Neseniai atliktas sociologinis tyrimas rodo, kad augantis dirbančių motinų skaičius gali staiga sumažėti dėl darbdavių nusistatymo. Kol daugelis įmonių vis dar išgyvena ekonominį sunkmetį, dauguma darbdavių atsisako duoti darbo moterims, turinčioms vaikų, netgi suprasdami, kad pažeidžia įstatymus.
Daugiau nei trečdalis – 38 proc. – vadovų nerimauja, kad motinų darbo našumas nebus toks efektyvus kaip kitų darbuotojų, jos negalės prisitaikyti prie valandinio darbo grafiko.
Panašus darbdavių skaičius – 31 proc. – mano, kad, priėmę į darbą motiną, jie rizikuoja, nes ji vėl gali pastoti, palikti įmonę be darbuotojo, maža to, dar reikės jai išmokėti privalomą motinystės išmoką.
Verslo paslaugų įmonės „Regus“ atliktas tyrimas taip pat atskleidė, kad 17 proc. darbdavių mano, jog moterys, kurios nedirbo kurdamos šeimą, sunkiau prisitaikys prie besikeičiančių darbo reikalavimų. Tyrimo rezultatai patvirtina baimes, kad šeimai „draugiškų“ įstatymų spaudžiami darbdaviai, nenorėdami taikyti lankstaus darbo grafiko ir mokėti motinystės išmokų, paprasčiausiai stengiasi moterų nebepriimti į darbą.
Didžiojoje Britanijoje beveik du trečdaliai motinų, turinčių vaikų iki penkerių metų, dirba arba visu etatu, arba puse etato ir taip prisideda prie šeimos biudžeto.
Tačiau „Regus“ tyrimo metu apklausus 10 tūkst. darbdavių paaiškėjo, kad tik 26 proc. iš jų ketina priimti į darbą motinas (pernai šis skaičius siekė 38 proc.).
Pageidaujamos bevaikės
Kad motinos neturi lygių galimybių ne tik su vyrais, bet ir su moterimis, neturinčiomis vaikų, rodo ir ES statistikos tarnybos „Eurostat“ tyrimas.
Vaikų neturinčių moterų užimtumas Lietuvoje ir Baltijos šalyse, skirtingai nei daugelyje Europos Sąjungos (ES) valstybių, yra didesnis nei vyrų.
„Eurostat“ duomenimis, Lietuvoje vaikų neturinčių moterų užimtumas 2009-aisiais siekė 76,2 proc. ir gerokai lenkė vaikų neturinčių vyrų užimtumą (65,2 proc.). Šis rodiklis, palygintas su ilgamete nesikeičiančia ES statistika, rodo, kad moterims už tą patį darbą mokama mažiau. Taigi darbdavių elgesys atskleidžia tendenciją, kad jie kai kuriais atvejais mieliau samdytų moterį nei vyrą, tik su sąlyga, kad moteris neturi vaikų.
25–54 metų moterų užimtumas buvo didesnis nei vyrų tik Estijoje, Latvijoje, Airijoje, Vengrijoje ir Suomijoje. Kitose ES šalyse vyrų be vaikų užimtumas buvo didesnis – vidutiniškai 5 proc.
Lietuva kartu su Latvija, Portugalija ir Rumunija taip pat buvo vienintelės ES šalys, kur moterų su vienu vaiku užimtumas buvo didesnis nei neturinčiųjų vaikų. Lietuvoje šis rodiklis (81,3 proc. – antras pagal dydį ES) beveik prilygo vieną vaiką turinčių Lietuvos vyrų užimtumui (81,5 proc.).
Daugiau nei vieną vaiką turinčių moterų užimtumas Lietuvoje, kaip ir kitose ES šalyse, mažėjo vis labiau su kiekvienu vaiku. Vyrų, turinčių du vaikus, užimtumas vidutiniškai buvo didesnis nei turinčiųjų vieną vaiką, tačiau sumažėjo, jei vyras turėjo tris vaikus.
Socialinės įtampos
Motinystė nuolatos gimdo konfliktus. Kadangi darbo rinka visiškai be motinų negali apsieiti, jos vis dėlto įdarbinamos, tačiau viršvalandžius dažniausiai prašomos ir sutinka dirbti bevaikės moterys. Jos jaučiasi diskriminuojamos ir tuomet, kai turi atlikti negaluojančių nėštumo metu ar vaikus slaugančių moterų darbą.
Už tolerancijos ribų atsiduria ir gausios šeimos. Nors statistika rodo, kad vos kas dešimta daugiavaikė šeima yra asociali, visos jos laikomos „nenormaliomis“ ir mažų mažiausiai visuomenės išlaikytinėmis.
Moterims žymiai sunkiau visuomenėje jaustis saugioms, netapti pagiežos ir kritikos taikiniais bei būti savimi – neturinčios vaikų moterys nuolatos junta visuomenės spaudimą susilaukti vaikų ir darbe laikomos tik „darbiniais arkliais“, neturinčiais jokių kitų interesų, tik darbą. Be to, jos darbdavių yra laikomos potencialiu „pavojaus“ šaltiniu – juk gali susilaukti vaikų ir pakenkti sklandžiam darbo procesui.
