Žydiškos autentikos nebeliko
„Bet kaip jie padarys tikrą Vilniaus žydą?“ – Kaziuko mugei dar tik artėjant, nerimo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
Ir ji teisi: vargu ar dabar kas nupieštų apibendrintą Vilniaus litvako portretą, kai retas vilnietis turi kaimyną žydą ar bent jau tokį pažįsta. Toks miestas, kai jo erdvė alsavo sodria žydiška atmosfera ir apskritai šios tautybės vilniečių buvo kur kas daugiau negu lietuvių, – jau istorija.
Nereikia nė prieškario, dar ir prieš keturis dešimtmečius Vilniuje buvo apstu bendrabūvį liudijančių ženklų. Tarkim, senieji Šnipiškių gyventojai lenkai vietos maisto parduotuvėlę vadindavo „U Pupki“, pagal prieškario jos savininko žydo pavardę. Pagerinti pinti sovietiniai batonai buvo vadinami žydišku žodžiu chala.
Šiandien būtų tuščias reikalas Vilniuje ieškoti vietų, kur rastum gyvą, autentišką žydišką gyvenimą. Košeriniai restoranai, vieni atsirandantys, kiti išnykstantys, labiau traukia miesto svečius nei vietinius. Dar pastaruoju metu mieste tapo madinga kepti beigelius. Tai iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos žydų bendruomenių kilę riestainiai, jidiš kalba vadinami „beygl“. Dabar jie žinomi visame pasaulyje, Lietuvoje – iš naujo atrandami. Pirmieji to ėmėsi lietuviai, o šį vasarį „Beigelių krautuvėlę“ savo bendruomenės pastate atidarė ir žydai.
Lietuvos žydų istorija, be galo turtingi kultūriniai klodai saugomi prieš kelerius metus atidarytoje Žydų viešojoje bibliotekoje, įspūdingi renginiai vyksta Lietuvos žydų bendruomenės rūmuose ir Tolerancijos centre.
Kur dar ieškoti žydiškojo Vilniaus? Pačių Vilniaus žydų? Paskambinus į Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenę atsiliepusi maloni mergina, vardu Monika, taikliai nusako situaciją: vieniems atrodo, kad žydų Vilniuje nebėra, kitiems – kad jų labai daug.
Anksčiau patyčios, dabar – mada
„Salomėjos Nėries, tuometę 23-iąją mokyklą mano laikais baigę vilniečiai sako, neva jie nieko nežino apie žydus. Kaip jie gali nežinoti, jeigu užaugo su žydais? Mano aplinkoje buvo taip: mes visi gimėme toje pačioje 1-ojoje tarybinėje ligoninėje, kartu lankėme 21-ąją vaikų darželį, mokėmės 23-iojoje mokykloje – bent dešimt grupės, klasės vaikų buvo žydai“, – stebisi žydų bendruomenei vadovaujanti 64 m. advokatė F. Kukliansky.
Sovietų okupuotame Vilniuje ji augo kartu su įvairių tautų bendraamžiais. Atsimena, pavydėjo kiemo draugėms lenkėms, nes sekmadieniais jos eidavo į bažnyčią pasipuošusios spalvingais tautiniais rūbais ir grįždavo su cukriniais gaideliais ir saldainių karoliais. Dar vaikystės kieme Faina sužinojo, kas yra antisemitizmas. Patyčios dėl tautybės ją persekiojo ir darželyje, mokykloje.
Fainos anūką mokykloje persekiojo vienas berniukas, vis aiškino, kad žydai nužudė Kristų. Bet anūkas dėl to net neįsižeisdavo, nes nežinojo, nei kas tie žydai, nei kas tas Kristus. Savo žydiškomis šaknimis, tautos istorija jis pradeda domėtis tik dabar, būdamas 16-metis.
Devynerių metų anūkės draugė, išgirdusi, kad ji – žydė, apskritai nežinojo tokio žodžio, perklausė, ką tai reiškia. Ir turbūt nieko nuostabaus, kad žydai tampa nematomi, kai visoje Lietuvoje jų priskaičiuojama iki penkių tūkstančių.
„Daug ar mažai – tai reliatyvu. Gal už mano liežuvį man duos per galvą, bet turiu pasakyti: žydais dabar pasidarė ir tie, kurie niekada žydais nebuvo. Anksčiau jie buvo rusai, lietuviai, ukrainiečiai – kas tik nori, tik ne žydai. Taip buvo patogiau. Tarkim, baigusi universitetą 1977-aisiais aš ilgai negalėjau gauti darbo, nes buvau žydė, nepartinė, visi giminės užsienyje. Tik per didelį „blatą“ dėdė mane įkišo į miliciją. Bet daugumoje atvejų žydai negalėjo daryti karjeros, todėl visais būdais slėpė savo tautybę“, – primena advokatė.
