Lygiai prieš 30 metų, vasario 25-osios vakarą Dahrane, Saudo Arabijoje buvusiuose sandėliuose įkurtas kareivines sudrebino milžiniškas sprogimas. Jį sukėlė iš Irako atskriejusi balistinė raketa „Scud“ su beveik tonos svorio sprogmenų galvute.
Tuo metu kaip tik prasidėjo operacija „Audra dykumoje“, kuri vos per 100 valandų pergalingai JAV vadovaujamai koalicijai baigė Pirmąjį persijos įlankos karą. Per visą karą daugiausiai nuostolių JAV neteko būtent balistinės raketos atakos metu 28 amerikiečių karių žuvo, per 100 buvo rimčiau sužeisti.
Per visą karą Irakas paleido 88 tokias balistines raketas, daugiausiai į Izraelį, bandydamas išprovokuoti žydų valstybės įsitraukimą į karą. Ir nors to pasiekti nepavyko, JAV ir sąjungininkai praktiškai įsitikino, kokią grėsmę gali kelti balistinės raketos – tuomet dislokuotos priešlėktuvinės sistemos „Patriot“ numušė tik nedidelę dalį „Scud“. O jeigu pastarosios būtų turėjusios ne konvencines galvutes su sprogmenimis, bet cheminius, biologinius, branduolinius užtaisus?
Praėjus beveik 20 metų po šių įvykių pasaulis jau buvo gerokai pasikeitęs: JAV jau buvo išplėtojusi savo priešraketinės gynybos tinklą, jį norėjo plėsti toliau, siekiant apsisaugoti nuo tokių valstybių, kaip Iranas ir Šiaurės Korėja keliamos balistinių raketų grėsmės. Bet tada naujasis JAV prezidentas Barackas Obama nusprendė, kad vienu šūviu galima nušauti du zuikius: susitarti su amerikiečių priešraketinės gynybos pajėgumais nepatenkinta Rusija ir atsisakyti brangios priešraketinės gynybos projekto finansavimo jį pakeičiant alternatyviomis priemonėmis.
B. Obama ėmėsi veiklos: iš pradžių pasirašyta nauja strateginės ginkluotės mažinimo sutartis (START) su Rusija, o tada rimtai imta svarstyti priešraketinės gynybos klausimus – tos pačios priešraketinės gynybos, kurios objektai jau buvo suplanuoti Europoje – Lenkijoje ir Čekijoje.
Pasirinkus patį blogiausią laiką atsisakyti planų statyti šiose valstybėse radarus ir raketas peremėjas – rugsėjo 17-ąją, minint 1939-ųjų Maskvos ir Berlyno išdavystę bei sovietų smūgį į nugarą, B. Obamos administracija toliau derėjosi su rusais ir taip tik dar labiau glumino sąjungininkus. Bene ryškiausią akibrokštą iškrėtė tuometinė Lietuvos vadovė D. Grybauskaitė, kuri nutarė nevykti į Prahą „gerti šampano su B. Obama“. Tai buvo akivaizdus diplomatinis pareiškimas.
Kodėl taip pasielgta iki šiol iki galo nėra aišku – daugiausia, ką atskleidė pati prezidentė buvo tai, kad esą būta informacijos apie galimą slaptą Rusijos ir JAV susitarimą, po kurio Lietuva ir kitos regiono valstybės būtų paliktos „pilkojoje zonoje“, o iš tikrųjų – rusiškos priešraketinės gynybos atsakomybės ribose. Iki šiol abejojama dėl tokio susitarimo egzistavimo.
Vis dėlto dabar žinoma, kad istorija baigėsi niekuo: JAV ir Rusija nesusitarė, susipyko ir galiausiai ėmė vystyti savas – tiek gynybines priešraketines, tiek puolamąsias sistemas. Bet prieš mėnesį į Baltuosius rūmus įžengus J. Bideno administracijai panašūs bandymai JAV ir Rusijai susitarti priešraketinės gynybos srityje skamba ir vėl. Negi istorija pasikartos ir šį kartą jau Gitanui Nausėdai teks svarstyti ar gerti šampaną toje pačioje Prahoje, jei tik J. Bidenas jį pakviestų tai daryti?
Susitarė, bet varžosi toliau
Ženklų, kad JAV ir Rusija gali ir net turi susitarti netrūksta. Ne visi jie yra blogi. Pavyzdžiui, būtent J. Bideno administracija per rekordiškai trumpą laiką sugebėjo susitarti su Rusija dėl tos pačios 2010-ųjų Naujosios START sutarties išsaugojimo, t. y. pratęsimo 5 metams.
