Nuo sekmadienio trunkantys protestai Baltarusijoje dėl neskaidrių prezidento rinkimų, nepaisant ypač žiaurių A. Lukašenkos režimo ir jam lojalių jėgos struktūrų veiksmų, vis dar neužgęsta.
Ne tik naktimis, bet ir dienomis po OMON, milicijos ir kitų vidaus saugumo dalinių siautėjimo šalies miestų gatvėse, kiemuose, laiptinėse baltarusiai toliau traukia protestuoti – jei ne dešimtimis tūkstančių, net jei ne tūkstančiais, tai bent mažesnėmis grupelėmis.
Ir kraujas liejasi toliau – šimtai lazdomis sudaužytų žmonių, guminėmis kulkomis, granatomis sužalotų baltarusių pasitraukia, o jų vietą užima kiti. Tačiau platesniame paveiksle vis ryškiau matomas ne tik šis tragiškas ir tradiciškai per panašius įvykius romantizuotas vaizdas, bet ir kitų valstybių vaidmuo. Apie įvairius „užsienio agentų“ sąmokslus nesyk kalbėjęs A. Lukašenka pamažu ima jausti tikrą, o ne įsivaizduojamą spaudimą tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų.
Iš pirmo žvilgsnio Minsko atmetimo reakcijos ar net pašaipų galintis sulaukti Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos pateiktas trijų punktų-reikalavimų planas Baltarusijai, pasak buvusio Lietuvos ambasadoriaus Baltarusijoje Petro Vaitiekūno yra logiškas pirmasis žingsnis siekiant priversti A. Lukašenką priimti racionalius sprendimus. Bet viskas gali pakrypti kur kas baisesniu keliu.
Kas pasikeitė nuo 2006-ųjų?
Tai, kad A. Lukašenka nebijo nei Vakarų šalių pasmerkimų, nei sankcijų, nei juo labiau klausosi įsakmių kitų šalių reikalavimų, parodė ilgamečio šalies vadovo veiksmai: ir 2006 ir 2010 metais jo režimas suklastojo rinkimų rezultatus, jėga išvaikė protestus, nepaisydamas visų neigiamų reakcijų. Jis vis dar paniekinamai žiūri į bet kokią kritiką, bet būtent jis vis dar yra valdžioje.
Vis dėlto netylantys protestai Baltarusijos miestų gatvėse ir neišvengiami lyginimai su Maidano įvykiais 2014-siais Ukrainoje ne vieną privertė kelti klausimus: galbūt šį kartą? Gal tai jau yra A. Lukašenkos režimo paskutinioji? „Delfi“ kreipėsi į buvusį diplomatą P. Vaitiekūną, kuris savo akimis Minske matė 2006-ųjų vadinamosios „Džinsų revoliucijos“ įvykius. Buvęs Lietuvos ambasadorius Baltarusijoje pokalbio metu su „Delfi“ pripažino užkluptas kaip tik aptarinėjantis 14 metų senumo ir dabartinius įvykius su buvusiu VSD vadovu Mečiu Laurinkumi. Dėl realių permainų Baltarusijoje, pasak abiejų pašnekovų, ir tada, 2006-siais netrūko skeptiškų vertinimų.
„Buvo toks epizodas: didelis mitingas, po jo – didelė eisena. Protestuotojų – apie 10 tūkst. ir visi ėjo plačiais šaligatviais, nenorėdami erzinti milicijos. Mes su Prancūzijos ambasadoriumi ėjome stebėdami kitoje pusėje gatvės.
Kalbamės ir man, pamatęs prieš raudoną šviesoforo signalą sustojusią koloną, prancūzas sako: Petrai, čia nieko nebus, pažiūrėk, revoliuciją sustabdė raudonas signalas! Kokia čia revoliucija gali būti? Ir iš tikrųjų nieko nebuvo. Baltarusiai yra paklusnūs taisyklėms, bet dabar jų jau raudona šviesa nesustabdys ir OMONo jie nelabai bijo“, – skirtumą tarp 2006-ųjų ir šių dienų protestų. Vis dėlto P. Vaitiekūnas, kuris 2014-siais jau buvo Lietuvos ambasadorius Ukrainoje, kai ten prasidėjo Maidano įvykiai, tikina, kad Baltarusijos atvejis yra kiek kitoks: Maidano Minske nenori leisti nei A. Lukašenka, nei Kremlius, kuris jį kartu remia, bet ir spaudžia.
