Su Vilniuje jau ne vienus metus gyvenančiu vyru susitikome oro uoste, kur, kaip jis pats teigia, glaudžiasi naktimis. Kad Irmantas nesiruošia niekur keliauti, išduoda maža vyriška rankinė ir rankoje laikomas mėlynas vienos parduotuvės logotipu paženklintas plastikinis maišelis. Ko gero, niekas net neįtartų, kad šis žmogus – benamis.
Susitikimo metu Irmantas buvo tvarkingai apsirengęs, pasitempęs, drąsiai ir nuosekliai pasakojo savo istoriją. Galbūt todėl už jo neužkliūva ir oro uostą saugančių darbuotojų akys. Laukiamojoje salėje mums prisėdus ant kėdžių, ant kurių, pasirodo, Irmantas ir miega, vyras kalbėjo tyliai ir vis žvilgčiojo, ar niekas iš pirmyn ir atgal marširuojančių žmonių nesiklauso jo problemų.
Irmantas pasakoja, kad be namų liko rugsėjo mėnesį. Tada, tikina vyras, nebe pirmą kartą neteko darbo. Kaip teigia pašnekovas, iki tol dirbo virėju vienoje kavinėje, nuomojosi kambarį bute.
„Kai pradėjau dirbti toje kavinėje, išsinuomojau butą, išmetė (iš darbo – DELFI) ir baigėsi pinigai. Likau be nieko. Artimųjų neturiu, esu vienišas. Nėra atspirties taško, kad su kuo nors pasitarčiau. Kreipiausi į beveik visas organizacijas, yra tokia neįgaliųjų (organizacija – DELFI) „Giedra“, kažkiek man padeda, žino mano situaciją, bet jie irgi bejėgiai. Kreipiausi į Lygių galimybių kontrolierių, atsimušiau į sieną. Tuo labiau kad esu vienas kaip pirštas“, – savo istoriją pasakoja vyras.
Turi neįgalumą
Irmantas dirbti gali ne visu darbo krūviu, nes jam nustatytas 50 proc. darbingumas. Būtent dėl to, mano pašnekovas, jam sunku susirasti darbo vietą. Be to, pasakoja Irmantas, net ir įsidarbinęs ilgai vienoje darbovietėje neišbūna. Vyras įtaria, kad dalis darbdavių tiesiog siekia pasinaudoti jo neįgalumu.
„Aš turiu negalią, trečią grupę. Esu darbingas žmogus, 52 metų. Kad ir kur nueinu dirbti, vyksta diskriminacija, psichologinis smurtas, patyčios. Pasinaudoja žmogumi.
Dirbau tokiame restorane. Jie pasiėmė konvekcinę krosnį, jiems reikėjo įdarbinti neįgalų žmogų. Priėmė mane, aš ten pradirbau bandomąjį laikotarpį, bet jiems, pasirodo, buvo reikalingi tik dokumentai, kad esu 50 proc. darbingas žmogus. Paskui aš jiems buvau nebereikalingas“, – teigia Irmantas.
Kodėl tiksliai įmonė norėjo įdarbinti būtent neįgalų žmogų, Irmantas nežino, neva tokie Lietuvoje įstatymai.
„Aš vėl kreipiausi į Darbo biržą (dabar Užimtumo tarnyba – DELFI), man vėl siūlo tuos pačius darbdavius. Vadinasi, jie vėl ieško. Nežinau, gal aš kaltas, bet noriu dirbti ir visur susiduriu su situacija, kad palaiko kelis mėnesius, ir viskas. Negaliu susirasti ilgalaikio darbo“, – savo problemas pasakoja vyras.
Netekęs darbo minimoje kavinėje Irmantas sako greitai gavęs kitą pasiūlymą, taip pat – maitinimo įstaigoje, tačiau ir čia dirbo vos dvi savaites. Abiem atvejais vyras teigia iš darbo parašęs prašymus išeiti savo noru, tą padaryti esą spaudė darbdaviai. Vienoje darbovietėje, tikina jis, pradėjo kabinėtis prie smulkmenų, kitoje paklausė, ar atleisti kaip neišdirbusį bandomojo laikotarpio, ar išeis pats.
