Niekas – nei teisinė kova, nei mitingas ir vieši pareiškimai – lietuvei kol kas nepadėjo įrodyti, kad socialiniai darbuotojai neteisingai įvertino situaciją, kai dukrelę buvo galima grąžinti namo po pusės metų gyvenimo pas globėjus britus.
Tačiau moteris per tuos metus neprarado vilties, bando suvienyti tokios britų socialinės politikos paliestas šeimas, o karčią savo patirtį sudėjo į neseniai išleistą knygą „Pusė mano širdies“.
Didžiulį likimo smūgį atlaikiusi, bet toli gražu jo nesužlugdyta A. Ambrasaitė savo istoriją papasakojo ir „Tiesai“.
– Knygoje sudėta visa Jūsų nemaloni patirtis?
– Nepasakyčiau, kad tai nemaloni, greičiau – pamokanti patirtis. Aš ją vertinu, per ją aš daug ko išmokau, išaugau. Be šios patirties aš nebūčiau tokia, kokia dabar esu.
– Kokia istorija ir kaip ji aprašyta?
– Pradėjau nuo to, kaip iš manęs buvo atimta dukra, – tai įvyko 2009-ųjų vasarą, kai susidūriau su šios šalies socialinėmis tarnybomis. Norėjosi visa tai aprašyti, dalytis patirtimi, tačiau nežinojau, nuo ko pradėti. Ir po vieno mitingo, kurį rengėme su kitomis vaikų netekusiomis motinomis, susitikau su iš Lietuvos atvykusia žurnaliste.
– Galėtumėte glaustai visa tai apibendrinti?
– Vilniuje 2006 metais britų slaugos darbuotojų agentūra „Bupa“ rengė darbuotojų atranką, aš sėkmingai joje pasirodžiau ir atvykau čia dirbti sanitare. Darbdaviai viskuo pasirūpino – mano atvykimu, apgyvendinimu Pietvakarių Londone, dokumentais. Darbas, tiesa, buvo sunkus, bet aš to nebijojau, atlikau jį gerai.
– Kaip viskas klostėsi toliau?
– Darbdavių parūpintame name gyvenome trise, kartu su kolegėmis iš Lenkijos. Bet aš labai norėjau atsivežti savo dukrą, tad netrukus išsinuomojau atskirą butą ir įsikūriau jame su savo mergaite, kuriai tuo metu buvo ketveri su puse. Auksė iš karto pradėjo lankyti mokymo įstaigą.
Darbe sekėsi puikiai, darbdaviai mane vertino: vyresnieji matė, kas iš tikrųjų gerai dirba, o kas darbą imituoja. Net kai dėl alkoholio vartojimo neateidavau į darbą, jie buvo tikri, jog grįžusi atliksiu viską, kas man priklauso.
– Darbdaviai Jums atleisdavo tokius paklydimus?
– Na, jie nežinodavo tikrosios mano neatėjimo priežasties, dengdavausi liga ar dar kuo. Tik merginos, su kuriomis gyvenau, žinojo, kaip yra iš tiesų, bet jos neprasitarė apie tai vyresniesiems.
– Tad jus su dukra išskyrė alkoholis... Ar žinote, su kuo ir kur jūsų dukra gyvena dabar?
– Ją globoja pagyvenusių britų šeima, moteris turi ukrainietiškų šaknų. Tai atsakingi, išprusę, inteligentiški ir malonūs žmonės. Galiu su ja retkarčiais bendrauti – mums leidžiama pasimatyti aštuonis kartus per metus.
– Iš pradžių labai aktyviai kovojote dėl teisės susigrąžinti dukrą. Praėjo septyneri metai – ar per tą laiką susitaikėte su britų institucijų sprendimu?
– Aš to nepavadinčiau susitaikymu, bent jau ne su britų institucijų sprendimu. Susitaikiau su situacija. Sprendimas yra neteisingas mano atžvilgiu, neteisingai socialinė darbuotoja įvertino situaciją, apšmeižė mane. Jau po pirmųjų metų turėjau susigrąžinti dukrą.
Kova tęsiasi iki šiol, tik tyliai: mano advokatė nuolat raštiškai kreipiasi į valdžios institucijas, nesėdžiu rankų sudėjusi. Praėjusiais metais teismas nusprendė, kas mano ir Auksės ryšiai privalo būti stiprinami.