Kita vertus, šį kartą ir Baltarusijoje viskas vyksta kitaip, nei 2006-siais – ne tik dėl drąsesnio baltarusių elgesio, bet ir užaugusios naujos kartos – tuomet tik darželinukai jie negalėjo suprasti, kas ir kodėl vyksta šalyje. Dabar jie jau yra paaugę jaunuoliai, o ir gerokai vyresni, per 26 metus matę vien tik A. Lukašenką, tačiau ne vien tik jį.
„Ne tik nauja karta užaugo, bet ir naujos technologijos atsirado, o žmonės gali viską palyginti su informacija, kokia juos šeria per jų televiziją, laikraščius. Galiausiai tie žmonės pamatė Europą – Lietuvą, Vilnių, palygino su tuo, kaip gyvena laisvi žmonės ir kaip jie. Ir tada jie pasakė, kad tai ne mūsų gyvenimas, taip nenorime gyventi, tai neteisinga, niekur neveda“, – pažymėjo P. Vaitiekūnas.
Ne visi klauso vienodai
Kitas reikšmingas buvusių įvykių skirtumas yra tas, kad šį kartą protestai vyksta ne išskirtinai Minske ar netgi jo centre, kur saugumo pajėgos stengiasi neprileisti protestuotojų, bet pakraščiuose, o svarbiausia – kituose miestuose. Iš pirmo žvilgsnio, didelio skirtumo nėra, mat protestuojančius OMONas ir kiti daliniai žvėriškai muša visur vienodai.
„Lukašenkai pavyko konsoliduoti jam ištikimas jėgos struktūras, ten skilimo neįvyko, jis tai padarė atlyginimais, karjeros galimybėmis, lengvatomis ir nebaudžiamumu. Bet skilo visuomenė. Du žmonės išeina iš laiptinės – vienas eina į OMONą, kitas – pas protestuotojus. Ir tas kuris nueina į vieną pusę eina mušti to, kuris nuėjo į kitą pusę“, – palygino buvęs diplomatas.
Tačiau, pasak pašnekovo, tos žinios, kurios ateina iš regionų centrų yra kitokios, negu iš šiaip iš didelių centrų: regionų centrus kontroliuoja OMONas, tokiuose miestuose, kaip Pinskas arba Baranovičiai padėtis kiek kitokia: vienur milicija metė skydus, kitur OMONas sulaukė didesnio protestuotojų pasipriešinimo ir turėjo atsitraukti, o dar kai kur pasitraukiantys pareigūnai primena protestuotojams, kad jų nemušė. Be to, jau pasirodė vaizdo įrašų, kuriuose buvę pareigūnai, kariai demonstratyviai degina savo uniformas, solidarizuodamiesi su mušamais žmonėmis.
Kiek tame pareigūnų ir buvusių karių protesto veiksmuose tiesos ir kiek pasiryžusios režimo struktūros remti A. Lukašenkos režimą, P. Vaitiekūnas nesiryžo spėlioti. Tačiau pažymėjo du dalykus: pirmiausiai reikia nepamiršti, kad jėgos struktūros stiprintis kelis dešimtmečius, o jose ypač svarbus ir Kremliaus vaidmuo.
Ar Kremlius ryšis perversmui?
Rusija nesyk minėta, kaip viena žaidėjų tiek A. Lukašenkos, tiek ir jo oponentų stovyklose. Pavyzdžiui, tos pačios Sviatlanos Cichanouskajos vyras Siarhejus Cichanouskis iki pernai tebuvo eilinis verslininkas, nuolat gyvenęs Maskvoje, nerodęs jokių politinių ambicijų, išskyrus įdomius viražus apie „Rusijai priklausantį Krymą“ bei „rusiškojo pasaulio“ šlovinimą. O tada jis staiga tapo tinklaraštininku, A. Lukašenkos kritiku ir režimo auka: galiausiai atsidūrė kalėjime.