Irmantas baiminosi, jog jei bus atleistas pagal tam tikrą Darbo kodekso straipsnį, susirasti naują darbovietę taps dar sudėtingiau, todėl abiem atvejais sutiko išeiti pats. Vis dėlto pagal dabar galiojančią tvarką duomenis apie atleidimo priežastis turi tik „Sodra“, tokia informacija kitiems asmenims nėra teikiama.
Pajamos – 83 eurai
Po pastarojo karto, kai neteko darbo, Irmantas sako nebepajėgęs mokėti už nuomojamą kambarį bute, todėl buto šeimininkė paprašė išsikraustyti. Šiame bute, anot vyro, vis dar yra likę visi jo daiktai. „Neturiu jų kur pasidėti. Aš mokėjau 130 eurų“, – nuomos kainą įvardija jis.
Vyras sako, kad dabar jo pajamos siekia vos 83 eurus – tokia neįgalumo išmokos suma. Pašnekovas atvirauja, kad po to, kai liko gatvėje, neturėjo kur apsistoti, tad 15 dienų gyveno tiesiog miške.
„Aš penkiolika dienų rugsėjo mėnesį gyvenau miške, Viršuliškėse. Grynai po atviru dangumi, kūrenau laužą. Oras buvo šiltas. Pasitiesdavau kartoninių dėžių arba dar kurtkę (striukę – DELFI), atsiguldavau ir miegodavau. Praktiškai mažai ir miegojau, buvo toks „budintis“ režimas, bemiegės naktys. Gal pasnausdavau kokias dvi valandas. Paskui man sutriko miegas, labai nemiegojau naktimis, reikėjo kreiptis į medikus. Pradėjo visokios mintys lįsti, kad man nesiseka, kad aš pats esu problema, turbūt aš pats kalčiausias“, – savo išgyvenimais dalijasi vyras.
Kaip pasakoja Irmantas, ligoninėje dėl miego sutrikimų jis praleido tris savaites. Čia apie savo padėtį ir tai, kad neturi gyvenamosios vietos bei neranda darbo, papasakojo socialinei darbuotojai. Anot pašnekovo, ji padėjo užpildyti reikiamus dokumentus gauti vietai savarankiško gyvenimo namuose.
Savarankiško gyvenimo namuose Vilniuje teikiama apgyvendinimo paslauga 34-iems lengvą ir vidutinę proto negalią turintiems asmenims, t. y. suteikiamos namų aplinkos sąlygos ir reikalingos paslaugos asmenims (šeimoms), sudaromos jiems sąlygos savarankiškai tvarkyti savo asmeninį gyvenimą, padedant socialiniams darbuotojams ir socialinių darbuotojų padėjėjams, rašoma Valakampių socialinių paslaugų namų puslapyje.
Ieško bet kokio darbo
Kol gulėjo ligoninėje, Irmantas buvo aprūpintas ir maistu, ir stogu virš galvos, tačiau problemos niekur nedingo.
„Aš ligoninėje susipažinau su moteriške. Išėjau iš ligoninės penktadienį, tai iš penktadienio į šeštadienį ji mane priėmė į vieno kambario butą, kur gyvena dvyliktokė dukra ir 26 m. sūnus. Jie trise man paklojo ant žemės, kad pernakvočiau, išsimaudyčiau. Bet, žinot, kai pamačiau, kad tokia situacija, piktnaudžiauti negaliu
Ta moteriškė, su kuria susipažinau ligoninėje, pasiūlė man važiuoti į Šiaulius, yra ten toks miestelis Šakyna. Sakė, jos mama ten gyvena, ten galima gyventi. Skambinau, bet pagalvojau: gerai, ten užkampis, darbo irgi jokio nėra, aš ten numirsiu. Sako, yra kuro, malkų, bet man pragyventi iš 83 eurų be darbo... Valgyti tai reikia. Ji pati suprato, pasiūlė ieškotis ko nors čia. Ieškau, bet mano pastangos bergždžios“, – kalba pašnekovas.
