Gruodžio 11-ąją dviejų europarlamentarų iš Lietuvos – Europos liaudies partijos atstovų Andriaus Kubiliaus ir Rasos Juknevičienės suburtas Europietiškosios Rusijos forumas atrodė lyg nedidelis, netgi kamerinis bendraminčių – Europos politikų ir ekspertų renginys.
Tačiau EP naujokams – A. Kubiliui ir R. Jukneviečienei netrūko ambicingų idėjų, kurios sutraukė smalsuolių ir iš kitų frakcijų: vienas renginio dalyvių – Europos žaliesiems atstovaujantis ir Astrachanėje, šiandieninėje Rusijoje gimęs europarlamentaras iš Vokietijos Sergejus Lagodinskis tikino, jog Rusijos piliečiams būtina parodyti, kad europiniam vystymosi keliui esą priklauso ateitis, ir kad juo sėkmingai suka vis daugiau Rusijos kaimynių.
Kiti europarlamentarai į renginį atėjo parodyti daugiapartinę paramą, pavyzdžiui ne vienerius metus A. Kubiliaus ir R. Juknevičienės oponentu buvęs europarlamentaras Juozas Olekas, o savotišku priešininkų žvalgu buvo europarlamentaras Bernardas Guetta iš ne ypač gausios Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono rėmėjų EP stovyklos.
A. Kubiliaus teigimu, būtent E. Macrono bandymai įpūsti naujos gyvybės santykiams su Rusija – neva europietiška valstybe, kurios atstūmimas buvo strateginė klaida, padėjo gauti daugiau dėmesio pačiai temai: kaip Europa turėtų toliau bendrauti su Rusija, kuriai taikomos ES sankcijos, kuri vis agresyviau ir įžūliau elgiasi ES šalių sostinėse?
Ar įšaldytus ir beveik neegzistuojančius EP bei Rusijos Dūmos santykius reikėtų atnaujinti, tarsi nieko nebūtų nutikę per pastaruosius penkerius ar daugiau metų?
Paradoksalu, bet EP, kuriame netrūksta Kremliaus režimo simpatikų, E. Macrono idėjos dėl santykių su Rusija atnaujinimo nesulaukė didelio susižavėjimo, kaip ir daugelis kitų Prancūzijos vadovo iniciatyvų. Tuo metu A. Kubiliaus ir kitų forumo dalyvių pristatyta Vakarų strategija Rusijos atžvilgiu bent jau renginyje buvo sutikta optimistiškai – tai esą žingsnelis į priekį.
Siūlo ilgalaikę strategiją
Pagrindinis dokumentas, kuriuo rėmėsi pusantros valandos trukusios diskusijos dalyviai – Vakarų strategija Rusijos atžvilgiu numato tris svarbiausias dalis: atgrasymą, sulaikymą ir transformaciją. Pirmosios dvi dalys netgi EP nėra jokia naujiena ar radikalūs pasiūlymai: Rusijos atgrasymų Rytiniame ES sparne užsiima NATO, o sulaikymo strategijoje svarbūs veiksmai prieš Rusijos taikomas hibridines priemones – dezinformaciją, įtakos operacijas, kišimąsi į rinkimus.
Be to, užsimenama ir apie energetinės nepriklausomybės projektų svarbą, mažinančią priklausomybė nuo Rusijos, kurios energetiniai projektai, tokie kaip Astravo atominė elektrinė kelia nereikalingą įtampą.
Net ir čia, kaip teigiama dokumente, ES galėtų pasitempti ir pasimokyti iš, pavyzdžiui, JAV: pastaroji šalis dar 2017 m. priėmė naują Nacionalinio saugumo strategiją, kurioje įvardijo Kiniją ir Rusiją, kaip dvi pagrindines grėsmes JAV saugumui.
Todėl ES esą būtų naudinga turėti tokią strategiją, kurioje Rusija taip pat būtų įvardijama grėsme, juo labiau, kad kita tarptautinė organizacija – NATO, kurioje narėmis yra dvi dešimtys ES valstybių, jau ir taip viršūnių susitikime Londone įvardijo Rusiją grėsme.
