Daug po pasaulį keliavusi ir egzotiškose šalyse patirties pasisėmusi moteris sako, kad savanoriškas darbas lietuvybės labui nėra lengvas, o kartais net varo į neviltį. Anot jos, svetur išvykusiems gyventi lietuviams neretai trūksta sąmoningumo, tuo metu likusiems gimtinėje – gebėjimo didžiuotis savo kultūrine tapatybe.
Mokyklėlė – lietuviškos bendruomenės židinys
Idėja kurti lietuvišką mokyklėlę Solveigai gimė kaip asmeninis projektas – į Ispaniją gyvenimo nublokšta moteris ieškojo būdų, kaip diegti lietuviškas vertybes savo mažametėms dukroms. Tačiau neilgai trukus šia iniciatyva susidomėjo ir vietiniai tautiečiai, o mokyklėlė tapo savotišku lietuvybės židiniu, aplink kurį ėmė burtis viena iš dviejų šiuo metu Barselonoje egzistuojančių lietuvių bendruomenių. Ši žmonių grupė daugiausiai vienija Barselonoje vaikus auginančius tėvus ir kitus lietuvius, dalyvaujančius minėtos bendruomenės organizuojamuose renginiuose, tradicinėse šventėse bei socialiniame gyvenime.
„Iš pradžių padariau apklausą, kas norėtų lankyti būsimą mokyklėlę. Susidarė šeši ar septyni žmonės. Tuomet ėmiau ieškoti patalpų. Kadangi tai buvo savanoriškas projektas, jas mielai parūpino miesto savivaldybė. Taip netrukus įsikūrėme Kultūros namuose“, – sako Solveiga.
Tiesa, atsilygindama už paslaugą mokyklėlės bendruomenė katalonus kviesdavo į lietuviškus kultūrinius renginius, kuriuose jie mielai dalyvaudavo, pavyzdžiui, sodų dirbtuves, velykinių kiaušinių dažymą ar tinginio gaminimą. „Katalonai tikrai myli lietuvius. Turbūt dėl to, kad dauguma mūsų tautiečių supranta ir palaiko jų norą būti nepriklausomiems“, – spėja pašnekovė.
Mokyklėlėje apsilankius sekmadienį ryte jau matyti šalia užrakintų durų besirikiuojantys lietuviai. Kai kurie tėvai su savo atžalomis čia pasirodė pirmą kartą, apie mokyklėlę sužinoję iš draugų. Pasak Solveigos, dabar ją lanko daugmaž 25 mokiniai, veikia dvi mokymosi grupės. Vienoje – vaikai iki ketverių metų, kitoje – nuo penkerių metų ir vyresni.
„Vyriausiems – vienuolika–dvylika metų. Tačiau kalbos atžvilgiu tai dar nieko nereiškia. Būna atvejų, kai dvylikametis lietuviškai kalba labai sunkiai, o penkiametis gimtąja kalba bendrauja daug laisviau. Tai priklauso nuo šeimoje susiklosčiusių aplinkybių“, – teigia mokyklėlės įkūrėja.
11 valandą durys atidaromos ir tėvai su vaikais suguža į vidų. Abiejų grupių užsiėmimai atskirose salėse vyksta laisva forma, žaidimo principu. Kol vyresnieji vaikai atlieka rankdarbių užduotis, tėvai bendrauja tarpusavyje. Kai kurie iš jų mokyklėlėje lankosi nuo pat įkūrimo, tai yra nuo 2010 metų, bei talkina, kaip išmanydami. Šįkart, pavyzdžiui, parūpino magnetofoną, iš kurio pamokėlės metu skamba grupės „Telebimbam“ dainos.
„Anksčiau vaikus šiek tiek mokydavome rašyti, bet šiais metais pradėjome naują projektą „Žaidžiame teatrą“, kurio esmė – kalbos lavinimas teatrinių žaidimų metu. Apsiribojame labai nedideliais namų darbais. Kartais, tarkime, duodu atmintinai išmokti kokį nors tekstą spektaklio vaidinimui. Ispanijoje taip jau yra, kad gyvenimas turi būti lengvas, negali jo pernelyg apsunkinti“, – juokiasi Solveiga.