Kitas A. Lukašenkos varžovas – buvęs jo sąjungininkas, diplomatas ir verslininkas Valerijus Cepkalo pabėgo į Rusiją, iš kur šaukėsi Vladimiro Putino pagalbos. P. Vaitiekūno nuomone, Maskvos įtakos Baltarusijos opozicija arba disidentai negali išvengti, su tuo reikia susitaikyti ir Lietuvai – kad Kremlius dalyvauja ir toliau ketina dalyvauti Baltarusijos politikoje, kad ir kas jai vadovautų, yra akivaizdu.
„Kremlius turi galimybę ir dalyvauja, nes o kodėl nedalyvauti? O Lukašenka per 26 metus po gabaliuką, už naftą ir dujas ir prekybos sąlygas pardavinėjo Baltarusijos suverenitetą“, – pažymėjo P. Vaitiekūnas ir kaip pavyzdį pateikė jėgos struktūras – pirmiausiai KGB, kuri dar 2006 metais elgėsi įžūliai, tarsi galėtų daryti ką tik nori – kad ir krėsti diplomatų automobilius.
„Jie mano automobilio ratus buvo atsukę. Taip, tai sovietiniai metodai, kai gali padaryti viską, su jais reikia atsargiai elgtis. Bet tada KGB Maskvos įtaka ir Baltarusijos įtaka buvo pasidalijusios per pusę. O kas dabar valdo KGB, aš nežinau. Lukašenka turi savo asmeninę kelių tūkstančių ištikimųjų gvardiją, o kaip su KGB – neaišku. Baltarusijos armija 99 proc. paklusni Kremliui ir esant situacijai klausys įsakymų iš Kremliaus, o ne iš Minsko“, – tikino P. Vaitiekūnas.
Kokia galėtų būti tokia „situacija“, kad Baltarusijos armija ir Kremliaus kontroliuojama KGB dalis klausytųsi ne šalies vadovo, o Maskvos nurodymų? Jei šios abi struktūros imtų spręsti tokią „situaciją“, tai reikštų karinį perversmą, panašų į tą, koks įvykdytas, pavyzdžiui, Egipte 2013-siais, kai su kitais aukšto rango kariškiais armijos vadas generolas Abdelis Fattah el-Sisis nuvertė išrinktą prezidentą Mohamedą Morsį ir pats tapo prezidentu. Bet Baltarusijoje tai reikštų ką kitą.
„Jei (perversme) dalyvauja abi šios struktūros (armija ir KGB), tai reiškia, kas iš tikrųjų viską organizuoja Kremlius“, – pažymėjo P. Vaitiekūnas. Jis neslėpė, kad Maskvoje, tikėtina, tikrai paruoštas anšliuso – Baltarusijos užėmimo scenarijus. O ar toks įvyks – viskas priklauso nuo A. Lukašenkos, kurį Maskva vis labiau spaudžia pasirašyti glaudesnės integracijos sutartį, būsenos.
Po kraujo upių – kitų diktatorių likimas
„Pirmas klausimas – ar jis sveiko proto, o aš labai tikiuosi, kad taip yra. Jei taip, tada racionalūs sprendimai įmanomi. Bet daug kas priklausys ir nuo to, ką nuspręs Maskva: arba anšliusas arba ji bando laviruoti, dalyvauja politiniame procese. Manau, kad Putinas yra atsargus ir niekada iš peties nekerta, gal nesiryš jėga užimti Baltarusijos.
Jei ne – viskas baigsis dideliu kraujo praliejimu. Jei jis yra beprotis, jis baigs kaip Ceausescu – jį pakars ant vartų žemyn galva (iš tikrųjų tokiu būdu buvo surengta kito diktatoriaus – Italijos fašistų lyderio Benito Mussolini egzekucija, Rumunijos diktatorių Nicolae Ceausescu tiesiog sušaudė, – Red. )“, – teigė P. Vaitiekūnas.
Dar didesnis kraujo praliejimas gatvėse – ne kelios aukos, o dešimtys, šimtai ar daugiau reikštų vienokį ar kitokį, ankstesnį ar vėlesnį, tikėtina – vėlesnį jo režimo galą.
