Kovotojas už tikėjimą ir Lietuvos laisvę, ilgametis pogrindinės „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ redaktorius, kalėjęs KGB kalėjime Vilniuje, sovietiniuose Permės ir Mordovijos lageriuose, ištremtas į Sibirą – šie S. Tamkevičiaus biografijos faktai buvo reikšmingi popiežiui Pranciškui apsisprendžiant suteikti jam aukščiausią dvasininko titulą, tik vienu rangu žemesnį už paties popiežiaus.
Savo namuose Kaune S. Tamkevičius su ELTA sutiko pasidalinti mintimis apie laukiančias naujoves, požiūrį į gyvenimą, Lietuvą, tikėjimą, meilę ir net apie savo vardą bei socialinius tinklus.
– Tikriausiai jau pripratote prie minties, kad būsite kardinolas?
– Na jau baigiu priprasti. (juokiasi)
– Ar pasikeitė žmonių ir jūsų santykis, kai buvo paskelbta žinia, kad esate skiriamas kardinolu?
– Tokio žiniasklaidos dėmesio kaip dabar niekada nebuvau sulaukęs. (juokiasi) Tai tuo situacija pasikeitė. O mano artimoje aplinkoje – ne, niekas nepasikeitė. Kaip bendravome, taip ir bendraujame. Tiesa, nežinau, kaip tiems žmonėms, ką jie jaučia, bet bendravime aš jokio skirtumo nepajutau. Arkivyskupijos kurijoje čia daug žmonių dirba, visi esame kaip šeima.
– Ar jūsų paties gyvenimas kaip nors pasikeis, kai tapsite kardinolu?
– Aš esu šventai įsitikinęs, kad nepasikeis. Kai popiežius kardinolu skiria jaunesnį vyskupą, tai reikia dalyvauti konsistorijose, popiežiaus rinkimuose, o iš vyskupų emeritų popiežius to nesitiki. Popiežius parašė gražų laišką ir tame laiške užakcentavo vieną mintį, kad kardinolystė nėra kažkoks garbės laipsnis, kad tai yra dar didesnė atsakomybė už Bažnyčią, dar ištikimesnė tarnystė. Tai aš manau, kad popiežius tik to ir tikisi iš manęs, kad jei Viešpats dar leis gyventi, atsakingai būsiu tas, kuo esu.
– Ištikimesnė tarnystė. Kaip jūs įsivaizduojate, ką dar galėtumėte geriau, ištikimiau daryti?
– Na, matote, jei kažkur kažko nepadarei, tai yra blogai. Mes, vyskupai, kasdien darome sąžinės sąskaitą, keliame klausimą: ko nepadariau, kur apsileidau? Yra daug sričių, kur mes niekada negalime pasakyti, kad viską padarėme. Pavyzdžiui, tokia sritis yra artimo meilė. Ar gali žmogus kada pasakyti, kad aš iš tikrųjų visus myliu ir viską padarau ką galiu. Manau, kad visada yra galimybė padaryti kažką geriau, daugiau. Popiežius ir šitoje vietoje akcentavo, kad kardinolo tarnystėje mūsų dienomis ypatingai svarbi atjauta ir gailestingumas, nes pasaulyje dabar yra labai daug piktumo, neapykantos, susipriešinimo. Vietoje to, kad padėtų, žmonės vieni kitiems pagalius kaišioja į ratus. Tai krikščionio, tuo pačiu ir vyskupo, kardinolo pareiga praktikuoti atjautą ir gailestingumą, skleisti tai visuomenėje.
– Kur jūs gyvensite, kai tapsite kardinolu?
– Aš planuoju likti čia gyventi, kur jau seniai, nuo 1992 metų, ir gyvenu (Kauno arkivyskupijos kurijos pastate. – ELTA). Kai kažkada bus paskirtas Kauno arkivyskupas metropolitas, tai su juo šnekėsiuosi. Jeigu čia gyvendamas aš jam netrukdysiu, tai gyvensiu ir toliau, o jei jam atrodytų, kad būtų geriau, kad aš gyvenčiau kur kitur, tai aš prie vietų nesu per daug prisirišęs. Tik, žinoma, iš Kauno išvykti niekur neketinu. Buvau ir liksiu Kauno pilietis.