Irmantas sako, kad darbo paieškas apsunkino ir tai, jog ilgą laiką neturėjo mobiliojo telefono. Kaip tikina, jį įsigijęs įdėjo ne vieną skelbimą į internetinius portalus, kad ieško darbo, kreipėsi ir į Užimtumo tarnybą.
„Darbo birža (dabar Užimtumo tarnyba – DELFI) sako, kad galimybės įsidarbinti, esant 50 proc. (darbingumo – DELFI), yra problemiškos, bet kadangi ieškau bet kokio darbo, šansai didesni. Aš vilties į Darbo biržą nededu, pats imu jautį už ragų, bandau kažką daryti, kad užsikabinčiau. Jau toks amžius, kad su laiku vis sunkiau. Dabar ieškau bet kokio darbo – ir sargu galiu dirbti, ir prižiūrėti kažką, ir slaugyti žmogų“, – vardija Irmantas.
Neturi už ką valgyti, miega oro uoste
Vyras tikina, kad dėl savo padėties kreipėsi ir į Lietuvos psichikos negalios žmonių bendriją „Giedra“ – tikėjosi, kad ši organizacija padės su darbo paieškomis. Anot Irmanto, organizacijos darbuotojai padėjo įdėti skelbimus dėl ieškomo darbo, tačiau rezultato taip pat jokio. Įstaigoje, teigia pašnekovas, gavo pasiūlymą bent laikinai apsistoti nakvynės namuose.
„Nuvažiavau aš į nakvynės namus Lenkų g., ten bendrai (gyvena – DELFI) visokie narkomanai, alkoholikai, utėlės, smarvė didžiausia. Nu nenoriu aš, žinau, kad mano dokumentai tvarkingi – ir pasas, ir ID kortelė, ir visi. Kai aš nuėjau, tai man žmogus (prižiūrėtojas – DELFI) sako: „Ką jūs, čia liksite be nieko.“
Kai susitikome su Irmantu, jis teigė, kad naktis kol kas leidžia oro uoste. Paklaustas, kodėl pasirinko šią vietą, vyras patikino, jog iš geležinkelio stoties yra išvaromas. „Bet juk oro uoste taip pat yra apsauga“, – pastebiu. „Taip, yra, bet, manau, jie geri žmonės“, – sako Irmantas.
Vyras tikina, kad jam sunku prasimaitinti, tačiau, kaip pats sako, vogti nenori, tad kartais paprašo maisto kavinėse. Kai bendravome su Irmantu, iš ligoninės jis buvo išėjęs visai neseniai, tad dar lankėsi dienos stacionare, kur vyko įvairios terapijos. Čia esą ir papietaudavo. Anot pašnekovo, tai buvo vienintelis jo maistas visą dieną.
„Be abejo, aš esu buvęs ir nevalgęs, bet prie bažnyčios nesėdžiu, išmaldos neprašau ir nevaikštau paskui žmones, nes žinau, kad aš galiu“, – tikėjimo savo jėgomis stengiasi neprarasti neįgalus vyras.
Pasak jo, visos problemos su įsidarbinimu prasidėjo tada, kai neteko dalies darbingumo. Tai įvyko prieš šešerius metus. Iki tol, pamena Irmantas, pusmetį dirbo apsaugos darbuotoju viename prekybos centre, darbu buvo patenkintas. Iš darbovietės teko išeiti gavus dalinio darbingumo pažymą, pagal kurią jis nebegalėjo dirbti naktimis, turėjo būti ribojamas darbo valandų skaičius.
Socialinė darbuotoja: buvo penki darbo pasiūlymai, bet niekas nepriima
Kad I. Simonavičius kreipėsi į Lietuvos psichikos negalios žmonių bendriją „Giedra“, DELFI patvirtino čia dirbanti socialinė darbuotoja, projektų vykdytoja Alena Bagačiovienė. Tiesa, pašnekovė teigė, kad Irmantas į šios įstaigos buveinę užsuka retai.
