Migracijos specialistai Karolis Žibas ir Audra Sipavičienė pabrėžia, jog tikėtis grįžtamosios migracijos būtų neracionalu, nes darbo užmokesčio lygis Lietuvoje nesiekia Jungtinės Karalystės lygmens.
Lietuvoje minimali alga siekia 350 Eurų, minimalus valandinis atlygis – 2,13 Eurų.
Jungtinėje Karalystėje minimalus valandinis atlygis nuo šių metų siekia 6,56-8,92 Eurų, priklausomai nuo dirbančiojo amžiaus, taigi minimali alga per mėnesį, kai per savaitę dirbama 40 valandų – 1049-1427 Eurų. Reikia turėti mintyse, kad valiuta perskaičiuota po „Brexit“ kritus svaro sterlingo kursui.
Ekspertai teigia, kad yra tik du dalykai, ko galima tikėtis po „Brexit“, jei Londonas iš tiesų aktyvuos išstojimo mechanizmą: arba emigracijos mažėjimo iš Lietuvos, arba migracijos krypčių kaitos.
Jie neatmeta galimybės, kad nedidelė dalis emigrantų galbūt pasirinks grįžti į Lietuvą. Bet, kaip sako A. Sipavičienė, būtų baisiausia, jei valdžia imtų kviesti grįžti išvykusiuosius neapgalvojusi detalių, kur grįžę žmonės dėsis.
„Brexit“ dar neįvyko
Migracijos specialistas K. Žibas pažymi, kad britams referendume nubalsavus palikti Europos Sąjungą, iš tiesų atsiskyrimo procesas nėra prasidėjęs. Jis prasidės tik tuomet, kai Jungtinės Karalystės vyriausybė aktyvuos 50-tą Lisabonos sutarties straipsnį.
Tačiau dabartinis premjeras Davidas Cameronas teigė, kad padaryti tai jis paliks savo įpėdiniui, bet įpėdinis bus paskirtas ne anksčiau nei spalio mėnesį, kai iš pareigų pasitrauks pats D. Cameronas.
Aktyvavus 50 straipsnį, derybų dėl atsiskyrimo procesas trunka ne ilgiau nei 2 metus, tačiau esant šalių narių pritarimui Europos vadovų taryba gali pratęsti derybų terminą.
Per derybas reikia susitarti, kokie bus besitraukiančios šalies narės santykiai su Europos Sąjunga. Bertelsmann Stiftung savo studijoje apie Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš Europos Sąjungos kaštus ir naudą išskyrė 3 galimus atsiskyrimo scenarijus:
- švelnųjį, jei Jungtinė Karalystė sudarys panašias sutartis kaip Norvegija ir Šveicarija;
- vidutinį, kai tarp ES ir Didžiosios Britanijos nesudaromas prekybos susitarimas, atsiranda prekybos barjerai, kokie dabar taikomi, pavyzdžiui, JAV;
- kraštutinį – Jungtinės Karalystės izoliacija, kai šalis išvis praranda lengvatinę prieigą prie ES rinkos.
Nuo šių scenarijų priklauso ne tik finansiniai Jungtinės Karalystės išėjimo iš Europos Sąjungos kaštai, bet ir migracijos kryptys, intensyvumas.
Pavyzdžiui, prognozuojama, kad bet kuriuo atveju „Brexit“ smogs ne tik Didžiajai Britanijai ar visam blokui, bet taip pat stipriai atsilieps Airijai, Liuksemburgui ir Maltai – šalims, kurios palaiko stiprius ryšius su Jungtinės Karalystės finansų sektoriumi.
Kaip tai paveiks migraciją?
Nacionalinis statistikos biuras Londone skaičiavo, kad 2014 m. Jungtinėje Karalystėje gyveno apie 2,9 mln. kitų Europos Sąjungos šalių piliečių.
Iš jų 1,242 mln. žmonių yra gimę ES8 šalyse (Čekijoje, Estijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Slovakijoje, Slovėnijoje).