Ši paskutinioji iš didžiųjų dvišalių JAV ir Rusijos sutarčių buvo atsidūrusi ant žlugimo slenksčio po to, kai pastaruosius 4 metus prezidentas Donaldas Trumpas ir jo administracija nepadarė nieko, kad START taptų arba nauju realiu susitarimu, arba būtų pratęsta.
Strateginės ginkluotės skaičius apribojanti ir abipusį verifikacijos mechanizmą – po 18 inspektorių vizitų kasmet užtikrinanti sutartis galios artimiausius 5 metus. Tačiau jau dabar aišku, kad Rusijos ir JAV santykiai nėra tokie, kokie buvo 2010-siais, kai buvo pasirašyta Naujoji START.
Tiek JAV, tiek ypač Rusija pastaraisiais metais ėmė stiprinti savo strateginį arsenalą, jį papildant naujos kartos ginkluote: Rusija po 2018-ųjų garsiosios prezidento kalbos pristatė hiperagrsinius ginklus „Avangard“, branduolines sparnuotąsias raketas „Burevestnik“ ir torpedą „Poseidon“, naujas balistines raketas „Sarmat“. Vladimiras Putinas gyrė šiuos ginklus kaip analogų pasaulyje neturinčius ir galinčius įveikti bet kurios šalies priešraketinę gynybą – būtent tai Rusija ir žadėjo padaryti 2010-2011 metais, t. y. sukurti tokius ginklus, jeigu JAV derybose dėl priešraketinės gynybos nesutiks su Kremliaus keliamomis sąlygomis.
JAV savo ruožtu per pastaruosius metus pasitraukė iš Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutarties (INF), ėmė vystyti naujos kartos vidutinio nuotolio raketas, o taip pat sparnuotąsias ir hipergarsines raketas.
Prieštaringiausiu Vašingtono projektu laikomas nedidelės galios branduolinės galvutės W-76-2 įdiegimas: šios galvutės sprogstamoji galia – vos 5 kilotonos, t. y. tris kartus mažesnė už Hirošimos bombos, tačiau ji tvirtinama ant balistinės raketos „Trident II“, kuri paleidžiama iš povandeninių „Ohio“ klasės laivų – strateginio JAV arsenalo dalies.
Bet koks „Trident“ paleidimas, kai priešininkas nežino, kokia galvutė yra ant šios raketos, gali būti interpretuojama kaip masinės branduolinės atakos dalis, o tai reikštų žaibišką atsaką strategine ginkluote. Kitaip sakant, ši nedidelė galvutė gali išprovokuoti didelį apsikeitimą branduoliniais smūgiais.
Dar daugiau, pasitikėjimo stygius Rusiją ir JAV dėl skirtinų priežasčių verčia imtis ir kitų priemonių, kurias abi valstybės vadina atsakomosiomis ir atgrasomosiomis. Jeigu JAV įrengia priešraketinės gynybos objektą Lenkijoje ar Rumunijoje, tai Rusija dislokuoja balistinių raketų kompleksus „Iskander“ Kaliningrade ir okupuotame Kryme.
Jei Rusija virš Šiaurės Atlanto vis dažniau siunčia savo bombonešius, tai JAV Norvegijoje dislokuoja savus bombonešius B-1. Pastarieji negali gabenti branduolinio ginklo, tačiau naujos kartos sparnuotųjų ir hiperagrsinių raketų galimybės Norvegijoje dislokuotus bombonešius paverčia strategine grėsme tiek Rusijos Šiaurės Laivynui, tiek strateginiams Rusijos pajėgumams Kolos pusiasalyje. Atsakyti veidrodinėmis priemonėmis Rusija gali grasinti ir netgi mėginti, pavyzdžiui, dislokuoti savo bombonešius Venesueloje, ką jau yra dariusi ne kartą, tačiau tai yra brangus malonumas ir JAV jo nelabai baiminasi, o Rusija nėra pajėgi išlaikyti tokias bombonešių bazes Pietų Amerikoje, kur nors ir pradėti infrastruktūriniai projektai kol kas dar nėra baigti.
Prevencinio smūgio grėsmė
Pavieniai bandymai susitarti dėl strateginės ginkluotės ir technologinės bei ginkluotės varžybos tarp Rusijos ir JAV žavi ne visus. D. Trumpo administracijos politika Rusijos atžvilgiu buvo kaip dviejų krypčių eismas: viena vertus iš paties D. Trumpo netrūko liaupsių bei tūpsnių V. Putinui, kita vertus JAV negailėjo tiek sankcijų Rusijai, tiek karių bei pinigų jų išlaikymui Europoje, pavyzdžiui Baltijos šalyse. Be to, naujos kartos ginkluotei, nebevaržant INF sutarčiai JAV administracija negailėjo pinigų, išpučiant Pentagono biudžetą iki 700 mlrd. dolerių.
