Sadistiškai nukankintų žmonių masinės kapavietės sukrėtė visą pasaulį
Sadistiškai nukankintų ir nužudytų civilių kūnus maskoliai niekingai slėpė paskubomis slapta užkasdami, o vėliau atrastos šios masinės kapavietės sukrėtė visą pasaulį.
Iš Kijevo vykstant į Bučą visų pirma tenka pravažiuoti Gustomelio gyvenvietės Moščicės mikrorajoną, kur akims atsiveria daugybė bombų sugriautų privačių namų.
Pasiekus šiuos griuvėsius staiga sulėtėja visų mašinų greitis, nes susidaro natūrali spūstis. Per karą susprogdinus Bučos-Irpinio tiltą buvo skubiai suręstas laikinas tiltas, ir dėl keleriopai siauresnio pravažiavimo mašinoms tenka eilėje stovėti po pusvalandį ir net ilgiau.
Pasitinka „Čekiški rūmai“
Už kelių šimtų metrų nuo tilto – sankryža, kurią pervažiavus įvažiuojame į Bučą.
Ši prasideda puikiais vešliais pušynais ir dešinėje pusėje prieš dvejus metus pastatytu nauju prestižiniu privačių namų rajonu „Čekiški rūmai“, kuris buvo statytas pagal čekišką projektą.
Šių namų grožiu pasigėrėti netenka – per maskolių bombardavimus šalia kelio stovėję pastatai virto lūženomis. Suniokoti liko ir namų kiemuose stovėję prabangūs automobiliai. Kai kurie šeimininkai jų neteko net po tris.
„Šį namą aš su savo meistrų brigada pastačiau, o dabar atvykau šeimininko prašymu įvertinti jo būklę. Galiu pasakyti viena – namas tinka tik nugriovimui. Ir spėju, kad visi gretimi namai taip pat“, – pareiškė statybų inžinierius Vasilijus Konoplenko.
Buča dar prieš dvidešimt metų buvo nedidelė gyvenvietė, kurioje didžiausi namai buvo penkių aukštų, o pastaruoju metu čia buvo statomi 9–16 aukštų namų mikrorajonai.
Ukrainiečiai buvo surengę pasalą
Maskolių tankai trečią karo dieną drąsiai įsiveržė į Bučą, tačiau ukrainiečiai Stoties gatvėje jiems surengė pasalą ir visus sunaikino.
„Tuo metu dar buvo elektra ir veikė internetas, todėl per mano kavinėje „Jul’s“ įrengtas videokameras mačiau, kaip pirmi į Bučą įvažiavę čečėnai išplėšė kavinės duris ir pasigrobė dešras, tortus, vaisius, tik alkoholio nelietė“, – pasakoja Olegas Sidorovas.
Po to, kai ši tankų kolona buvo sunaikinta, rusai kiek atsitraukė, ir prasidėjo pozicinė kova. Nepaisant atkaklaus pasipriešinimo, kovo dešimtą dieną rusų kariai Bučą užėmė.
Ukrainiečių gynėjai gavo pasitraukti į Irpinį, o rusų tankai ir sunkioji artilerija įsikūrė „Continent“ mikrorajone, kuris yra arčiausiai Irpinio.
Minėtas mikrorajonas buvo naujas ir didžiausias Bučoje, jame ką tik buvo apsigyvenę 1 200 šeimų.
Okupantai grobė ką tik galėjo
Maskoliai be perstojo šaudė į Irpinį bei Gustomelį, žinodami, kad ukrainiečiai jų nebombarduos bijodami pataikyti į gyvenamuosius „Continent“ mikrorajono namus.
Okupantai vaikščiojo po visus butus, supermarketą bei prekybos kioskus ir grobė vertingus daiktus.
Į krovinines mašinas maskoliai esą tempė viską: kompiuterius, televizorius, šaldytuvus, skalbimo mašinas, dulkių siurblius. Blogiausiai visgi esą elgėsi ne čečėnai, bet Rusijos šiaurės tautų atstovai.
Pasilinksminti norėjo sušaudydamas civilius
Kartą vienas buriatas su bičiuliais šventė gimtadienį ir panoro iš požeminio garažo išvaryti jame nuo bombardavimų pasislėpusius ukrainiečius bei pasilinksminimui šiuos sušaudyti…
Tai išgirdęs karys rusas esą sušuko, jog neliestų tų civilių, nes šie ir šiaip esą yra vos gyvi iš streso, šalčio ir bado. Minėtas rusas paleido automato šūvių seriją į dangų ir nubaidė buriatus.
O. Sidorovas nesistebi, kad Bučoje buvo prievartaujamos moterys ir šaudomi civiliai, nes dalis okupantų esą akivaizdžiai buvo nužmogėję. Pasak O. Sidorovo, jie tempėsi iš supermarketo ir kavinės alkoholį ir be perstojo svaiginosi.