Anot socialinės darbuotojos, Irmantui buvo pasiūlyti penki darbai, tačiau vyras akcentuoja tai, kad ieško darbo kartu su gyvenamąja vieta. Anot A. Bagačiovienės, tokius lūkesčius jis galėjo susikurti pabendravęs su kitais neįgaliaisiais, tačiau kol kas tokio varianto joks darbdavys nesiūlo.
„Jis į mus kreipėsi, kad mes jam surastume darbą su gyvenamąja vieta. Jam buvo pasiūlyti penki darbai, tačiau absoliučiai nė vienas darbdavys neaprūpina jo gyvenamuoju plotu. Mes neturime tokio darbdavio, kad, pavyzdžiui, reiktų prižiūrėti sodybą ir galėtų gyventi tokioje sodyboje. Kažkada buvome gavę tokį pasiūlymą, kad žmogus augino 20 avių, ieškojo padėjėjo – reikėjo šerti, šienauti ir galėjo ten gyventi. Kažkada taip buvo.
Tarp neįgaliųjų sklando gandai, kad galima turėti tokį darbą, gal „Giedra“ žino. Taip iš lūpų į lūpas ir keliauja, kartais gal ir iš daktarų, nes mes daug kam esame suradę darbus. Tiesiog kreipėsi ir šitas žmogus, mes čia visi kartu darėmės valgyti, kartu papietavome ir jis paprašė, kad jam padėtume. Jam buvo pasiūlyti penki darbai, bet nė vienas darbdavys nepriima. Sako, gali ateiti, pabandyti, bet gyvenamojo ploto neturime, nesuteiksime. Mes pasakome, kad neįgalus tiek ir tiek procentų, bet gali dirbti, nori, yra bendraujantis“, – apie situaciją kalba A. Bagačiovienė.
Socialinės darbuotojos teigimu, keli darbdaviai Irmantą yra kvietę ir į darbo pokalbius, tačiau kodėl įsidarbinti nepavyko, neįgaliųjų bendrija nežino: „Žinot, mes negalime jo už rankos nuvesti. Mes galime paskambinti, pakalbėti su darbdaviu, jis visa tai girdėjo, žino. Kai kalbi su darbdaviais telefonu, jie sako – gerai, tegul ateina, pabendrausim, pažiūrėsim. Ką pasako tie darbdaviai, kai jis nueidavo, mes nelabai žinome.“
Paklausta, ar dažnai pasitaiko atvejų, kad žmogus yra neįdarbinamas vien dėl neįgalumo, pašnekovė tikina tokią diskriminaciją vis dar pastebinti. „Kai paskambiname mes, socialiniai darbuotojai, nė vienas darbdavys neatsako, kad ne, neįgalaus nepriimsiu. Tačiau kai žmogus nueina pakalbėti, darbdavys pakreipia pokalbį taip, kad jis neva nesugebės atlikti to darbo, tai bus labai dideli krūviai, bus labai atsakinga, ir žmogus išsigąsta“, – teigia A. Bagačiovienė.
Pasiūlė eiti į nakvynės namus
Anot „Giedros“ socialinės darbuotojos, Irmantas – ne vienintelis negalią turintis žmogus, kuriam nepavyksta ilgai išsilaikyti vienoje darbovietėje.
„Aš „Giedroj“ dirbu 10 metų, tai juos visus pažįstu. Žinau, kad vienam suradome darbą, padirbo savaitę, mėnesį, o kiti dirba iki šiol ir lankosi pas mus, nes dirba ne visu etatu. O šiam žmogui surasti sunku, jis labai akcentuoja tai, kad neturi pinigų išsinuomoti buto. Mes jam pasiūlėme kitų variantų. Žinome, kad Alytaus savivaldybė suteikia vietą socialiniame būste, jis už Alytaus maždaug 15 kilometrų. Jie turi tam skirtą renovuotą namą, bet šitie žmonės nenori išvažiuoti iš Vilniaus“, – apie probleminius atvejus kalba specialistė.