Tokia padėtis visiškai nežavi Demokratų partijos ir jos atstovo Baltuosiuose rūmuose J. Bideno. Todėl po susitarimo dėl START būtent į jį dabar krypsta žingsniai dėl tolesnių veiksmų. Vienu logiškiausių tokių jau atvirai įvardijamas sprendimas dėl priešraketinės gynybos – tai, kas iki šiol bene labiausiai erzina Rusiją.
Priešraketinė gynyba nėra nauja koncepcija. Pavyzdžiui, ginkluotės ekspertas, Midlburio instituto profesorius Jeffrey Lewisas priminė, kad dar gūdžiais Šaltojo karo metais, 7-jame dešimtmetyje pradėtos vystyti raketos, galinčios numušti tuomet netaiklias, gremėzdiškas balistines raketas kėlė daug aistrų.
„Iš pradžių apie branduolinį atgrasymą buvo kalbama, kad tik branduoliniai ginklai gali kelti grėsmę kitiems branduoliniams ginklams. Jei abi pusės turi apylygį skaičių tokių ginklų, nė viena negali viena kitos sunaikinti netikėtos atakos metu.
Tačiau atsiradus destabliziuojančiam veiksniui – priešraketinei gynybai tapo įmanoma numušti priešininko raketas. Abi pusės suprato, kad tokios priešraketinės gynybos sistemos keičia skaičiavimus. Jeigu agresorius suduoda priešininkui branduolinį smūgį, dalis to priešininko branduolinio arsenalo lieka sveika ir leidžia suduoti atsakomąjį smūgį.
Bet kas, jeigu agresorius turi priešraketinę gynybą? Tuomet smūgis arsenalo likučiais pasirūpina būtent ji. Esant tokioms sąlygoms pirmasis smūgis atrodo strategiškai logiškas“, – priešraketinės gynybos, atgrasymo ir pirmojo smūgio sąsajas aiškino profesorius.
JAV iki šiol nėra atsisakiusi pirmojo smūgio koncepcijos, t. y. JAV pasilieka sau teisę suduoti „prevencinį“ smūgį priešininkui. Supratę, kur veda priešraketinė gynyba Vašingtonas ir Maskva dar 1972-siais sutarė riboti tokius pajėgumus – šalims palikta po ribotą skaičių tokių priemonių. Pavyzdžiui, aplink Maskvą iki šiol įrengtas priešraketinės gynybos žiedas, kuris būtų aktyvuojamas branduolinės atakos metu.
Anot J. Lewisso, Maskva buvo ne vienintelė, kurią gynė tokia priešraketinė sistema – 7 dešimtmetyje JAV žvalgyba manė, kad aplink Taliną Estijoje įkurtos priešlėktuvinės gynybos pozicijos iš tikrųjų buvo antrasis žiedas, vadinamoji „Talino sistema“, saugojusi tuometinį Leningradą. Būtent todėl į Maskvos ir Talino priešraketines sistemas buvo nutaikyta 80 „Minuteman“ balistinių raketų su branduolinėmis galvutėmis – vien Talino sistemai būtų tekusios 8 megatonos, kurios galėjo sunaikinti dalį Estijos vienu smūgiu.
Esamus pajėgumus nori riboti, slaptus – vystyti
JAV iš priešraketinės gynybos susitarimo pasitraukė dar 2002-siais, kai tuometinis JAV prezidentas George'as W. Bushas argumentavo, jog JAV reikia gintis (ir ginti sąjungininkus) nuo Irano, Šiaurės Korėjos balistinių raketų.
Ironiška, kad tuomet tik kuklius balistinių raketų pajėgumus turėjusios minėtos šalys dabar turi gerokai pažangesnes raketas. Pavyzdžiui, Šiaurės Korėja jau turi ir iš sausumos, ir iš povandeninių laivų paleidžiamas tarpžemynines balistines raketas, o taip pat turi branduolinį ginklą, ko 2002-siais neturėjo. Dar ironiškiau, kad būtent B. Obamos valdymo laikais JAV išplėtojo savo priešraketinės gynybos pajėgumus: žemyninėje dalyje – Kalifornijoje ir Aliaskoje įrengtose šachtose yra dar G. W. Busho laikais pradėtos kurti 44 GBI sistemos priešraketinės raketos, tiek laivuose (maždaug penkiasdešimtyje laivų) bei sausumoje (Lenkijoje ir Rumunijoje) įrengtos SM-3 raketos.