Turinčios vaikų moterys įsidarbindamos patiria sunkumų ir visuomenės (taip pat ir kitų moterų) spaudimą, kai reikia skirti laiko vaikams ar slaugyti juos susirgus. Pasiryžusios turėti daugiau vaikų motinos neretai junta ne tik mažesnę materialinę gerovę, bet ir visuomenės priešiškumą.
Tik sava mama
Prieštarą tarp pagarbos savo motinai ir motinų statuso visuomenėje rodo ir JAV kilusios diskusijos, pradedant tradicija švęsti Motinos dieną – buvo diskutuojama, ar tai bus Motinos diena, kai žmogus pagerbia savo mamą, ar Motinų diena, kai pagerbiamos visos moterys, auginančios ar išauginusios vaikų. Paprastai kalbant, ar tą dieną bus sveikinama ir pagerbiama tik sava ar ir bet kuri kita motina (anglų kalboje šį skirtumą žymi apostrofo vieta – Mother’s day ar Mothers’ day). Vis dėlto buvo pasirinktas tik savo mamos variantas...
Iš tikrųjų ir mūsų visuomenėje pagarbos savo mamai yra daugiau nei motinoms apskritai.
Apklausoje, kurią atliko tėvams skirta svetainė www.gurgle.com, daugiau nei keturios iš penkių moterų tvirtino, kad vieta viešajame transporte joms nėra užleidžiama. Kitos apklausos, kurią atliko labdaros organizacija „Tommy’s“, išvadose teigiama, kad viešajame transporte užleisti vietą nėščioms moterims nėra įprasta. Dalis apklaustų vyrų nurodė, kad neužleidžia vietos moteriai todėl, jog bijo apsijuokti, jei pasirodytų, kad ji paprasčiausiai turi antsvorio.
„Gurgle.com“ redaktorė Nifa Makloglin leidiniui „Daily Mail“ sakė: „Absurdiška, kad dėl baimės apsijuokti keliama grėsmė būsimų mamų sveikatai. Verta rizikuoti nurausti iš gėdos, jei nėščiai moteriai bus užtikrinta saugi kelionė.“
Vis dėlto iš tikrųjų kalbama ne tiek apie objektyvius sveikatos veiksnius, kiek apie pagarbą – juk ką nors užleidžiame, praleidžiame, pakeliame nukritusį daiktą ne todėl, kad tas žmogus fiziškai dėl to nukentės ar negali pats to padaryti, o parodydami dėmesį ir pagarbą žmogui bei jo statusui.
Pusiausvyros praradimas
Daugelio Vakarų šalių vyriausybėms dešimtmečius nesėkmingai sprendžiant demografines ir socialinio draudimo problemas, politinėse strategijose atsirado naujas terminas – darbo ir gyvenimo pusiausvyra, kuria turėtų vadovautis ir moterys, ir vyrai. Moterys turėtų galimybę dirbti, tačiau ne beviltiškai plėšydamosi tarp motinystės ir karjeros, o vyrai – pareigą daugiau rūpintis vaikais ir šeima.
Tačiau darbdavių požiūris nesikeičia taip greitai, be to, nesikeis tol, kol pakanka darbuotojų, pasiryžusių dėl karjeros aukoti asmeninį gyvenimą, kol visuomenė tokį elgesį laiko pagirtinu ir pageidaujamu tiek vyrams, tiek moterims. Beje, prie vyriško gyvenimo standarto, kuris numato pirmiausia visišką pasišventimą darbui ir kuris įmanomas moterims prisiimant didžiąją dalį šeimos rūpesčių, tenka prisitaikyti ir pačioms moterims, žinoma, aukojant savo dvasinę ir fizinę gerovę.
Lietuvoje moterys rūpinimuisi šeimos nariais skiria tris kartus daugiau valandų nei vyrai (pavyzdžiui, Danijoje – 71 proc. daugiau). Vyrai turi beveik ketvirtadaliu daugiau laisvalaikio (Nyderlanduose – 5 proc. daugiau). Pagal šiuos rodiklius Lietuva kartu su Ispanija ir Graikija yra labiausiai atsiliekančios šalys ES.
Europos demografinė krizė, kai mirčių skaičius viršija gimimų skaičių ir sukelia daugybę problemų visuomenei, – moterų darbo rinkoje rezultatas. Statistikos departamento duomenimis, kas penkta 15–39 metų moteris Lietuvoje norėtų būti daugiavaikė motina. Tačiau 100 moterų susilaukia vos 154 vaikų.
Verta prisiminti ir Tėvo dieną, kuri paprastai nesulaukia tiek dėmesio, kiek Motinos diena, kaip ir, deja, patys tėvai. Tai taip pat netiesioginis pusiausvyros praradimo rezultatas – didžiąją dalį savo laiko ir dėmesio skirdami darbui bei karjerai, tėvai neužmezga tvirto šilto ryšio su vaikais ir iš savo dominuojančios padėties visuomenėje ne tik išlošia, bet ir daug pralaimi.