– Kaip per tiek laiko pasikeitė dukra, jos santykis su Jumis, reakcija į Jus?
– O kokia Jūsų ateities vizija? Vieną dieną Jūsų dukra taps pilnamete ir galės laisvai rinktis. Kas, jeigu tuomet ji nuspręs su Jumis nebebendrauti?
– Ji dar iki pilnametystės įgaus teisę prašyti teismo panaikinti globą ir grįžti pas mamą. Bet sprendžia teismas, norai atsiduria antrame plane. Buvo tokių atvejų – viena 14-metė brazilė kreipėsi į teismą su tokiu prašymu, bet šis buvo atmestas. Teismas nustatė, jog mergaitės interesams tuo metu gali geriausiai atstovauti globėjai.
– Jūs bandote vienyti mamas, ištiktas panašaus likimo. Tai išskirtinai lietuvės ar ir kitų tautybių moterys?
– Ta grupė „Facebook‘e“ orientuota į lietuves. Tikslas – dalytis informacija, patarimais, kad reikia būti labai budriems, kad gyvenant Jungtinėje Karalystėje privaloma elgtis kitaip, nei Lietuvoje. Bet mus susiranda ne tik lietuvės ar moterys, gyvenančios Jungtinėje Karalystėje, – kreipiasi bėdos ištiktos mamos ir iš kitų šalių.
– Kodėl sakote, kad reikia būti budriems? Britai gali neteisingai įvertinti lietuvių elgesį su vaikais?
– Taip, juk čia skirtinga kultūra, tradicijos, požiūris. Štai vienas iš pavyzdžių: lietuvė susipyko su vyru, apie tą kivirčą sužinojo socialiniai darbuotojai, atsakingi už vaiko gerovę. Vėliau ta moteris atnaujino santykius su tuo vyru, mat jam atleido ir vėl nori gyventi kartu.
Bet jau nebe ji sprendžia, ar gali gyventi kartu, o minėtieji socialiniai darbuotojai. Tai lietuvėms dar labai sunku suvokti. Tuo tarpu Lietuvoje užtektų tiesiog dviejų žmonių sprendimo taikytis.
– Įsivaizduokime situaciją: iš Lietuvos atvyksta šeima su vaiku. Kokius elgesio su vaiku įpročius, įprastus Lietuvoje, čia reikėtų pamiršti?
– Pirmiausia reikia įsidėmėti, kad negalima palikti vaikų vienų. Ir nors šią taisyklę žino daugelis, vis tiek tokių atvejų pasitaiko.
Vaiko interesai visur ir visada turi būti aukščiau visko, įskaitant asmeninius interesus. Kad ir kaip banaliai tai skamba, kasdienybėje tai pritaikyti gali būti sunku. Negali ginčytis su vyru vaiko akivaizdoje – privalai galvoti ne apie save ar jį, o apie tai, kaip tas kivirčas paveiks vaiką: sukelsi jam nerimą, gali psichologiškai traumuoti.
Atėjo į svečius draugė, žiūrite su ja televizorių, kai vaikas tame pačiame kambaryje. Nieko tokio, jis pripratęs… Ne. Privalai galvoti, ar vaikui tokia situacija gera.
– Ar galima sakyti, kad Jūsų istorijos perkėlimas į knygą yra patarimų rinkinys panašaus likimo žmonėms?
– Nesakyčiau taip. Aš tikiuosi, kad ji padės tiems, kuriems trūksta tikėjimo, vilties. Kad padės jiems keistis ir suprasti, jog reikia ieškoti pagalbos. Universalaus recepto visiems nėra, man pačiai daug ką padėjo suprasti pranciškono brolio Gedimino Numgaudžio pamokslai, tikėjimas Dievu.
– Galima knygą pavadinti Jūsų apsivalymu, išsivadavimu iš vidinių sunkumų?
– Kaip Jūs gyvenate dabar?
– Dabar aš auginu sūnelį, kuris pasaulį išvydo 2014 metais. Džiaugiuosi ir vertinu kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką. Taip patarčiau gyventi visiems, užuot keikus gyvenimą, nes jame svarbiausia meilė ir atleidimas. Tai įsisąmoninus, likimas nebeskriaus.