„Rusija jam, be abejo, padėtų, bet ji taip pat žaidžia kitus žaidimus, ji niekada nestato ant vienos kortos viso žaidimo, Lukašenka tėra viena kortų, o Kremlius ieškos ir kito žmogaus, kuris galėtų būti patikimas ir atstovauti Rusijos interesus Baltarusijoje“, – pažymėjo P. Vaitiekūnas.
Lietuva turi dalyvauti – ir ne viena
Būtent todėl A. Lukašenka dabar turi kelias išeitis, vieną kurių jau siūlo Lietuva: sėsti prie apskrito stalo ir bandyti derėtis su opozicija, su kuria dar galima pasiekti kompromisus ir susitarti dėl jo paties neliečiamumo, argumentuojant, kad tai būtent jis esą nepardavė Baltarusijos – net jei tai būtų melas.
„Taip prasidėtų pirmas bent kažkiek normalus politinis procesas, nes tokio per pastaruosius 26 metus paprasčiausiai nebuvo“, – pažymėjo pašnekovas ir pateikė kelis pavyzdžius. Pavyzdžiui, Rusijoje tokiu postūmių simboliu tapo Borisas Jelcinas, tapęs ryškia opozicijos figūra sovietiniam režimui. O ir Lietuvoje Sąjūdis 1990-siais į rinkimus, į nepriklausomybę atėjo išsaugojęs abu sparnus – ir komunistinį Brazausko sparną, ir Terleckinį, nesusipyko nei su vienais, nei su kitais, nebuvo tokio antagonizmo kaip Baltarusijos atveju, kur valdžioje nėra nė vieno opozicionieriaus, nė vieno disidento, nė vienas iš valdžios nėra perėjęs į opoziciją, per vidurį tik Kremlius.
Tokiame politiniame procese, anot P. Vaitiekūno, aktyviai turėtų dalyvauti ir Lietuva, mat Kremliaus įtakos stiprėjimas – ar per A. Lukašenką, ar per jėgos struktūras Baltarusijoje yra ypač pavojingas – tokiu būdu Rusija tik dar labiau įtvirtina savo imperines ambicijas, kurių vainikavimu galėtų tapti Ukrainos susigrąžinimas.
„Pamenat kaip Putinas berniukui aiškino, kur baigiasi Rusijos sienos? „Ten kur norime, ten ir baigiasi“ – tai iš jų mentaliteto išmuš tik Ukrainos nepriklausomybė ir sėkmė, bet sėkmingas Baltarusijos anšliusas sustiprintų spaudimą Ukrainai, karą Donbase, kas žino, gal ir prieš mus“, – įspėjo P. Vaitiekūnas. Todėl Lietuva kartu su kitais jau dabar turėtų aiškiai kartoti reikalavimus.
„Pirmas reikalavimas – laisvi rinkimai į parlamentą pavasarį. Tarptautinių žaidėjų vaidmuo čia labai svarbus, bet reikia turėti savo filosofiją, fantaziją. Reikia dalyvaut, tai yra ir mūsų interesas, nes baltarusiai yra europiečiai, neturime atiduoti jų barbarams, norime ir Rusijos barbarus paversti Europos dalimi, Baltarusija yra vienas raktelių atrakinti Rusijos problemą“, – ambicingų vizijų neslėpė buvęs Lietuvos diplomatijos vadovas.
Vis dėlto jis pripažino – Lietuvos svoris yra per menkas, kad kažką darytume vieni – tai yra ir pernelyg pavojinga. Kita vertus, Lietuva turi galimybę, kurią reikia išnaudoti – A. Lukašenkos pagrindinė varžovė rinkimuose, kai kurių politikų vadinama išrinktąja Baltarusijos prezidente, S. Cichanouskaja, kuri yra Vilniuje
„Ką siūlyčiau Nausėdai: sukurti alternatyvią vyriausybę, bet prieš tai pasitarus su Briuseliu, Vašingtonu ir Varšuva, nes jei turime tokią kortą, galvokime kaip ją išnaudot, reikia idėjų kuria kryptimi judame!“, – emocingai kalbėjo diplomatas. Lietuvos Seimo Užsienio reikalų komitetas uždarame posėdyje, kuriame taip pat dalyvavo Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, Lietuvos Respublikos Prezidento, Ministro Pirmininko atstovai, Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ir vienbalsiai priėmė pareiškimą, kuriuo nepripažįstami 2020 m. rugpjūčio 9 d. Baltarusijoje vykusių rinkimų rezultatų, o A. Lukašenka nepripažįstamas legitimiu Baltarusijos vadovu.