F. Kukliansky šeimoje tokių atvejų nepasitaikė, išsižadėti tautybės atrodė baisi gėda. Lygiai taip pat ji vertina dabartinius atsivertimus siekiant gauti bendruomenės teikiamą socialinę paramą ar tiesiog dėl mados būti žydu. Šiandien daug kas puola ieškoti savo žydiškų šaknų, kai kam net ir pavyksta.
Rekonstruoti Vilniuje prieš XX a. vidurio sukrėtimus buvusią bendruomenę, atkurti žydiškąjį identitetą, galų gale sugrąžinti į miestą tuos kvapus ir spalvas, kuriais miestą turtino gausiai čia gyvenę žydai, F. Kukliansky laiko neįmanomu dalyku. Dabartinių Vilniaus žydų – net kitas genotipas nei prieškarinių gyventojų.
Galbūt žydiškasis Vilnius galėtų būti gaivinamas pagal Krokuvos pavyzdį, svarsto ji. Nors šiame Lenkijos mieste žydų bendruomenė nuo 70 tūkstančių prieškariu susitraukė iki kelių šimtų gyventojų, atrodo, kad jų ten labai daug – Kazimiežo kvartale žydiškas gyvenimas tiesiog verda: gausybė restoranų, užeigų, krautuvėlių, jį garsina žydų kultūros renginiai, ypač visame pasaulyje žinomas klezmerių festivalis.
Vilnius stebina gyva jidiš
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, 1939-aisiais, Vilniuje buvo 60 tūkst. žydų, arba 28 proc. miesto gyventojų. Šiandien nevienalytė jų bendruomenė tepriskaičiuoja penkis tūkstančius per visą Lietuvą. Daug šeimų, kuriose tik vienas iš sutuoktinių yra žydas, ir tokių vis daugėja.
„Nežinau, kiek tiksliai jų yra, bet žinau, kokių problemų turime kapinėse. Mūsų konfesinėse kapinėse laidoti ne žydų negalima, o poros nenori būti išskirtos. Ką darome? Negalime sau leisti drastiškai keisti žmonių gyvenimo. Todėl suteikiame leidimą, net jei pirmas miršta tas sutuoktinis, kuris nėra žydas“, – apie būtinybę prisitaikyti prie gyvenimo aukojant tradicijas kalba F. Kukliansky.
„Svečiams iš užsienio daro didelį įspūdį, kai mes savo posėdžius pradedame jidiš kalba. Nežinau, ar pasaulyje yra daugiau tokių bendruomenių, kurių vadovai susėstų ir klausimus spręstų jidiš. Tuo esame išskirtiniai, – neslepia pasididžiavimo vilnietis Samuelis Levinas. – Daug kas sako, kad moka jidiš, bet jos pakanka tik keliems sakiniams. Pasaulio žydai dabar kalba angliškai, vis dažniau – ir ivritu, valstybine Izraelio kalba.“
Samuelis, ketvirtos kartos litvakas, jidiš išmoko savo vaikystės namuose Šiauliuose. Jo tėvai tarpusavyje bendravo tik šia kalba, ja rašė, buvo baigę jidiš mokyklas. Tad jis sako, kad jidiš jam įteikė pats likimas. Nes mokytis kalbos, kuri, panašiai kaip lotynų, pritaikoma labai siaurai, išnyksta iš buitinės aplinkos, reikia stiprios motyvacijos.
Šiandien jidiš, kuri yra UNESCO nykstančių kalbų raudonojoje knygoje, moka apie dešimt procentų Lietuvos žydų.
Atkūrimo darbai – su protėvių pagalba
S. Levino (70) biografija galėtų iliustruoti naujųjų laikų žydų istoriją. Rytų Europos žydas, ieškantis prarastos tapatybės, vietos po saule sau ir savo šeimai – vilniečio gyvenimo kelyje buvo ne vienas apsisprendimo momentas.
