Vienintelis maistas
Labdaringų valgyklų duris praveriančiųjų eilė ilgėja.
Skurstantiesiems pagalbos ranką tiesiančios paramos organizacijos, matydamos, kaip ūkininkai, protestuodami dėl nukritusių supirkimo kainų, pieną pila tiesiog laukuose, prašo jį verčiau paaukoti nepasiturintiesiems.
Panevėžio agentūros „SOS vaikai“ vadovė Irma Zabulionytė pastebi, kad besikreipiančiųjų pagalbos maistu ar drabužiais skaičiai kiekvieną mėnesį auga. Agentūros labdaringos valgyklos duris Rožių gatvėje praveria ir visai iki šiol nematyti veidai, ir senbuviai.
Pasak I. Zabulionytės, kiekvieno jų istorija – kitokia, tačiau visus vienija bendras dalykas – skurdas, o kartais ir badas.
„Būna atvejų, kai pirmadienį į mūsų labdaringą valgyklą atėjusieji pasiguodžia nuo šeštadienio burnoje kąsnio neturėję. Sunku suvokti, kad XXI a. žmonės badautų, bet tokia realybė“, – kalbėjo I. Zabulionytė.
Šioje valgykloje kasdien paruošiama apie aštuonios dešimtys porcijų šilto maisto – sriuba ir antrasis patiekalas.
Sotūs ir skanūs nemokami pietūs priklauso tik tada, kai žmogus pateikia dokumentus, įrodančius jo gaunamas mažas pajamas. Visgi, pasak direktorės, jei situacija išskirtinė, niekas nepaliekamas alkanas.
„Neseniai diskutavome, kokios turėtų būti tos minimalios pajamos, kad žmogus galėtų oriai ne pragyventi, o išgyventi. Tai priklauso nuo daugelio aplinkybių, todėl į kiekvieną situaciją stengiamės pažvelgti bendruomeniškai – pirma žmogus, o jau po to popieriai. Juk tas, kuriam nereikia, ir nesikreips pagalbos maistu“, – kalbėjo I. Zabulionytė.
Prašo pagalbos
Kaip pastebi varguolių gelbėtoja, situacijos, kodėl žmonės susiduria su skurdu, labai įvairios: artimųjų netektys, nelaimės, skyrybos, ligos ar traumos. Kartais gyvenimas, esant tokioms kainoms, kaip dabar, pasak I. Zabulionytės, gali pradėti griūti tiesiog netekus darbo.
„Patekti į skurdo gniaužtus nėra sudėtinga. Dažnas senolis visus pinigus palieka mokesčiams už butą ir vaistams, o maistui nebelieka. Jeigu nėra artimųjų, galinčių padėti, belieka kreiptis į mus. Dauguma besikreipiančiųjų – priešpensinio ar pensinio amžiaus panevėžiečiai“, – pasakojo agentūros vadovė.
Ji pastebi dar vieną tendenciją: daugėja senjorų, kurie dėl sveikatos ne tik negeba pasigaminti maisto, bet ir negali ateiti iki labdaros valgyklos.
„Didžiausias rūpestis – pasiekti tuos, kurie savo namuose savotiškai įkalinti dėl ligos ar negalios. Ir tokių atvejų daugėja“, – pabrėžia varguolių globėja.
Kad galėtų padėti skurstantiesiems, pati organizacija prašanti geradarių pagalbos. Maisto produktų jie gauna ne tik iš „Maisto banko“, bet ir pavienių ūkininkų ar gyventojų.
„Skambino iš Biržų ūkininkė, kuri norėtų nemokamai dalyti pieną. Mielai tokią pagalbą priimtume. Šiuo metu verkiant reikia ir malkų. Esame priversti ieškoti rėmėjų, kad galėtume padėti ir kitiems“, – sakė I. Zabulionytė.
Išsigelbėjimas – sriubos lėkštė
Panevėžio Šv. Juozapo globos namų, besirūpinančių labdaringa „Betliejaus“ valgykla, direktorius Patrikas Skrudupis taip pat pastebi, kad apie blogėjančią ekonominę situaciją signalizuoja ir kone 30 proc. išaugusios pagalbos prašytojų gretos.
„Per praėjusius metus pagaminome apie 12 tūkst. porcijų maisto. Jau dabar matome, kad šiemet jų bus daugiau. Bent jau metų pradžioje stebime, kad naujų žmonių, ateinančių į „Betliejaus“ valgyklą, padaugėjo apie 30 proc. Žinoma, dalis jų migruoja – vieni susiranda darbus, pakeičia gyvenamąją vietą, kiti netekę darbų sugrįžta“, – kalbėjo P. Skrudupis.
Anot jo, kiekvieno žmogaus, stojančio į eilę dėl šiltos sriubos dubenėlio, istorija vis kitokia: įvairios priklausomybės, socialinių įgūdžių stoka, įkalinimo įstaigų patirtis, didžiuliai gyvenimo sukrėtimai, po kurių žmogus nepajėgia stotis ant kojų.
Nemaža dalis prašančiųjų maisto – sunkiai galą su galu suduriantys senjorai, neįgalieji ar tiesiog negalintieji pritapti prie šio skubančio pasaulio.
Kurį laiką nemokamos sriubos dubenėlio ateidavo ir karo pabėgėliai iš Ukrainos.
„Betliejaus“ valgyklos klientai žino: teisiančių ar smerkiančių žvilgsnių čia nesulauks.
„Stengiamės nevertinti, neteisti, nepamokslauti, o žmones priimti tokius, kokie jie yra. Norime juos paskatinti kabintis į gyvenimą. Labai džiaugiamės, kad tokių gražių istorijų išties yra. Pavyzdžiui, į „Betliejaus“ valgyklą savanoriauti atvyksta panevėžietis, kuris dar prieš keletą metų jos duris praverdavo neturėdamas ką valgyti. Jam pavyko įsidarbinti, atsistoti ant kojų“, – pasakojo P. Skrudupis.
Sunkumai suvienija
Nors pagalbos prašytojų gretos auga, tačiau daugėja ir norinčiųjų pasidalyti su varguoliais. „Betliejaus“ valgyklos didžiausias rėmėjas – „Maisto bankas“, kartais atsiranda pavienių ūkininkų, aprūpinančių daržovėmis ar vaisiais. Pasak P. Skrudupio, didžiulė paspirtis – įvairios miesto bendruomenės: vaikų darželiai, mokyklos, kolektyvai, „Carito“ Panevėžio skyrius.
Direktorius sako pastebintis, kad ekstremalios situacijos, kaip kad pandemija, karas Ukrainoje, o dabar – sunkmetis, sutelkia žmones geriems darbams.
„Kuo sudėtingiau, tuo atviresnės širdys kitų skausmui. Ekstremaliose situacijose, šiuo atveju skurdo akivaizdoje, žmonės nori dalytis – kas maisto lauknešėliais, kas savo laiku ar energija savanoriaudami. Per Kalėdas išdalinome aštuonias dešimtis maisto paketų stokojantiesiems. Tik gerų žmonių pagalba šie kalėdiniai krepšeliai buvo gausūs, o mūsų sandėlis prisipildė maisto atsargų, kad kasdien galėtume išvirti sriubos ar košės stokojantiesiems“, – pasakojo P. Skrudupis.