– Ar jums reikės važinėti į Vatikaną?
– Retom progom tikriausiai reikės nuvažiuoti. Bet tai tikrai nebus dažnai.
– Kaip vyks pats jūsų tapimas kardinolu? Ar numatyta kažkokia speciali ceremonija?
– Spalio 5 dieną Vatikane vyks konsistorija (kardinolų susirinkimas, kuriam vadovauja popiežius. – ELTA) ir jos metu naujai paskirtiems kardinolams popiežius duos kardinolišką biretą (standi keturkampė kepuraitė. – ELTA) ir kardinolišką žiedą. Ta ceremonija paprasta ir nesudėtinga. Čia nėra šventimai kaip kunigystės ar vyskupo konsekracija. Kardinolas yra tik tarnystės pakopa.
– Galbūt tapęs kardinolu jūs daugiau dalyvausite Lietuvos visuomeniniame gyvenime?
– Kam būnu reikalingas, tai ir dabar mane labai lengvai susiranda ir pasikviečia. Kažko daugiau, specialiai... nežinau... Politikoje dvasiškiai nedalyvauja, bet jie irgi yra piliečiai. Ir, pavyzdžiui, man, kaip piliečiui, ne tas pats, kas vyksta politiniame gyvenime, pavyzdžiui, kokias vertybes turi konkreti partija, kieno interesus ji gina, ar tik turtingųjų, ar visų žmonių, kaip žiūri į šeimą? Yra dalykų, kurie kiekvienam tikinčiajam, krikščioniui žmogui, kas jis bebūtų, kad ir kardinolas, labai rūpi.
– Apie jūsų skyrimą kardinolu. Žiniasklaidai esate sakęs, kad per jūsų asmenį popiežius taip pagerbė visus, kovojusius už Lietuvos laisvę. Ar jūs buvote anksčiau pažįstamas su popiežiumi Pranciškumi, ar jis žinojo jūsų biografiją?
– 1994 metais mes buvome susitikę vyskupų sinode, bet asmeniškai tada nebendravome. Aš tada iš tolo mačiau jauną, liekną Argentinos vyskupą Bergoglio. Ir aš, ir jis tada neseniai buvome tapę vyskupais. O dabar Lietuvoje buvo antrasis mūsų susitikimas.
– Ryškiausias susitikimas turbūt buvo Vilniuje buvusiame KGB kalėjime?
– Taip, tikriausiai. Aš nežinau aplinkybių, kas popiežiui pasiūlė aplankyti šitą vietą. Šis KGB kalėjimas yra neatskiriamas nuo mūsų tautos ir Bažnyčios istorijos, nes per 50 okupacijos metų jame pabuvojo tūkstančiai, kentėjo tūkstančiai. Tai, manau, kad popiežiui buvo labai svarbu čia apsilankyti. Mačiau jį giliai, giliai susikaupusį ir besimeldžiantį tose kamerose, kur kalėjo mūsų partizanai, kunigai ir vyskupai.
– Ar jūs popiežiui rodėte tą kamerą, kurioje pats kalėjote?
– Visi, kurie mes ten kalėjome, buvome mėtomi iš vienos kameros į kitą. Viena iš kamerų, kurioje aš kalėjau, dabar pavadinta monsinjoro A. Svarinsko kamera, kadangi ir jis toje kameroje kalėjo. O kur yra vyskupų kamera, tai aš gretimoje kalėjau. Popiežius žinojo, kad aš tame kalėjime kalėjau, mane specialiai ir buvo pasikvietę kartu dalyvauti popiežiaus apsilankyme ten.
– Apie kančią. Gyvenime jūs daug kentėjote. Kaip įmanoma ištverti persekiojimą, kaltinimus, niekinimą, žeminimą, kankinimus?