Atvykėliai iš Rumunijos ir Bulgarijos sudaro atskirą grupę, nes šios šalys prie Europos Sąjungos prisijungė vėliau ir jų piliečiams galiojo darbo apribojimai, kurie baigėsi 2014 m. Tų metų pabaigoje Jungtinėje Karalystėje jau buvo 235 tūkst. rumunų ir bulgarų.
Imigrantų iš ne Europos Sąjungos šalių, 2014 m. pabaigoje buvo 5,2 mln.
Priešiškumas imigrantams buvo vienas kertinių pasitraukti iš Europos Sąjungos raginusios stovyklos argumentų. Taigi visai galima daiktas, jog Jungtinė Karalystė imtųsi riboti imigraciją. Šiuo atveju kalbama apie imigraciją iš Europos Sąjungos šalių.
Bertelsmann Stiftung savo studijoje apskaičiavo, kad imigrantų skaičiui sumažėjus bent 10 proc., Didžiosios Britanijos pajamos per capita kristų nuo 0,5 iki 1,1 proc. Jei imigrantų sumažėtų 50 proc., praradimai būtų dar didesni, tai yra 2,7-6,2 proc. ilguoju laikotarpiu.
Lietuviai gali pasukti į Norvegiją ir Švediją?
Jungtinė Karalystė yra viena populiariausių lietuvių emigrantų mekų. Šioje šalyje, Lietuvos ambasados Jungtinėje Karalystėje duomenimis, gali gyventi apie 180 tūkst. Lietuvos piliečių. Tai britų Nacionalinio statistikos biuro informacija, pateikta 2015 m. gruodį.
„Eurostat" duomenimis, 2014 m. pradžioje Didžiojoje Britanijoje gyveno apie 160 tūkst. Lietuvos piliečių.
Jungtinė Karalystė nepriklauso Šengeno erdvei, bet buvo atvira laisvam darbo jėgos judėjimui.
„Jeigu „Brexit“ bus iš tiesų pabaigtas, aš manau, kad išstojimo procese gali atsirasti sąlygų, kurios būtų skirtos vidinio Europos Sąjungos mobilumo reguliavimui. Labai didelis klausimas, kaip tai bus padaryta. Manau, kad Jungtinės Karalystės politikai suvokia, kad imigracija į šalį prisidėjo prie ekonomikos augimo. Tai yra faktas. To nenori pripažinti tik populistinės partijos, kurios iš principo visą kampaniją susiejo su imigracija ir net melavo“, - sako K. Žibas.
Eksperto teigimu, imigracija į Jungtinę Karalystę ateityje gali būti ribojama, tačiau šalies pasitraukimas tikriausiai niekaip nepaveiks šiuo metu ten legaliai gyvenančių ir dirbančių lietuvių, bet gali turėti įtakos tiems, kurie Didžiojoje Britanijoje dar neįsitvirtino, arba tik planuoja ten vykti.
K. Žibo manymu, po Jungtinės Karalystės išstojimo didelės grįžtamosios migracijos į Lietuvą tikėtis neverta, labiau tikėtina, kad keisis migracijos kryptys. Jo teigimu, tai įrodo migrantų elgsena per ekonominę krizę 2008-2010 m.: tuomet tikėtasi, kad migrantai grįš į savo kilmės šalis (Lietuvą, Lenkiją), tačiau nors dalis ir grįžo, kiti vis tik pasuko į Šiaurės šalis – Norvegiją ir Švediją.
„Tai jeigu dėl „Brexit“ sugriežtės migracijos politika, o taip greičiausiai ir bus, tai grįžtamoji migracija nebūtinai turi pastebimai padidėti“, - sako L. Žibas.
Tiesa, iki šiol Švedijos kryptis tarp lietuvių nebuvo labai populiari, mat, kaip teigia Lietuvos ambasadorius Švedijoje Eitvydas Bajarūnas, Švedijoje labai gausu imigrantų iš trečiųjų šalių – jie užima daugelį darbo vietų, į kurias galėtų pretenduoti lietuviai. Be to, Norvegijoje darbo užmokestis didesnis nei Švedijoje.