Pasak jos, dėl tos pačios priežasties ir patys užsiėmimai čia vyksta ne kas savaitę, o porą kartų per mėnesį: „Štai kolegė Norvegijoje minėjo, kad vietos lietuviai buriasi dažniau, nes ten nelabai yra ką veikti, o čia – visada geras oras, šviesu, žmonės turi savų reikalų.“
Kaip sako įkūrėja, mokyklėlės tikslas – lietuviškumo puoselėjimas: „Gramatika nėra didžiausias prioritetas, dvi valandas trunkančių užsiėmimų metu, ko gero, nebūtų tikslinga jo siekti. Mums daug svarbiau šnekamoji kalba ir gyvas bendravimas, o labiausiai – suvokimas, kad esi lietuvis, gimtosios šalies tradicijų tęsėjas.“
Dirbo kruiziniame laive, metus gyveno Indonezijoje
Pasiteiravus apie asmeninį Solveigos gyvenimą darosi daug aiškiau, kodėl emigrantei lietuviškumas toks svarbus. Kilusi, kaip pati sako, iš Varėnos miškų, moteris kadaise studijavo Šiaulių pedagoginiame universitete, buvo aktyvi folkloristė ir kraštotyrininkė. Savo studijų metus ji prisimena su šypsena ir šiokia tokia nostalgija: „Su kurso draugais išmaišėme visą Lietuvą, todėl savo šalį pažįstu labai gerai. Bene kiekvieną savaitgalį kažką kartu veikdavome, plaukiodavome baidarėmis. Be abejo, smagu prisiminti visas tas ekspedicijas, mūsų šokius, pasidainavimus, tradicinių švenčių – Užgavėnių, Joninių ir panašiai – minėjimus. Tai – tikrai turiningas gyvenimo laikotarpis.“
Baigusi bakalauro ir magistro studijas Solveiga netrukus priėmė tais laikais ganėtinai neįprastą sprendimą padirbėti Amerikos kruize. „Buvo, berods, 1997-ieji, tuomet neturėjome tiek daug galimybių keliauti. Darbas kruize, šiuo atžvilgiu, buvo be galo įdomus. Karibai, Bahamai, Meksika... Patirties pasisėmiau kaip už dešimtį metų“, – pasakoja lietuvė.
Kaip ir daugelis pradedančiųjų, kruiziniame laive Solveiga dirbo padavėja, vėliau pakilo iki barmenės. Moteris su šypsena tikina, kad kokteilius moka gaminti iki šiol.
„Kruizas – savotiškas katilas: ir darbas, ir linksmybės viename. Dirbi kaip išprotėjęs, bet kai trečią nakties ar penktą ryto baigi pamainą ir laivas prisišvartavęs, vis tiek eini į miestą pasivaikščioti ar aplankyti patinkantį džiazo klubą, o ne miegoti. Kita vertus, ir pačiame laive niekuomet netrūksta pramogų: čia, sakykime, vykdavo didžiausi kántri muzikos festivaliai, kiti renginiai“, – darbo kruize ypatumais dalinasi pašnekovė.