– Kančia žmogui yra didelis iššūkis, kiekvienam. Manu, kad sunkiausia kančią pakelti tam žmogui, kuris neturi tikinčio žmogaus perspektyvos, kuris mąsto, kad su šita žeme viskas pasibaigs.
Lageryje sutikau žmonių (su jais tapome draugais), jie man sakydavo: tau tikriausiai lengviau, tu tiki į Dievą. Ir jie buvo teisūs. Nes per tardymus ar gyvenant sunkiomis buities sąlygomis, jei esi tikintis, kažkaip lengvai susidėlioja taškai: Viešpats už mus kentėjo prikaltas prie kryžiaus, tai jei aš čia truputį kenčiu, tai yra smulkmena. Jei meldiesi, bendrauji su Dievu, tai tie visi sunkumai tampa ne per daug sunkiai pakeliami. Prisimenu, būdavo sunkių dienų, tardymai trukdavo net po 7 valandas, išvargindavo, bet sukalbi rožinį, (dar turėjau galimybę slapta ir mišias aukoti) pabūni su Viešpačiu ir – ramybė širdyje.
– Vienokia ar kitokia kančia, deja, lydi žmoniją visais laikais. Ir dabar yra daug blogio, kuris teikia žmonėms kančią. Ką jūs patartumėte žmogui, kuris patiria vienokius ar kitokius fizinius, dvasinius kentėjimus? Ką jam daryti?
– Jeigu tas žmogus netiki į Dievą, netiki amžinąjį gyvenimą, aš neturiu patarimo tam žmogui. Tada kaip pajėgi, bandyk tą kančią pakelti. Bet jei žmogus kažkiek turi tikėjimo, tai aš tam žmogui patarčiau: būk dar labiau vienybėje su Viešpačiu, neprašyk stebuklo, kad tą kančią pašalintų, bet prašyk ištvermės, kad Dievas tau padėtų ištverti. Tai yra pats svarbiausias dalykas. Vienybė su Viešpačiu kančią įprasmina, aš pats tai patyriau.
– Noriu jūsų paklausti apie Lietuvą. Kokią jūs ją matote šiandien?
– Dabartinėje Lietuvoje yra visko. Be jokios abejonės, reikia džiaugtis, kad turime laisvę. Šito gali nesuprasti nebent jaunimas, kuris neišgyveno tų 50 okupacijos metų. Galima taip pat džiaugtis, kad nemažai žmonių gyvenimas pagerėjo.
Tačiau yra dalykų, kurie labai liūdina. Pirmiausia – tai susipriešinimas. Dėl to žmonėms net praeina noras gyventi Lietuvoje. Ne visi išvažiuoja tik siekdami praturtėti. Neretai neapsikenčia nemeilės, piktumų, vieniems kitų kaltinimų.
Laisvoje visuomenėje žmogus gali rinktis, gali skleisti gerumą arba nešti blogį. Suprantama, kai žmogus padaro nusikaltiną, tai pritaikomas Baudžiamasis kodeksas. Tačiau yra daug dalykų, kurių nereglamentuoja jokie kodeksai. Jei žmonių tarpusavio santykiai yra pilni nemeilės, vieniems kitų niekinimo – už tai niekas nebaudžia, tačiau susikuria tokia atmosfera, kurioje tikrai nemiela gyventi.
Kalbant apie materialiuosius dalykus – lipama vienas kitam per galvas. Norėdami praturtėti, pradeda kitus skriausti, nemokėti normalių atlyginimų. Visa tai mes visi matome. Yra daug dalykų, kur laisvė sudaro sąlygas, o viskas priklauso nuo žmogaus pasirinkimo – ar jis už teisingumą ir gėrį, ar jis yra savanaudis ir tik apie save mąsto.
– Ar galima sakyti, kad Lietuva kol kas išbandymo laisve neišlaikė?
– Taip, manau, kad taip. Šiuo metu tų savanaudžių, tik apie save mąstančių ir tik sau naudos ieškančių žmonių, man toks įspūdis, kad yra didesnė pusė.