A. Bagačiovienė tikino žinanti ir tai, kad šiuo metu Irmanto nakvynės vieta – oro uostas.
„Taip, aš žinau, bet mes jam pasiūlėme eiti į nakvynės namus. Jis galėtų eiti į nakvynės namus ir ten panakvoti. Susirasti darbą ir ten kokį mėnesį nakvoti, kol užsidirbs pinigų ir išsinuomos būstą, tačiau jam netinka gyventojų kontingentas“, – situaciją komentavo ji.
Pastebėjus, kad galbūt tvarkingam ir priklausomybių neturinčiam žmogui iš tiesų sunku perlipti per save ir nakvoti ne itin švarioje bei saugioje aplinkoje, socialinė darbuotoja su tuo sutiko, tačiau teigė, kad likus be namų tai gali būti bent laikina išeitis.
„Aš esu nukreipusi ir vežusi iš mūsų centro žmonių, kad jie nenakvotų gatvėje. Ten mielai juos priėmė ir apgyvendino, viskas buvo gerai, kai tikrai tikrai labai reikia“, – pasakojo A. Bagačiovienė ir dar kartą pakvietė Irmantą lankytis neįgaliųjų centre, dalyvauti užsiėmimuose, kartu pasigaminti valgyti.
Į savarankiško gyvenimo namus – laukiančiųjų eilė
Kad be gyvenamojo ploto likęs Irmantas iš tiesų kreipėsi dėl galimybės apsigyventi savarankiško gyvenimo namuose, DELFI patvirtino Vilniaus miesto savivaldybė. Kaip teigiama savivaldybės raštu pateiktuose atsakymuose, ar tokia vieta vyrui bus suteikta, spręs komisija. Tai turėtų įvykti šią savaitę.
„Asmens prašymas dėl apsigyvenimo Valakampių savarankiško gyvenimo namuose „Savi namai“ yra gautas ir bus svarstomas. Komisijai nusprendus skirti vilniečiui apgyvendinimo savarankiško gyvenimo namuose paslaugas jis bus įrašytas į asmenų, laukiančių apsigyventi Valakampių socialinių paslaugų namų savarankiško gyvenimo namuose „Savi namai“, eilę“, – teigiama atsakymuose.
Vilniaus savivaldybės atstovė spaudai Neringa Kolkaitė taip pat informavo, kad norinčiųjų patekti į šiuos namus susidarė nemaža eilė.
„Šiuo metu „Savuose namuose“ laukia 18 žmonių, tačiau mes galėtume pasiūlyti apgyvendinimo savarankiško gyvenimo namuose paslaugas gauti Lietuvos psichikos negalios žmonių bendrijos „Giedra“ savarankiško gyvenimo namuose Magūnų kaime (Švenčionių raj.), kur šiuo metu yra laisvų vietų“, – teigiama atsakymuose.
Savivaldybės atstovė taip pat atkreipė dėmesį, kad apsigyventi be namų likęs asmuo gali ir nakvynės namuose, jų Vilniuje yra keli.
„Norėdamas apsigyventi nakvynės namų padalinyje Vilkpėdės g. 12, asmuo turėtų kreiptis į Socialinės priežiūros paslaugų skyrimo nakvynės namuose komisiją ir pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. Jei reikia, gali nakvoti bendroje salėje nakvynės namų padalinyje, Lenkų g. 1/17, ir nepateikęs jokių dokumentų, be Savivaldybės sprendimo“, – informacija dalijasi savivaldybės atstovė spaudai.
Pats Irmantas jau po interviu dar kartą susisiekė su DELFI redakcija ir teigė, jog iš draugo pasiskolino 50 eurų, kad bent kelias dienas galėtų pernakvoti motelyje. Kol kas darbo vyrui rasti vis dar nepavyksta, tačiau jis viliasi, kad galbūt viešumas padės atkreipti dėmesį į jo situaciją ir atsiras jį įdarbinti galintis darbdavys.
Dirbančiųjų neįgaliųjų asociacijos duomenimis, Lietuvoje yra 100 tūkst. darbo rinkoje vietos nerandančių neįgaliųjų.