Po viso to grįžusi į Lietuvą Solveiga gimtinėje neužsibuvo. Ji juokauja prisiminusi, kad tuomet turėjo pilnas kišenes pinigų ir nežinojo, ką su jais daryti: „Galop visgi nusprendžiau keliauti į Indoneziją, nes darbo laive metu susiradau ten gyvenančių draugų. Apskritai lietuvių Indonezijoje tuomet nė su žiburiu nebūtum radęs, nebent keletą hipių iš užsienio.“
Kalbėdama apie Azijos pietryčiuose esančią salų valstybę, moteris sako, kad realybė ten visai kitokia: „Prireikė poros mėnesių, kol suvokiau, kokiu tempu gyvena Vakarų pasaulio ir Europos žmonės, savyje besinešiojantys didžiulį svorį visokių niekų. O štai vietiniai Javos salos gyventojai savo namuose nė knygų neturėdavo, ir vis dėlto su jais, paprastais, diplomų neturinčiais, o dažniausiai ir visai neišsilavinusiais žmonėmis, galėjai apie tuos pačius dalykus pasikalbėti labai giliai ir maloniai.“
Apie ten sutiktus žmones lietuvė atsiliepia tik pozityviai: „Nieko blogo negaliu pasakyti ir apie musulmonus, jie buvo labai tolerantiški tiek man, tiek ir mano tikėjimui. Sakydavo, kad visi privalo turėti savo dievą.“
Svetur daug išminties pasisėmusi moteris džiaugiasi pažinusi įvairių guru, savo akimis išvydusi europiečiams neįprastų švenčių, ritualų, aukojimų: „Įsitikinau, kad visa tai gyva ir kad, priešingai nei daugelis pas mus linkę galvoti, nėra nesąmonė. Pavyzdžiui, lankiausi kaime, į kurį negali žengti su batais – juos nusiauti turi prieš tris kilometrus. Taip pat mačiau žmones, kurie bėga, rodos, visai neliesdami žemės. Skamba beprotiškai, bet ten iš tiesų egzistuoja bendruomenė, kuri iki šiol nevažinėja jokiu viešuoju transportu, vietoj to visur ir visada bėga ant pačių pirštų galiukų, labai neįprastai, bene sklęsdami pakele. Šiaip jau išmokti gali visko, jei tam skirsi savo gyvenimą. Bėda ta, kad Vakarų visuomenėje esame labai išblaškyti, neramūs, nesusikoncentravę į svarbiausius dalykus. Tai akivaizdu net ir iš mūsų dabartinių kelionių pobūdžio. Visi nori viską pamatyti, bet juk pats pamatymas visai neturi prasmės, kur kas svarbiau, ką tau, kaip žmogui, ta kelionė duoda, kokia jos išliekamoji vertė.“
Londono pogrindis – geriausia vieta menininkams iš viso pasaulio
Išsiilgusi Lietuvos po metų Solveiga sugrįžo namo. Šįkart gimtinėje ji praleido gerokai daugiau laiko – penkerius metus dirbo „Varpo“ gimnazijoje Kaune, pradinių klasių moksleivius mokė dailės ir anglų kalbos. Po to gavo stipendiją žurnalistikos ir komunikacijos kursams, taigi pusmečiui išvyko į Daniją tobulintis.
„Danija – puiki šalis, jei turi motyvacijos. Vietiniams viskas tarsi padėta ant lėkštutės, jie turi visas galimybes – tik imk ir daryk. Gal dėl to kai kurie žmonės ten, mano požiūriu, kiek aptingę“, – sako pašnekovė.
Iš Danijos ji patraukė tiesiai į Angliją ir, įkalbėta draugės, su kuria susipažino ankstesnėje šalyje, įsidarbino senelių slaugos namuose Londone. „Niekuomet negalvojau, kad dirbsiu tokį darbą, bet šis sprendimas atsipirko su kaupu. Seneliai pripasakojo neįtikėtinų dalykų apie Pasaulinį karą, pasidalino kitomis intriguojančiomis istorijomis, kiaurą dieną vaikščiodavau su bloknotu ir viską užsirašinėdavau. Trumpai tariant, ten sutikau daug nuostabių asmenybių, ir visa tai dėl to, kad ėmiausi veiklos, kuri, kaip sakoma, buvo už mano komforto zonos ribų“, – įspūdžiais dalinasi Solveiga.
Metams bėgant, ji įsiliejo į Londono pogrindį, kur meninis ir kultūrinis gyvenimas virė nesustodamas. Čia savo pažinčių ratą moteris praplėtė dar labiau, susipažino ir su britų menininku David Ellis, filmo „Kelionė per Lietuvą“ idėjos autoriumi, mūsų šalį motociklu su kitais baikeriais pirmą kartą apkeliavusį, vos tik atsivėrus sienoms į Rytus.
„Big Benas, Bekingemo rūmai ir panašios vietos – tai tik Londono paviršius. Visa, kas įdomiausia ir plika akimi nematoma eiliniam turistui, įvairios meno diskusijos ir susibūrimai, vyksta Šiuolaikinio meno centro (ICA), kuriame rengiamos geriausios šiuolaikinio meno parodos, sluoksniuose. Jei esi menininkas ir nori ko pasiekti, ieškai vertingų pažinčių, važiuok į Londoną“, – pataria lietuvė, minėtoje aplinkoje praleidusi ne vienerius metus.