Paskutiniosios vilties ginklais laikomos THAAD ir „Patriot“ sistemos, kurios gali mėginti numušti jau atskriejančias raketas ar jų galvutes. Tuo metu SM-3 pernai pademonstravo galimybę numušti balistinę tarpžemyninę raketą.
Tai sukėlė Rusijos ir Kinijos pasipiktinimą, tačiau kartu suteikė tik dar daugiau argumentų šioms šalims, vystančioms savas balistinių raketų technologijas.
Kita vertus kadenciją šiemet baigiantis buvęs JAV strateginių pajėgų vadas, JAV Jungtinių štabų vado pavaduotojas generolas Johnas Hytenas savo kalboje Strateginių ir tarptautinių studijų centre pažymėjo, jog priešraketinė gynyba nėra vien tik priešraketinės raketos – tai pirmiausiai esą yra aptikimo technologijos: jutikliai, radarai ir kitos priemonės, kuriomis galima aptikti priešininko balsitinės raketas. Dar daugiau, generolas labai atsargiai užsiminė būtent apie B. Obamos laikais Pentagone išplėtotą ir patyliukais kelią besiskinančią strategiją.
„Apie tai kalbėti neįslaptoje aplinkoje yra kiek kebloka. Bet žinote, žiūrovai gali suprasti, kad yra daug dalykų, kuriuos gali daryti prieš raketos paleidimą – tai, ko gero, yra efektyviausias būdas sunaikinti (balistinę) raketą“, – apie šią strategiją užsiminė generolas. Jos esmė – įslaptintos kinetinės ir nekinetinės priemonės, pavyzdžiui, kibernetinės arba elektromagnetinės atakos, kurių metu dar prieš paleidimą priešininko balistinė raketa išvedama iš rikiuotės. Tad vietoje raketos perėmimo atmosferoje ar jai jau leidžiantis į JAV taikinius, ji sunaikinama dar ant žemės.
Tačiau tokios priemonės formaliai nepriskiriamos priešraketinės gynybos pajėgumams. Todėl mintį, kad J. Bidenas turėtų pagalvoti apie formalią sutartį, apribojančią tik kinetinius JAV priešraketinės gynybos pajėgumus ima piršti įtakingi ir jam artimi ekspertai.
Pavyzdžiui, buvęs JAV ambasadorius Ukrainoje, Brookingso instituto ir Roberto Boscho akademijos Berlyne analitikas Stevenas Piferis tikino, kad Bideno administracija turėtų bent jau rimtai pagalvoti ar esama priešraketinės gynybos architektūra yra veiksminga. Dar daugiau, esą būsimieji galimi taktinių branduolinių ginklų ribojimai gali būti siejami ir su priešraketinės gynybos sistemų ribojimais – tokia būtų tariamai saugesnio pasaulio kaina.
„Nepritarimas priešraketinės gynybos ribojimams gali reikšti daugiau nei ribojimų Rusijos taktiniams branduoliniams ginklams nebuvimą. Tai gali paskatinti kitas šalis didinti savo branduolinius arsenalus, siekiant įveikti JAV priešraketinę gynybą. Tai yra tiesa ypač Kinijos atveju, kuri dislokavusi mažiau strateginių galvučių, nei Rusija“, – argumentavo S. Piferis.
Tas pats J. Lewisas savo komentare atvirai pabrėžia, kad jau dabar turi prasidėti darbas dėl politinės paramos kapitalo sukaupimu – bet kokią ginkluotės ribojimo sutartį turėtų patvirtinti Kongresas.
Anot J. Lewiso, jei demokratai ir J. Bidenas nori laikytis savo pažadų „sustabdyti ginklavimosi varžybas“, jiems tektų priimti kompromisus. Ką reikštų tokie kompromisai?
Susitarimas su rusais ar eilinės naivios viltys?
„Bideno administracija negali tiesiog prikelti 1972-ųjų susitarimo. Vietoje jo teks prisitaikyti. Abi pusės gali, pavyzdžiui, apsiriboti tik žemyninės dalies gynybiniais pajėgumais, numatant raketų ir radarų skaičius“, – teigė J. Lewissas. Tai reikštų naujų gynybinių pajėgumų įšaldymą – esami nekelia grėsmės Rusijos arba JAV strateginiam arsenalui.
