilitologės, be jo,
eilėje kelialapio dar laukia 63 suaugusieji. Nors jų sveikatos būklė toli gražu nevienoda, pasak E. Valeikienės, pagal sveikatos apsaugos ministro patvirtintą sąrašą reabilitacija priklauso jiems visiems.
„Vienas sunkesnis ligonis, kitas lengvesnis, vienas vaikštantis, kitas – ne, bet tų, kam nepriklauso reabilitacija, į eilę net nerašom. Tai ne mano sugalvota tvarka, o nurodyta ministerijos“, – Panevėžio dienraščiui „Sekundė“ tvirtino reabilitologė.
Anot jos, ministro patvirtinta tvarka numato, kad be eilės į sanatoriją išleidžiami tik galūnių amputaciją patyrę ligoniai.
Eilė visagalė
Rajono poliklinikos direktorė Irena Janušonienė teigia per šią savaitę atsakysianti, ar Arnoldas sulauks jam taip reikalingo reabilitacinio gydymo. Direktorė Teritorinės ligonių kasos prašysianti papildomo finansavimo.
I. Janušonienė tikina suprantanti dėl neįgalaus sūnaus teisės gauti gydymą kovojančią mamą, bet kol kas jai padėti negali. Anot jos, poliklinika priversta į sanatorijas išsiųsti būrį žmonių, kuriems po gydymo reikia grąžinti darbingumą.
„Būtų mano ar jūsų vaikas, dėtume visas pastangas ir reikalautume. Sutinku, kad mama teisi ir jos sūnui priklauso reabilitacija. Bet supraskit, kad yra eilė“, – motyvavo I. Janušonienė.
Nesusitvarkė su pinigais
Rajono poliklinikos svaidomus žaibus Teritorinei ligonių kasai, lėšų reabilitaciniam gydymui skiriančiai gerokai mažiau nei yra poreikis, jos vadovas Jonas Narbutas atremia baksnodamas į poliklinikos daržą.
Nors direktorius sutinka, kad teorinės galimybės reabilitacijai didesnės nei tam skiriama lėšų, tačiau jį stebina, kad poliklinika iš anksto žinodama apie tokį pacientą nerado galimybių jo išleisti į sanatoriją.
Anot J. Narbuto, lėšos gydymo įstaigai pervedamos dar metų pradžioje ir pačios įstaigos problema, jei nesugeba jų tinkamai paskirstyti.
„Kai gydymo įstaigos vadovai šneka, kad Ligonių kasa neduoda pinigų, vadinasi, pati įstaiga nesusitvarko su finansavimu. Ji žino savo pacientus. Suprantu, kad per metus gali atsirasti keletas nenumatytų atvejų, bet juk dviejų ligonių amputuotomis galūnėmis gydymas nekainavo 324 tūkst. Lt? Jei neliko lėšų pirmo būtinumo ligoniams, kiek tuomet poliklinika išleido į sanatorijas ne pirmo būtinumo?“ – klausia J. Narbutas.
Anot jo, įstaiga dar gali kreiptis į Teritorinę ligonių kasą dėl papildomų lėšų skyrimo.