Kita vertus, pagrindinė Europietiškosios Rusijos draugų forumo mintis sukosi ne apie šiuos strateginius punktus, o apie trečiąją – Rusijos transformacijos dalį. Tiek pačiame dokumente, tiek renginyje pripažinta, kad Rusijos politinė ateitis priklauso nuo jos pačios piliečių valios, tačiau rusams galima padėti iš tikrųjų transformuojant šalį į europietišką šalį. O ji, kitaip, nei teigia E. Macronas, kai kurių renginio dalyvių nuomone, dar neatrodo ar bent jau nesielgia taip.
Ėmėsi apleistos temos
Tai, kad Europietiškosios Rusijos draugų forumą vesti buvo patikėta būtent A. Kubiliui – EP naujokui, bet kartu ir patyrusiam, ne vieną strateginę viziją parengusiam politikui – ne atsitiktinumas.
Pats juokais pripažinęs, kad ne vieną dešimtmetį Lietuvos Seime turėjęs atlaikyti oponentų atakas dabar A. Kubilius jaučiasi kaip žuvis vandenyje – čia jo balsas jau vertinamas EPP frakcijoje, o be aiškios vizijos, krypties ir šeimininkų likusios Rytų partnerystės ir Rusijos temos, regis, tik ir laukė žmonių, kurie galėtų jų imtis.
„Buvau nustebęs, kad Rytų partnerystė ir Rusijos tema sulaukia tiek nedaug dėmesio EP. Čia nėra daug idėjų, ką darysime, kokia mūsų ilgalaikė strategija su Rusija, tad mano mintis buvo suburti šias mintis į vieną vietą ir kas gali įvykti per artimiausią dešimtmetį, norime žiūrėti ilgalaikę perspektyvą, tam ir subūrėme šį forumą“, – teigė A. Kubilius, pripažinęs, kad laikinas pavadinimas – Europietiškos Rusijos draugai kol kas visai tinka.
Būtent draugiškiausiai nusiteikę buvo renginyje dalyvavę rusai: opozicijos atstovas iš garsios diplomatų šeimos Vladimiras Milovas, ne mažiau garsi politologė ir viena įtakingiausių viešųjų intelektualų pasaulyje pripažinta Lilija Ševcova. Pastaroji tikino niekaip negalinti suprasti, kodėl būtent lietuviai – ne lenkai, ne latviai ar kiti, taip aktyviai palaiko Rusijos demokratines jėgas, tačiau dėkojo už tai ir visiškai palaikė idėją, kad Europai nevertėtų užmiršti Rusijos.
„Mes norime pademonstruoti viltį, kad nesame beviltiški“, – teigė L. Ševcova, sukėlusi juoko bangą. Tuo metu V. Milovas – energetikos ekspertas, ekonomistas, buvęs Rusijos energetikos viceministras taip pat džiaugėsi, kad Europa dar visiškai nenurašė Rusijos, kaip azijietiškos diktatūros, kad Europoje dar yra europietiškosios Rusijos draugų.
„Manau, kad E. Macrono požiūris į dabartinę Rusiją yra strateginė klaida. Jis siekia perkrauti santykius su V. Putino režimu, nes jis esą stiprus ir legitimus, jis turi solidų žmonių palaikymą, su juo teks tartis – tai yra pirmoji klaida“, – pabrėžė V. Milovas, tikinęs, kad V. Putino ir jo pagrindinės politinės jėgos – partijos „Vieningoji Rusija“ populiarumas smarkiai krenta.
Tai esą rodo ir dėl įvairiausių priežasčių kylantys ir niekaip nesibaigiantys protestai Rusijoje, tos pačios „Vieningosios Rusijos“ politikų ėjimas į rinkimus po nepriklausomų kandidatų vėliava, stengiantis atsikratyti nepopuliarios proputiniškos jėgos šleifo.
Visa tai gal ir būtų nesvarbu nedemokratinėje šalyje, kaip Rusija, kur galima klastoti rinkimus, suiminėti opozicijos narius prieš rinkimus arba tiesiog neleisti jiems juose dalyvauti, tačiau Rusijoje, anot V. Milovo, V. Putinas jau nebėra toks stiprus, kokį bando vaizduoti savo rėmėjams ir pasauliui.