Ieško bendraminčių, kurie prisidėtų prie lietuviškos mokyklėlės kūrimo
Būtent Londone surasti draugai Solveigą pakvietė atvažiuoti į Katalonijos sostinę, kur kultūrinis gyvenimas ne ką mažiau turtingas. Visgi daug pasaulio mačiusi ir šiuo metu Barselonoje sėsliai gyvenanti moteris įsitikinusi, kad išvykus svarbiausia išsaugoti tautinį identitetą ir sėkmingai perduoti jį savo atžaloms.
„Juk mūsų tapatybė ir išskiria mus iš minios, kur bekeliautume. Todėl bent jau savo gimtąją kalbą turime žūtbūt mokėti. O stebint kai kuriuos čia atvykusius lietuvius kartais apima šioks toks nusivylimas. Pasitaiko atvejų, kai lietuvių vaikas nežino net elementariausių žodžių savo gimtąja kalba. Todėl būna akimirkų, kai imi galvoti, kad gal ir tos mokyklėlės visai nereikia. Tik kas tuomet čia be jos liktų?“ – retoriškai klausia Solveiga.
Vis dėlto lietuviška Barselonos mokyklėlė šiuo metu veikia aktyviai. Iš idėjos dirbančiai moteriai padeda ir keletas savanorių merginų bei aktyvių mamų, sprendžiančių buhalterinius klausimus ir vedančių užsiėmimus jaunesnio amžiaus vaikų grupei. Bendromis jėgomis komanda planuoja ateityje rengti skautų žygius paaugliams ir net galvoja apie kulinarinius užsiėmimus. Nepaisant to, mokyklėlės įkūrėja neslepia, kad papildomos rankos tikrai praverstų, ir kviečia iniciatyvius bei atsakingus žmones prisidėti prie mokyklėlės, o kartu ir jos vienijamos lietuvių bendruomenės gyvavimo.
Solveiga tikina, kad apskritai užsienyje gyvenančių lietuvių bendruomenės noriai buriasi į įvairius švenčių – Kalėdų, Velykų, Vasario 16-osios ar Kovo 11-osios – minėjimus bei kitus renginius, tačiau ji pati retsykiais abejoja, ar vien to pakanka: „Stebint iš šono, susidaro įspūdis, kad į Barseloną atvykstantys emigrantai čia tiesiog smaginasi: pažaidžia tenisą, paskui nuskrenda į kokią nors Dominiką, kartais ir vėliava pamosuoja, žodžiu, gerai ir pasiturinčiai gyvena. Sutinku, pabaliavoti po lietuviška trispalve tikrai smagu, bet ar slypi kas nors po visais tais himnų giedojimais? Ką mes iš tiesų darome savo lietuvybės labui?“
Vasaras Dzūkijos miškuose leidžianti moteris įsitikinusi, kad tikro lietuviškumo reikia ieškoti ne didžiuosiuose šalies miestuose, bet regionuose: „Kaip sektiną pavyzdį, galiu pateikti itin darnią Valkininkų bendruomenę, bet jų, žinoma, yra ir daugiau. Bendrai kalbant, manau, kiekvieno iš mūsų pareiga yra paklausti savęs, ką aš darysiu tiek dėl savo asmeninės, tiek dėl bendros Lietuvos gerovės. Reikia prisidėti net ir mažyčiais darbais ir tuo pačiu suvokti, kad esi lietuvis, kad tavo misija – perduoti tai savo vaikui ir bendruomenei, kurioje gyveni. Dabar gi lietuviams dažnai trūksta pasididžiavimo, kartais net atrodo, kad būti lietuviais mums tiesiog nepatogu. Aš manau, kad didžiuotis savo profesija, darbais reikia mokėti ir gimtoje žemėje, ne vien išvažiavus svetur ir kartkartėmis pamosuojant ten savo šalies vėliava. Juo labiau, kad iškelta trispalvė užsienyje paprastai ilgam neišsilaiko.“