„Visi mes buvome homo sovieticus, praradę savo šaknis, istorinę atmintį. Baisiausia buvo tai, kad prie to pradėjome priprasti“, – pradeda savo pasakojimą Samuelis. Vis dėlto anas gyvenimo tarpsnis jam prasmingas Panevėžyje paliktu pėdsaku – statė, kūrė tuometę 15-ąją vidurinę mokyklą, penkerius metus jai vadovavo. Bet identiteto klausimai S. Levinui, kaip ir daugumai jo tautiečių, tuomet nerūpėjo. Jis nežinojo nei savos istorijos, nei religijos, o kadangi ir mokykloje, ir studijų metais jo pagrindinė kalba buvo lietuvių, mokėjo ją tarsi būtų gimtoji, linko prie lietuviškos tapatybės. Tik prasidėjus Atgimimui suvokė: esu žydas.
Į atkurtą mokyklą pirmaisiais metais plūdo ir suaugusieji. Tada, Atgimimo metais, žydų tautybės vilniečiams tapo jų gyvenimo centru, kur ne tik ieškota identiteto, mokytasi ivrito, jidiš, tradicijų. Tuomet šimtai žydų ruošėsi išvykti į Izraelį, čia jie ieškojo atsakymų į šimtus klausimų, tvarkėsi kelionės dokumentus, keitėsi dolerius, gaudė naujienas apie Izraelyje anksčiau įsikūrusius pažįstamus ir bičiulius.
Iš ano laikotarpio Samueliui labiausiai įsiminė nepaprastas entuziazmas, visų noras padėti. Mokyklos veikla buvo atgaivinta sunkiu visai šaliai metu, sovietų ekonominės blokados metais visko trūko. S. Levinui po institucijas teko vaikščioti kone su ištiesta ranka. Bet tereikėdavo prisistatyti, papasakoti apie atgimstančią mokyklą, ir dažnas lietuvis užsidegdavo noru prisidėti.
Beje, atkuriant mokyklą sunkiai sekėsi ieškoti pedagogų. Žmonės nenorėjo palikti saugių darbo vietų ir žengti į nežinią. Tad Samueliui teko įkalbėti ne tik ivrito mokytojus, bet ir savo žmoną. Ji paliko darbą prestižinėje Salomėjos Nėries mokykloje ir tapo pirmąja žydų mokyklos pradinių klasių mokytoja.
Sėkmė ir virtuvėje, ir pasauliniame fonde
1991 m. S. Levino šeima išvyko į Izraelį, manė, kad visam likusiam gyvenimui. Samueliui tai buvo sunkus apsisprendimas. Jis jautėsi laimingas Vilniuje, paniręs į prasmingus darbus mokykloje, žydų bendruomenėje.
Pirmas sparnus iš Lietuvos pakėlė sūnus Alanas. Tuo metu jis studijavo chemiją Vilniaus universitete, svajojo apie akademinę karjerą. Bet pagautas žydiško gyvenimo panoro įsitvirtinti istorinėje žydų tėvynėje. Samuelio žmona sunkiai pakėlė šį išsiskyrimą, tad nutarė išvykti visi.
Levinai tapo vieni iš daugybės vietos žydų, kurie tuo metu kraustėsi į Izraelį. Ta banga atrodė visuotinė – iš 10 tūkst. nepriklausomybės atgavimo metu Lietuvoje gyvenusių žydų liko ne daugiau kaip trečdalis. Panašūs procesai vyko subyrėjusioje Sovietų Sąjungoje. S. Levinas atsimena, kad vos tik jiems atvykus, Izraelyje paskelbta apie milijoninį repatriantą.
„Turėjau pasisekimą. Iš Europos kilę aškenaziai prisiminė skonius, pamirštus prieš daugelį metų. Daug skaitydavau, įvairiausios literatūros skirtingomis kalbomis, mokiausi iš knygų, eksperimentavau skoniais. Atradau kūrybos džiaugsmą. O tada vėl viskas pasisuko netikėta kryptimi. Esu fatalistas, tikiu savo moira – likimu. Vieną dieną ji lėmė, kad sutikau seną draugą vilnietį“, – naujo gyvenimo puslapį atverčia jis.
Atsitiktinis susitikimas lėmė, kad S. Levinas padėjo į šalį penkerius metus ryšėtą virėjo prijuostę ir tapo tarptautinio žydų labdaros fondo „American Jewish Joint Distribution Comittee“ atstovybės Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose vadovu. Jo pagrindinė užduotis buvo tame milžiniškame regione atkurti žydišką gyvenimą. Kamčiatka, Sachalinas, Tomskas, Omskas, Stalino kaip žydų „nacionalinis židinys“ suplanuotas monstras Birobidžano sritis – S. Levinas nuolat turėjo skraidyti tarp šių miestų, kas du mėnesius grįždamas pas šeimą Jeruzalėje.