„Jis tik bando manevruoti. Rusijos visuomenėje stiprūs demokratiniai instinktai, o šalis pavargusi nuo Putino sukurtos sistemos ir nori demokratijos – ne tos liberaliosios demokratijos bandymų, o būtent būti išgirstiems, dalyvauti politiniame procese“, – teigė V. Milovas.
Spręs patys Rusijos žmonės
Vakarų strategijai Rusijos atžvilgiu, būtent Rusijos transformacijos procesas ir numato kryptis, kaip rusai tai galėtų pasiekti. Visų pirma Vakarai – pirmiausiai ES raginami turėti ilgalaikę strategiją.
„Štai kodėl nuolat kalbame apie Rytų partnerystę, nes Ukrainos sėkmė ilgalaikėje perspektyvoje turės įtaką tiek Rusijos eiliniams žmonėms, tiek valdžiai – kodėl Rusija negalima tokia būti? Gali, tikiu, kad Rusija gali būti demokratiška. Kitas dalykas – ES strateginė vizija dėl santykių su Rusija. Kalbant apie praktinius aspektus – bevizis režimas, laisva prekyba ir pan. – tai būtų aiškūs signalai Rusijos žmonėms, ko jie netenka, kol jų šalis nėra demokratinė“, – teigė A. Kubilius.
„Mūsų požiūriu, klausimas yra paprastas: ar tikime, kad Rusija taps demokratine šalimi? Ne šiandien, ne rytoj, gal ne V. Putino valdymo metais, bet kada nors. Jei netikime, reikia galvoti, kaip elgtis su nedemokratine ir vis agresyvesne Rusija – tuo mes skiriamės nuo Macrono idėjų.
O jei tikime, turime galvoti jau dabar apie tai, ką mes Vakaruose turime padaryti ir kokią strategiją turime suformuoti, siekdami padėti Rusijos transformacijai“, – pabrėžė A. Kubilius.
Tiesa, jam antrinusi L. Ševcova pripažino, kad tam yra bent keli iššūkiai. Be akivaizdaus Kremliaus pasipriešinimo – tiek politinio, diplomatinio, tiek informacinio, stengiantis parodyti bet kokias iniciatyvas padėti Rusijos demokratinėms jėgoms kaip kišimąsi į Rusijos vidaus reikalus, yra ir fundamentalesnės problemos.
„Pirmoji yra Europos, kuri yra priešiška rusiškai civilizacijai, bet tuo pačiu Europa yra svarbus išorės veiksnys, leidžiantis Rusijos sistemai išgyventi per prekybą, ekonominius santykius ir Rusijos kleptokratinio elito integraciją į Vakarus ir Rusija tuo naudojasi ypač sumaniai“, – pabrėžė L. Ševcova. Jos teigimu, Rusijoje proreuropietiška mažuma išties nėra didelė ir tesiekia gal 15 proc., bet elito struktūrose net 70 proc. jau esą nori pokyčių, nors tuo pačiu metu jų ir bijo, nes tai reikštų iš apačių kylančią revoliuciją, kurios Rusijos istoriškai baigiasi kruvinai.
„Ar transformacijos metu Rusija išliks tose pačiose geografinėse ribose? Juk apie branduolinės valstybės skilimą baisu ir pagalvoti. Visos sėkmingos transformacijos Rytų ir Vidurio Europoje įvyko todėl, kad Vakarų Europa tai rėmė, o kas Europoje remtų Rusijos transformaciją?
Todėl mes turime diskutuoti apie naują Rusijos naratyvą. Nes dabartinis – kad Rusija gali egzistuoti, tik kaip ekspansinė karinė imperija nebeveikia, net patys rusai nebenori tų konfliktų, priešpriešų su amerikiečiais. Taigi, Kremliaus ideologija prieštarauja nuotaikoms.
Antroji problema yra keblesnė: ką daryti su ta šlykščia pinigų skalbykla Europoje, Londongradu, kitais mokesčių užutėkiais, kurie veikia tik su mūsų europiečių draugų pagalba – su tuo reikia kažką daryti. Mes, Rusijos liberalai tikėjome ir buvome neteisūs, kad Rusija bus pirmoji postkomunistinės transformacijos sėkmės istorija. Kita vertus, vargu ar Rusija kada bus proeuropietiška, jei neturėsime sėkmingų pavyzdžių greta“, – tikino L. Ševcova.