Aš manau, kad sąmoningas lietuvis šiuo metu turi pasirinkti sąmoningą veikimą – skleisti aplink save gerumą. Visų žmonių mes pataisyti negalime, todėl bandykime keisti savo artimiausią aplinką. Geras pavyzdys visada ima ir kai ką užkrečia.
– Grįžkime prie jūsų. Kaip atrodo jūsų diena?
– Labai nesudėtinga. Iki pietų laiką praleidžiu prie kompiuterio ir knygų. Rašau, kiekvieną savaitę paruošiu vieną ar kelias homilijas, pasiunčiu ir kelioms žiniasklaidos priemonėms, pasinaudoja. Be abejo, skaitau. Turiu labai daug gerų knygų. Jų visų nespėju net perskaityti. Pirmiausia - tai dvasinio turinio knygos. Jos man naudingos ir kalboms, ir bendram išsilavinimui.
O po pietų, jeigu būna geras oras, tai padarau ekskursiją dviračiu. Važiuoju kur nors į Kačerginę, Kulautuvą, Kleboniškį ar Panemunę. Kokią pusantros porą valandų praleidžiu ant dviračio. O paskui vėl sėdu prie kompiuterio. Stengiuosi neatitrūkti nuo gyvenimo, peržiūriu naujienas, kas vyksta Lietuvoje, kas užsienyje, internete randu daug ir kitokios naudingos medžiagos.
– O socialiniuose tinkluose, feisbuke jūs esate?
– Esu ir socialiniuose tinkluose (juokiasi). Jie man neužima daug laiko. Kiekvieną savaitę ten įkeliu savo rašinius, pasidalinu mane sudominusiais straipsniais. Tikrai neskaitau ten visko, kuo žmonės dalinasi, surytų visą mano laiką. Perbėgu, kur mane sudomina, tai vieną kitą dalyką paskaitau. Visada atidžiai perskaitau žinutes, kurias man žmonės parašo, nes kartais būna, kad žmogui tikrai reikia patarimo ar pagalbos. Būtų prieš artimo meilę, jeigu aš žmogui neatsakyčiau.
– O jūs visus priimate į draugus, visi jums gali parašyti į feisbuką?
– Parašyti žinutę man gali visi, bet į draugus priimu ne visus. Prieš priimdamas į draugus, aš pasižiūriu į žmogaus profilį, svetainę. Jei ten man būna nepriimtinų dalykų, tai į draugus nepriimu. Kai kurie ir priimtieji vėliau pamato, kad aš nesu jų interesų lauke. Bet daugelį, taip, aš priimu į draugus.
– Ar seniai mokate naudotis kompiuteriu?
– Seniai. 1987 m. Mordovijos lageryje man vienas žydas pasakė, kad yra išrastas toks dalykas – personalinis kompiuteris. Kadangi žinojo už ką kaliu, tai papasakojo, kad kompiuteris labai tinkamas daiktas tekstams rašyti. Ir dar sakė, kad jame galima užsidėti slaptažodį, kurio net KGB neįveiks. Tada taip buvo manoma. (juokiasi).
Kai grįžau į laisvę, žinojau, kad man būtinai reikia kompiuterio. Ir man jį parūpino.
– Noriu paklausti apie jūsų vardą – Sigitas. Jūsų amžiaus žmogui – tai retas vardas. Kas jį davė?
– Taip, jis buvo retas. Aišku, tėvai man jį davė, tačiau kaip ten tiksliai buvo, tai nežinau. Mane krikštijo vos gimusį, nes, sakė, buvau labai silpnas kūdikėlis. Bijojo, kad nenumirčiau. Katalikai žino, kad tokiu atveju vaikelį reikia greitai pakrikštyti. Manau, kad tėvai vardą parinko. Mama anksti numirė, neturėjau galimybės paklausti, kaip ten iš tikrųjų buvo. Esu su savo vardu susigyvenęs. Tai germaniškas vardas. Krikštytas esu dviem vardais Sigitas ir Juozas.