Tai atvėrė savotišką Pandoros skrynią: jei Lietuva aukščiausiu lygiu nepripažintų A. Lukašenkos valstybės vadovu, Vilniaus ir Minsko santykiai smarkiai komplikuotųsi. Paklaustas, ką atsakytų Nausėdos komandos žmogui tariamame pasitarime, jei šis užsimintų apie rizikas, susijusias su tokiais diplomatiniais manevrais, P. Vaitiekūnas pažymėjo tarptautinio vaidmens svarbą.
„Todėl ir sakau, kad reikalinga koalicija. Lietuva negali viena užsiimti tokiais dalykais, tai per daug pavojinga. Mus turėtų jaudinti ir stabilumas susijęs su Astravu – ar mes norime būti labai teisingi, bet užkrėsti radioaktyviomis dulkėmis ir labai mirę?
Aišku, kad tokie pareiškimai turėtų skambėti pirmiausiai iš Briuselio, Varšuvos, Vašingtono, kad Lukašenka matytų, jog už to stovi rimtos jėgos“, – teigė P. Vaitiekūnas.
Jo manymu, Lietuvos ir Lenkijos prezidentų bendri pareiškimai jau yra pradžia – abu lyderiai arba jų įgalioti asmenys kartu su atstovais iš Briuselio ir Vašingtono jau dabar turėtų planuoti kelionę į Minską tiesiai pas opoziciją ir patį A. Lukašenką.
„Reikia važiuoti ir kreiptis tiesiai į jį: nori sankcijų sustiprėjimo, alternatyvios vyriausybės sukūrimo, ar pradedame nuo politinio proceso sukūrimo? Reikia kalbėtis, aišku, prieš tai neatvėrus derybinių kortų, bet važiuoti į Minską būtina“, – teigė pašnekovas.
O jei A. Lukašenka – ilgametis diktatorius, buvęs kolūkio pirmininkas įsižeidžia ir sau būdingu tulžingu tonu pareiškia, kad „mums čia buvę ponai lietuviai ir lenkai nenurodinės“, kas tada?
„O Amerikos ponai? Europos ponai? Nenurodinės, tai nenurodinės. Jei ne, tai ne – legitimiztuojame opoziciją, ryškėtų lyderiai ir gal pavyktų išvengti anšliuso ir kraujo praliejimo. Bet pasiūlymas ateis ir iš pačios Baltarusijos: reikalaujame aptarti šią situaciją tarp opozicijos ir valdžios atstovais – kas čia tokio? 2x2=4, taip sako ir Maskvoje, ir Vašingtone.
O jei Lukašenkos atsakymas būtų „5“, tai jis beprotis. Gal per 26 metus jis prarado sveiką nuovoką, bet aš labai tikiuosi, kad jis yra sveiko proto ir vadovausis racionaliais argumentais ir priims racionalius, kompromisinius sprendimus“, – pažymėjo P. Vaitiekūnas.
Patiems baltarusiams jis linkėjo tik viena – kuo labiau siekti taikaus dialogo, susilaikyti nuo provokacijų, o nematant jokios reakcijos iš A. Lukašenkos nepamiršti ir Lietuvos partizanės Albinos Bunevičiūtės-Aušrelės priesaikos.
„Jiems baltarusiams dabar yra tiesos momentas – ar jie yra verti laisvės, ir jei taip – ar jie už ją kovoja? Seniai, seniai partizanė Albina Bunevičiūtė pasakė: tas laisvės nevertas, kas negina jos“, – pažymėjo P. Vaitiekūnas.