Apie juos man papasakojo vienos Romos laidojimo kontoros direktorius. Kito būdo sužinoti, kas vyksta ten – prie koronaviruso raudų sienos – nėra. Į intensyvios terapijos palatą neužeisi, interviu nepadarysi. Vienintelis tarpininkas tarp gyvųjų pasaulio ir paskutinės gyvenimo stotelės yra ta įmonė, kurios pavadinimas itališkai šiek tiek juokingai skamba – pompe funebri – laidojimo kontora.
Iš pradžių direktorius nesileido į jokias kalbas. Per didesnį nei du metrai atstumą pasiteiravo: „Jums reikia paslaugų? Turite mirusiųjų? Skambinkite telefonu arba rašykite žinutę WhatsApp.“
Teko sutikti su pokalbio sąlygomis: jokių nuotraukų, diktofonų, nuorodų, citatų, vardų. Žmogus iš laidojimo kontoros pirmiausiai pasipasakojo apie savo darbo rūpesčius. Laikraščiai ir televizija šlovina pirmosios karo su pandemija linijos didvyrius – medikus. Apie juos – dramatiškomis sąlygomis išlydinčius į paskutinę kelionę niekas net neužsimena. Nors jie – laidojimo paslaugų žmonės irgi yra pirmoje linijoje, pavojingiausioje pandemijos zonoje. Tarp ligonių, medikų, mirštančiųjų, jau mirusių.
Greta mirusiojo artimųjų, kurie galbūt irgi yra užsikrėtę, bet to dar nežino. Greta jų begalinės desperacijos, ašarų. Ir pykčio. Nes ne visi pajėgia suvokti, kodėl negalima atsisveikinti su seneliu, su draugu, su sutuoktiniu. Toli gražu ne visi linkteli ir pasako: „Taip, aš suprantu, kad bus taip ir nebus kitaip.“
Romoje situacija nėra kritiška, nėra beprotiškos skubos, o štai laidotuvių paslaugas teikiantys kolegos iš Lombardijos pasakoja, kad ten situacija primena karo lauko ligoninę. Konstatuojama mirtis, lavonas išvežamas, lova dezinfekuojama. Guldomas sekantis.
Koronaviruso aukų paruošimas paskutinei kelionei – minimalus, o gal ir apskritai – joks. Lavonas neprausiamas ir neaprengiamas. Niekaip nešarvojamas. Specialus higieninis čiužinukas, cinkuotas karstas ir tuo viskas baigiasi. Laidotuvės arba kremavimas.
Bergame laidotuvių katafalko funkcijas perėmė sunkvežimiai su užrašais „Esercito Italiano“ – Italijos kariuomenė. Jie veža palaikus ten, kur krematoriumai dar veikia laisvesniu grafiku. Laidotuvių ceremonija? Jokios. Lombardijoje, Venete ir Pjemonte – be artimųjų. Motyvas labai aiškus ir paprastas – vieši susibūrimai draudžiami, išimčių nėra. Juolab, kad mirusiųjų šeimos dažniausiai lieka izoliuotos namuose griežtame karantine.
Pandemija sudaužė nusistovėjusią vakarietišką gedulo tradiciją. Tiek katalikišką, tiek pasaulietinę. Mano pašnekovas klausia, ar aš šiomis dienomis mačiau bent vieną laidotuvių ceremoniją? Tų žmonių, kurie mirė ne nuo viruso, o nuo infarkto, insulto, nuo vėžio? Ar aš mačiau prabangius katafalkus, vainikus, eisenas? Ne, tokių dalykų Romoje jau savaitė kaip nebesimato. Tarsi kažkokiu stebuklingu dekretu mirtis dėl įprastinių ligų ar senatvės būtų uždrausta!
Laidotuvių protokolas „normalios mirties“ atveju yra šiek tiek švelnesnis. Bet paskutinis patepimas ligoninėje draudžiamas. Atsisveikinti su aprengtu velioniu leidžiama vos keliems artimiausiems šeimos nariams. Tačiau išlaikant saugų atstumą. Laikas – kelios minutės ir tik po vieną. Laidotuvių laikas viešai neskelbiamas, tiesa, trumpai maldai ir kapo palaiminimui gali būti kviečiamas kunigas.
Ir štai dar vienas pandeminio gedulo paradoksas. Artimųjų laidotuvės, gedulas, ašaros kartosis du kartus. Pirmąjį kartą – dabar, kai paskutinė kelionė vyksta tarsi kažkoks siurrealus, slaptas, pusiau legalus ritualas, kurio daugelis net nesugeba perprasti, emociškai savyje išgyventi. Paskui, kai pasibaigs pandemija, kai danguje vėl pasirodys atostogų link skrendantys lėktuvai, kai bus galima nueiti su bičiuliais į barą kavos ar vyno taurės, tada viešos laidotuvės ir skausmo ritualas, matyt, bus surengti antrąjį kartą.
Pašnekovas man guodžiasi ir pasakoja apie savo veiklos sunkumus – apie kasdien vykdomą įkapių sandėlio dezinfekciją, apie apsaugos priemonių, kaukių trūkumą. Galiausiai – retorinis klausimas: kas bus, kai mes nebegalėsime laidoti?