Alternatyva esą gali tapti JAV sutikimas įšaldyti šiuos skaičius mainais į Rusijos ir Kinijos pažadus sustabdyti savo naujų branduolinių ginklų programas ir leisti inspektoriams tai patikrinti.
Dar daugiau, pasak J. Lewiso netgi tokios sistemos kaip SM-3 ar rusiška S-400, kurios gali perimti balistine trajektorija skriejančias raketas gali tapti sutarties dalyku, tiesa, Bideno komandai teks pasukti galvą, kaip riboti tokių raketų skaičių ir leisti jį tikrinti inspektoriams – SM-3 dislokuotos JAV laivuose, o S-400 – Rusijos priešlėktuvinės gynybos pulkuose. Su tokių pajėgumų tikrinimais šalys vargu ar sutiktų.
Tačiau J. Lewiso pasiūlyme skamba jau girdėta frazė: riboti tokių sistemų testavimo ir dislokavimo vietoves. Kitaip sakant, vietoje 2010-siais sklandžiusių gandų apie tariamas atsakomybių zonas dabar siūloma nedislokuoti priešlėktuvinės (o kartu ir priešraketinės) gynybos priemonių arti vieni kitų. Rusijos atveju tai galėtų būti Kaliningradas, o JAV atveju – valstybių sąjungininkių, t. y. NATO šalių teritorija, pavyzdžiui Lenkija ir Rumunija. Tačiau tokiu atveju kiltų kelios problemos.
Pirmiausiai S-400 jau yra dislokuota Kaliningrade, o ji yra ir priešlėktuvinė, ir mobili sistema, kurią galima permesti lėktuvais arba laivais. Tuo metu SM-3 raketas naudojanti „Aegis ashore“ sistema Lenkijoje ir Rumunijoje nėra mobili, ji statyta kelerius metus, investuoti šimtai milijonai dolerių, tad šių objektų panaikinimas būtų pinigų švaistymas.
Dar daugiau – tokių objektų panaikinimas taptų dar vienu smūgių JAV prestižui – Lenkijos atveju tai būtų jau antras kartas, kai dėl priešraketinės gynybos Varšuvą JAV paliktų ant ledo.
Galiausiai visos NATO priešraketinė gynyba yra paremta būtent JAV sistemomis, o amerikiečių pasitraukimas gali tik dar labiau suskaldyti Aljansą, kuriame savų ambicijų neslepia Vokietija ir ypač Prancūzija, siūlanti savus priešraketinės bei branduolinio atgrasymo alternatyvas.
Visa tai, žinoma, kol kas tėra tariamoji nuosaka. Ne tik todėl, kad jokie panašūs susitarimai dar nepasiekti ir neaišku ar net rimtai svarstyti pačioje J. Bideno administracijoje. Jai tektų sunkus mūšis Kongrese, kur pasipriešinimo galima tikėtis iš respublikonų ir demokratų.
Vis dėlto J. Bideno administracija jau parodė norą imtis ginklų kontrolės temos ir surengti „tikrą šou“ atsisakant ankstesnių, ypač respublikonų valdomų administracijų sprendimų. O viena J. Bideno administracijos ambicijų – pasiekti susitarimą su Rusija dėl taktinių branduolinių ginklų, kurių rusai turi apie 2 tūkst. o JAV Europoje laiko vos iki 200 galvučių. Viena vertus, tai yra graži ambicija, mažinanti branduolinio karo riziką, kita vertus, būtent branduoliniai ginklai buvo ir tebėra paskutinioji ir rimčiausia atgrasymo priemonė ne tik JAV, bet ir visam Aljansui, taigi ir Lietuvai.
Jeigu sveriant tokio galimo JAV ir Rusijos susitarimo svarbą svarstyklės nusvirtų į „verta“ pusę, aukojama gali būti ne tik priešraketinė gynyba, bet ir JAV taktiniai branduoliniai ginklai Europoje. D. Grybauskaitė jau yra viešai pasisakiusi, ką galvoja apie tokią nusiginklavimo perspektyvą.
O ir patys amerikiečių ekspertai bei aukšti kariškiai Pentagone, regis, puikiai supranta galimas rizikas bei susitarimų su jų nesilaikančia Rusija prasmę – ką parodė vien 2011-ųjų žlugusios derybos: amerikiečiai nenusileido rusų reikalavimams. Tačiau vien patys bandymai ir ypač noras tartis su Rusija bei patirtis demokratų valdomuose Baltuosiuose rūmuose daryti žioplas klaidas gali vėl sukelti ir nerimo ypač Vidurio ir Rytų Europos šalių sostinėse.