Šeimą išsiuntė į Kiprą
Verslininkas žmoną su penkiais mažamečiais vaikais išsiuntė į Kiprą, o pats liko Bučoje prižiūrėti savo įmonių.
Naujausiame mikrorajone „Continent“ kartu su daugiaaukščiais namais buvo pastatyta keliolika didelių kioskų, kurių penkis įsigijo O. Sidorovas.
Juose vyriškis įkūrė kavinę, draudimo įmonę, turizmo agentūrą, gyvūnėlių maisto bei alkoholio parduotuves bei ketino plėsti verslą, tačiau po Bučoje vykusių kautynių kioskai sudegė arba apgriuvo, ir O. Sidorovas atkurti ryžosi vien kavinę, į kurios langus stiklų nebedėjo, o apkalė fanera.
„Bijom, kad okupantai vėl gali pulti Kijevą ir būsim iš naujo bombarduojami, tad investuoti į remontą neapsimoka“, – paaiškino O. Sidorovas.
Verslininko žodžius apie baimę vėl būti užpultiems patvirtino padavėja Aliona, atnešusi parodyti skeveldras bei šovinius, rastus kavinės viduje po okupantų pasišalinimo.
Grįžo tik labai maža dalis gyventojų
Kavinė „Jul’s“ buvo tapusi kultūros renginių centru – kiekvieną savaitgalį rengdavo klasikinės muzikos koncertus, poezijos vakarus, kviesdavo į popietes vaikams ir šeimoms. Dabar niūriai atrodo ne tik ši kavinė, bet ir visas „Continent“ mikrorajonas, į kurį gyventi kol kas grįžo vos 107 iš butus įsigijusių 1 200 šeimų.
Be to, grįžo daugiausia vien vyrai, palikę žmonas su vaikais saugesnėse vietose.
„Skaudu žiūrėti, žmonės ėmė kreditus, skolinosi butus iš tėvų ar giminaičių, kad įsigytų juos, o dauguma dabar liko ne tik be langų, bet ir rimtai apgadinti, o kai kurie visai sudegė“, – piktinasi O. Sidorovas.
Pagerbtas Tarasas Ševčenka
Einant nuo „Continent“ link Bučos centro pamačiau paminklą istoriniam Ukrainos herojui Tarasui Ševčenkai. Pagalvojau, jog prieš du šimtus metų asmeniškai patyrusio carinės priespaudos žiaurumus poeto dvasia ir dabar išgyvena didelį skausmą. Mat yra priversta stebėti namų griovimus bei civilių žudymus, ir regėjo, kaip okupantų bomba pataikė į butą name, esančiame priešais paminklą.
Vos 41 metus gyvenęs T. Ševčenka (1814–1861) iš vergiškos baudžiavos buvo išpirktas tik sulaukęs 24 metų, o vėliau dar dešimt metų buvo priverstas praleisti tremtyje Sibire. Laisvę jam atgauti padėjo taurūs žmonės (rusai, lenkai, lietuviai. T. Ševčenka tris metus gyveno Vilniuje, ir čia mokėsi dailės) įžiūrėję didžiulį ukrainiečio poetinį bei tapytojo talentą.
Taip, kaip kentėjo T. Ševčenka, dabar nuo maskolių kenčia visa Ukrainos tauta.
Nuo T. Ševčenkos paminklo pasukus į kairę, už kelių šimtų metrų yra nedidelė pėsčiųjų alėja, simbolizuojanti centrinę senojo miesto dalį. Joje stovi gaublio formos skulptūra su užrašu „Buča“.
Pagalvojau, jei Buča šioje skulptūroje vaizduoja Žemę, tai visos mūsų planetos galingieji ir privalėtų įsikišti, kad šis karas pasibaigtų.
Cerkvės kieme žioji kapo duobė
Einant pagrindine gatve tolėliau, už šimto metrų stovi Bučos merija, nuo kurios jau netoli ir iki apaštalo Andriejaus cerkvės. Ši cerkvė vienintelė iš keturių, esančių Bučoje, kuri atsisakė priklausomybės Maskvos patriarchatui ir tapo pavaldi Ukrainos pravoslavų bažnyčiai.
Cerkvės kieme tebežioji neužkasta kapo duobė, kurioje per miesto okupaciją buvo palaidoti broliškame kape žmonės, rasti negyvi gatvėje.
Vėliau jų asmenybės buvo nustatytos, ir giminaičiai žuvusiuosius perlaidojo kitur.
Ateityje prie šios buvusios broliškos kapavietės ketinama pastatyti simbolinį paminklą, o kol kas neužkasta duobė tarsi simbolizuoja tebesitęsiantį karą ir tebesitęsiančias ukrainiečių kančias bei netektis.
