„Patriotiški jausmai man niekuomet nebuvo svetimi. Nuo mažens žaviuosi karinėmis pajėgomis, norėjau stoti į Karo akademiją, tačiau maniau, kad tam fiziškai nesu pasiruošęs.
Be to, kai tik prasidėjo įvykiai Ukrainoje, mes su draugais pirmieji surengėme piketą prie Rusų konsulato Klaipėdoje. Aš pats tuo metu laikiau plakatą: „Olekai, grąžink šauktinius“. Išgirdo, šauktinių kariuomenę grąžino, taigi, tėvynės labui“, – šmaikštavo L. J. Liutkus.
Anot jo, atlikti pareigą tėvynei jokiu būdu nėra bausmė, tai – garbė.
Didesnės garbės nei žūti už tėvynę nėra
„Kaip sakydavo mūsų protėviai: „Su skydu arba ant skydo“. Turbūt didesnės garbės nei žūti už tėvynę nėra. Todėl nelaukiau, kol mane pašauks, nuėjau ir užsirašiau“, – sakė vaikinas.
Jis pamena, 2008 metais, dar būdamas 16-os, gavo raštą, perspėjantį, kad po dvejų metų turės atvykti, tačiau to nebesulaukė, nes tais metais šauktinių kariuomenė buvo panaikinta.
„Net tėtis man sakydavo: „Nesimokysi, niekur neįstosi, nieko, į kariuomenę. Išmokys, grįši, viskas bus gerai“, – pamena vaikinas.
Su šiuo požiūriu jis sakė visiškai sutinkantis. Maža to, yra įsitikinęs – kariuomenė padeda tapti vyrais.
„Tai mokykla, kur tu išmoksti disciplinos, tvarkos, atsakomybės. Galų gale, kaip lovą pasikloti ar spintelę susitvarkyti. Manau, tai turėtų būtina iš tėvų išeinantiems ir į gyvenimą kabintis bandantiems jaunuoliams, kad neišeitumei lepšis“, – patikino L. J. Liutkus.
Įvardijo, kas labiausiai verkia dėl šaukimų
Tarnybai jis išsirinko Klaipėdoje esantį Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų batalioną, kur susitarė pasimatyti ir su savanorišką karo tarnybą ketinančiais atlikti draugais.
„Daug kas iš mano draugų pateko į šauktinių kariuomenę – vyresnių ir jaunesnių. O tie, kurie nepateko, net nusivylė. Ne kartą girdėjau: „Na, ką, važiuoju užsirašyti į savanorius“, – patikino jis.
Pasak vaikino, dėl to, kad gavo šaukimą tarnauti verkia tik silpnieji.
„Atkreipiau dėmesį, kas dėl to labiausiai skundžiasi. Dažniausiai tai žmonės, kurie apsimeta, kad žiauriai dirba, nors iš tikrųjų jie – statybininkai ar padavėjai, kurie arbatpinigius vadina alga, sako, kad jų dėka klojasi ateitį. Arba pasiteisina tuo, kad turi šeimą. Atsiprašau, susimesti su mergina ir išsinuomoti pas močiutę su ūsais kambarį tai dar nėra šeima. Juokinga“, – mano L. J. Liutkus.
Savanorius nuo šauktinių siūlo atskirti
Jo negąsdina nei teiginiai, kad tuoj prasidės karas ar, kad šauktiniai taps tik mėsa patrankoms.
„Jei mes nesiginsime, tai niekas mūsų neapgins. Kažkiek, kad ir tą valandą, kaip kiti juokauja, turėsime gintis. Mane liūdina, kai mano draugai verkšlena dėl šaukimų. Kaip tu gali neiti pasiruošti ginti savo šeimos, kiemo, namo, artimųjų, krašto?“, – retoriškai klausė L. J. Liutkus.
Jis įsitikinęs, kad apmokymai, kaip elgtis atveju, kai valstybė – pavojuje, būtų reikalingi visiems piliečiams, nes saugumas yra svarbiausias dalykas.
JAV karių požiūris privertė susimąstyti
Anot vaikino, kol kas nėra aišku, kada sąjungininkai padės, o kada – ne. Jis tikina neseniai kalbėjęs su Lietuvoje tarnaujančiais JAV kariais, jų pozicija L. J. Liutkaus nenustebino, tačiau privertė sunerimti.
„Jie sakė: „Čia – Jūsų žemė, Jūsų kraštas, o mes atvažiavome laikinai, gauname už tai pinigus, nei pažįstame Jus nei ką. Ateiname tik ginti kažko svetimo“, – pokalbį prisiminė jis.
Pasak L. J. Liutkaus, yra daugybė lietuvių, kurie baigia mokyklas, užsiima neaiškiomis veiklomis, nors galėtų eiti į kariuomenę, kuri padėtų jiems tapti pilietiškais jaunuoliais.
„Galbūt tas jaunuolis, kuris prieš tai tik galėjo daužyti langus pasislėpęs po balkonu ir sukti suktinę, po kariuomenės taps visai kitokios pasaulėžiūros“, – svarstė vaikinas.
Veiklą kariuomenėje ketina tęsti
L. J. Liutkus tikino šiuo metu specialiai nesiruošiantis tarnybai, tačiau labai laukiantis trečiadienio, kuomet bus tikrinama jo sveikata.
„Kai kiti galvoja, kaip nuslėpti gerą savo sveikatą, aš galvoju, kaip nuslėpti senas traumas. Labai noriu tarnauti, man būtų labai gėda, labai nusivilčiau, jei nepavyktų patekti į kariuomenę. Specialiai kariuomenei nesiruošiu, tiesiog labai to laukiu, džiaugiuosi. Noriu, kad laikas greičiau praeitų“, – patikino jis.
Maža to, jei pateks į savanorių kariuomenę ir sėkmingai atliks tarnybą, jis planuoja ir toliau tęsti savo veiklą krašto apsaugoje.
„Žmonos neturiu, nuostabaus darbo – taip pat ne. Paskaičiavau, kad tie 9 mėnesiai mano gyvenimo tikrai nesugriaus, o gal net pataisys. Įkrės košės, išmokys būti šaltų nervų, atsakomybės“, – lūkesčiais pasidalijo vaikinas.