„Man pavyko struktūrizuoti tą regioną – sukūriau žydų bendruomenes, demokratinius jų forumus, buvo atkurtos bendruomeninio gyvenimo tradicijos. Tai nebuvo sunku, nes nuo manęs priklausė, ar bendruomenė gaus finansavimą. Jo galėjo tikėtis tik tos, kurios vadovaujasi demokratija ir viešumu“, – pasakoja S. Levinas.
Grįžo į Vilnių, į savą kultūrą
„Grįžęs į Vilnių atsidūriau savoje kultūroje, kurioje gimiau. Izraelyje jidiš kultūra išnykusi, ten kuriama nauja, izraelietiška. Mozė žydus iš Egipto vergijos vedė 40 metų, nors Egiptą ir Izraelį skiria kelių mėnesių kelias. Jis siekė, kad mirtų karta su vergų mentalitetu ir į Dievo pažadėtąją žemę ateitų laisvi žmonės. Taip ir kuriant Izraelį remtasi senoviniu ivritu, o jidiš, diasporoje gimusios kalbos, atsisakyta. Tiesa, dabar dedamos didžiulės pastangos vėl atgaivinti jidiš kultūrą, bet, man regis, jau pavėluota“, – apgailestauja S. Levinas.
Dar penkerius metus gyvendamas Vilniuje jis dirbo tam pačiam žydų labdaros fondui, skraidė tais pačiais maršrutais. Dabar vadovauja Lietuvos žydų bendruomenės socialiniam centrui.
„Mitas, kad žydai yra turtingi. Lietuvoje jie neišsiskiria iš kitų bendruomenių, vargstančiųjų procentas – panašus. Tik žydų socialinė parama paremta kitokiais principais. Labdara – žydų bendruomenės moralės atspindys. Mes nedalijame maisto maišelių, o įteikiame vargstantiems žmonėms banko korteles su kasmėnesine pinigų suma, kuriomis jie gali atsiskaityti vieno prekybos centro parduotuvėse. Kortelė leidžia gyventi oriai – žmogus nusiperka tai, ko pats nori ir kada jam patogu“, – aiškina S. Levinas.
„Žydiška civilizacija Lietuvoje buvo numarinta, dabar ją bandoma atgaivinti. Tai turi prasmę, nors vienu metu buvau viskuo nusivylęs. Šiandien turime du naujus rabinus, į jų mokymus ateina daug jaunų žmonių, nors jie vyksta ir šeštadienio vakarais. Pradėjo veikti košerinė žydiškų beigelių kavinukė. Kibirkštėlė likusi, reikia kurstyti tą laužą. Aišku, didžiausias pasiekimas, kad šiandien žmonės nebijo pasakyti, kad jie yra žydai“, – teigia S. Levinas, vadovaujantis ir Vilniaus žydų religinei bendruomenei.
Praeitis atsivėrė po daugelio metų
Vilnietė Ilona Rūkienė, ilgametė radijo žurnalistė, Lietuvos žydų bendruomenės tinklalapio kūrėja, ištisus dešimtmečius „nebuvo“ žydė.
Savo praeities jai teko ieškoti archyvuose. Ilona sako, kad kiekviena žydų šeima turi savo Holokaustą, ir pasakoja apie savąjį: motinos brolis, medicinos studentas, Kaune nužudytas bendramokslių baltaraiščių; kitas brolis Štuthofe nušautas, kai varant kalinių koloną į darbus išsekęs paauglys suklupo; motinos tėvas, Žydų liaudies banko Panevėžyje direktorius, sušaudytas IX forte; Ilonos senelė Štuthofo koncentracijos stovykloje sulaukė išvadavimo, bet po kelių dienų mirė – bado išsekintas kūnas neatlaikė pirmų maisto kąsnių.
Vaikystėje motina Ilonai nuolat primindavo neišsiskirti iš kitų, būti tokiai kaip visi. Tik suaugusi ji suvokė, kad taip ji norėjo apsaugoti savo vienturtę.
„Padėtis pradėjo taisytis prieš trejus metus. Tada, minint Vilniaus geto sunaikinimo 70-metį, buvo paskelbta itin daug prisiminimų, liudijimų. Turime kalbėti, per istoriją, kultūrą pasakoti apie save lietuviams, kitoms tautoms, su kuriomis gyvename. Nenorime būti uždara bendruomenė, atveriame savo duris. Ateikite ir mus pažinkite“, – siūlo I. Rūkienė.