Kas gali rinktis Lietuvą?
Kodėl mokslininkai nesitiki lietuvių emigrantų grįžimo į Lietuvą? Pirmiausia dėl darbo užmokesčio skirtumų tarp Jungtinės Karalystės ir Lietuvos.
Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovė A. Sipavičienė teigia, kad grįžtančiųjų natūraliai daugėtų, jeigu Lietuvoje būtų didelė darbo jėgos paklausa, o darbo užmokesčio dydis būtų aukštesnis nei yra dabar. Jos teigimu, darbo Lietuvoje darbo vietos priimtinumas priklauso nuo srities – vienose srityse atlyginimai patrauklesni, kitose – nelabai.
Statistikos departamento duomenimis, didžiausi vidutiniai atlyginimai 2015 m. buvo informacijos ir ryšių sektoriuje (1229 Eur bruto), finansinėje ir draudimo veikloje (1341,9 Eur bruto), mažiausi – apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų veikloje (452,9 Eur bruto), meninėje, pramoginėje ir žmonių poilsio organizavimo veikloje (582,9 Eur bruto) bei kitoje aptarnavimo veikloje (587,5 Eur bruto).
Pasak A. Sipavičienės, emigrantams tikrai nepatrauklios darbo vietos, kuriose būtų mokama minimali alga.
Tačiau ji neatmetė galimybės, kad dėl referendumo rezultatų Jungtinėje Karalystėje galėtų supanikuoti nelegaliai ten dirbantys lietuviai, kuriems grįžimo alternatyva gali pasirodyti patraukli, mat buvimas šioje šalyje taptų labai neužtikrintas.
„Bet aš manau, kad tikrai gali sumažėti emigracija iš Lietuvos į Jungtinę Karalystę“, - sako A. Sipavičienė.
Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro duomenimis, pagal lietuvių emigrantų skaičių populiariausios šalys 2005-2015 m. buvo Jungtinė Karalystė, Kanada, Airija, Vokietija, Norvegija, Ispanija, JAV, Rusija, Danija, Švedija.
Klausiama, kaip būtų geriausia privilioti emigrantus grįžti namo, A. Sipavičienė minėjo, kad grįžtantiems labiausiai reikia tikslios informacijos ir tikrumo, kad jie sugebės pragyventi tą laikotarpį, per kurį ieškos darbo. Pašnekovė kaip ypač jautrią grupę pabrėžė vienišus tėvus su vaikais.
A. Sipavičienė teigė girdėjusi, kad jaunimas kartais džiaugiasi galintis grįžti iš emigracijos ir iškart atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą.
„Jei grįžti be nieko, tai grįžti tarsi pralaimėtojas, o jei patenki į kariuomenę, tai tampi tėvynės gynėju ir paskui dar turi lengvatų stojant į aukštąją mokyklą. Bet šiaip pats baisiausias dalykas būtų kviesti „atvažiuokit" nepagalvojant detalių, ką žmonės darys grįžę. Darbdaviai sako, kad jiems darbuotojų trūksta, bet nežinau, ar atlyginimai patenkintų grįžtančius. Jiems darbuotojų trūksta, bet jie nori juos gauti pigiai. O jeigu nori gero darbuotojo, reikia kelti atlyginimą. Tačiau gal smulkus verslas nelabai gali pakelti", - sako A. Sipavičienė.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja Dovilė Žvalionytė teigia, kad dalis emigrantų ryžtasi grįžti net ir įvertinę mažesnį darbo užmokestį Lietuvoje, mat žmones natūraliai kamuoja ilgesys, norisi gyventi ir dirbti kultūriškai artimoje aplinkoje.
„Tačiau žmonėms reikia aiškiai matyti, kur jie gali prisitaikyti, kur grįžti, pamatyti, kokios sąlygos", - sako pašnekovė.