Pateikiame svarbiausius faktus apie šią krizę, per kurią Baltarusijos ir Lenkijos pasienyje sunkiomis sąlygomis yra įstrigę tūkstančiai migrantų.
Krizės pradžia
Nuo vasaros tūkstančiai migrantų, daugiausia iš Vidurinių Rytų, plūstelėjo į Baltarusiją, vildamiesi patekti į Europą per kaimynines Europos Sąjungos valstybes Lenkiją, Latviją ir Lietuvą.
Vakarai kaltina Baltarusijos autoritarinio prezidento Aliaksandro Lukašenkos režimą apgaulingais pažadais viliojant migrantus į savo šalį ir siunčiant juos veržtis pro ES šalių sienas, keršijant už bloko sankcijas Minskui, įvestas dėl represijų prieš opoziciją.
Nuogąstaudama, kad nepasikartotų 2015-ųjų migracijos krizė, ES išreiškė palaikymą Lenkijai, Latvijai ir Lietuvai, kurios užtvėrė savo sienas.
Pagalbos organizacijos sako, kad nuo vasaros, kai prasidėjo ši krizė, mirė mažiausiai 11 migrantų.
Antradienį Lenkijos saugumo pajėgos spaudžiant šalčiui panaudojo ašarines dujas ir vandens patranką atremti didžiulę minią migrantų, kai šie pamėgino prasiveržti per sieną, savaitę praleidę laikinai įrengtoje stovykloje.
Lenkijos gynybos ministras Mariuszas Blaszczakas trečiadienį įspėjo, kad ši krizė gali „tęstis mėnesius ar net metus“.
Baltarusija ketvirtadienį pranešė, kad jos teritorijoje yra apie 7 tūkst. migrantų, iš jų apie 2 tūkst. – pasienyje su Lenkija.
Baltarusijos sprendimas šią savaitę apgyvendinti apie 1 tūkst. migrantų „logistikos centre“ netoli Kuznicos-Bruzgių kontrolės punkto gali reikšti, jog krizės tikriausiai nepavys greitai užbaigti.
Ką sako abi pusės
ES kaltina A. Lukašenką, kad jis pakurstė šią krizę siekdamas priversti europiečius atnaujinti dialogą, kurį Vakarai nutraukė, kai Minsko režimas ėmėsi brutalių veiksmų prieš opoziciją po pernai vykusių prezidento rinkimų. Baltarusių opozicija ir Vakarai tuos rinkimus laiko suklastotais.
A. Lukašenka, jau beveik tris dešimtmečius geležiniu kumščiu valdantis Baltarusiją, šiuos kaltinimus atmeta.
Šią savaitę jis du kartus aptarė migrantų krizę su Vokietijos kanclere Angela Merkel. Tai buvo pirmieji A. Lukašenkos pokalbiai telefonu su Vakarų valstybės lyderiu nuo pernai.
Trečiadienį A. Lukašenkos spaudos tarnyba pranešė, kad artimiausiu metu Baltarusija ir ES pradės tiesiogines derybas. Visgi Vokietija informacijos apie tiesiogines derybas nepatvirtino.
Berlynas akcentavo būtinybę užtikrinti humanitarinę pagalbą ir sugrįžimo galimybes migrantams padedant Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų agentūrai UNHCR ir Tarptautinei migracijos organizacijai bei bendradarbiaujant su Europos Komisija.
Visgi A. Merkel atstovas spaudai Steffenas Seibertas trečiadienį sakė, jog yra „naudinga“ kalbėtis su Minsku, „kad būtų pagerinta ši humanitarinė padėtis“, net jei deramasi su lyderiu, kurio teisėtumo Europa ir Vokietija nepripažįsta.
Varšuvai ši krizė yra galimybė atkurti savo įvaizdį partnerių, kaltinančių lenkų vyriausybę pažeidžiant tokius principus kaip teismų nepriklausomumas ir teisės viršenybė, akyse.
Savo sienas uždariusi Lenkija tapo savotiška priešakine tvirtove, ginančia Europą nuo migrantų antplūdžio.
Tuo metu pagrindinė A. Lukašenkos politinė ir finansinė rėmėja Maskva, pasiskelbė tarpininke ir trečiadienį pritarė tiesioginiams ES ir Minsko ryšiams.
Didžiausi pralaimėtojai – migrantai
Patekti į Europą pasiryžę atvykėliai – daugiausia Irako kurdai – paliko viską savo šalyse ir sumokėjo tūkstančius dolerių, kad su turistine viza pasiektų Baltarusiją.
Tačiau ES sienos atrodo nepralaidžios: tiek Baltijos šalys, tiek Lenkija yra pasiryžusios užkirsti kelią migrantų srautams, kad ir kiek tai kainuotų įvaizdžiui.
Varšuva pasienyje yra dislokavusi tūkstančius karių ir net planuoja statyti apsauginę tvorą.
Artėjant žiemai krentanti oro temperatūra dar labiau apsunkins gyvenimą migrantams, šiuo metu tegalintiems rinktis iš dviejų galimybių: likti Baltarusijoje ir tikėtis, kad Europa persigalvos, arba grįžti namo.
Atrodo, kad virš 400 irakiečių jau pasirinko: ketvirtadienį jie repatrijuoti į tėvynę specialiuoju reisu iš Minsko.