Neseniai žydų bendruomenės, jos dukters pastangomis įgyvendintas projektas „Beigelių krautuvėlė“ ir buvo sumanytas kaip būdas papasakoti apie save kitiems. Krosnį, kurioje kepami beigeliai ir tradiciniai žydų saldumynai, krautuvėlėje pagal košerinio maisto ruošimo taisykles įkuria rabinas. Žydams tai tradicijos tąsa, visiems kitiems – patrauklus kelias juos pažinti.
„Makabi“ atgimimas su Trispalve
Kur kas seniau nei beigeliai į Vilnių sugrįžo „Makabi“. Lygiai prieš šimtą metų čia įkurto Lietuvos žydų sporto klubo veikla buvo nutraukta 1940 m., o atgimė jis kartu su mūsų šalies valstybingumu. Lietuvos makabiečiai 1989 m. liepą jau dalyvavo XIII pasaulinėje makabiadoje Izraelyje ir buvo pirmieji, Tarptautinio olimpinio komiteto pripažintose varžybose iškėlę Lietuvos trispalvę.
„Atgimėme kartu su Sąjūdžiu, su Lietuvos tautiniu olimpiniu komitetu. „Makabi“ atkūrimo data – 1989 m. sausio 8 d., aš buvau iniciatyvinės grupės narys“, – pasakoja 68 metų verslininkas Semionas Finkelšteinas, vadovaujantis ortopedijos paslaugas teikiančiai bendrovei „Idemus“.
Sportas Semionui visada buvo ne mažiau svarbi gyvenimo dalis nei verslas. Jis buvo stiprus lengvaatletis, sprinteris, skynęs laurus įvairaus ilgio distancijose. Išskirtinis bėgiko karjeros momentas – 1990-ųjų vasarą kartu su keliolikos lietuvių grupe apibėgta Baltijos jūra.
Šį įspūdį S. Finkelšteinas saugo šalia tokių pat jaudinančių prisiminimų iš Tel Avivo, kur jo vadovaujamas atkurtasis „Makabi“ 1989 m. dalyvavo kaip Lietuvos, o ne Lietuvos SSR klubas. Su trispalve Lietuvos simbolika atvykusi 57 narių delegacija sulaukė išskirtinio dėmesio. Ją pasitiko pasaulio „Makabi“ judėjimo vadovai, viso pasaulio žiniasklaidos atstovai, tačiau žaidynių šeimininkai ją dar tapatino su Sovietų Sąjunga.
Makabiados atidarymo dieną S.Finkelšteinui teko skubiai vykti pas organizacinio komiteto pirmininką Arje Rozencveigą ir reikalauti, kad būtų įvykdytos iš anksto aptartos sąlygos – ant delegacijos priekyje nešamos lentelės užrašas SSRS neturi būti didesnis nei Lietuva, turi būti pranešta, kad įžengia Lietuvos „Makabi“ delegacija, kad stadione turi plevėsuoti Lietuvos vėliavos. Per generalinę repeticiją jų nebuvo paisoma, tad delegacija buvo nutarusi pasitraukti iš žaidynių. Vis dėlto to neprireikė, reikalavimai buvo išpildyti.
Atskira S. Finkelšteino širdies kertelė priklauso Vitui Luckui, tragiško likimo legendiniam Vilniaus fotografui. Jiedu buvo geriausi draugai. Semionas dažnai pirmas pamatydavo naujus Vito darbus, buvo jo abejonių, kūrybinio nerimo proveržių patikėtinis. Daugybė valandų kartu praleista fotografo dirbtuvėje, klajojant po Vilnių, nardant bohemiškuose miesto vandenyse.
S. Finkelšteinas penkerius metus bendravo su režisiere Giedre Žičkyte, kūrusia dokumentinį filmą „Meistras ir Tatjana“, stengėsi perteikti jai tokį V. Luckų, kokį pats pažinojo – gilų, intelektualų, beprotiškai mylėjusį gyvenimą. Ar tokį pavaizdavo jaunoji kūrėja? Tesprendžia žiūrovai…
„Man buvo svarbu atiduoti šią duoklę Vitui, prisidėti prie to, kad apie jo išskirtinį talentą sužinotų kuo daugiau žmonių. O „Makabi“ – tai jau kiti reikalai. Klubas man kaip kūdikis, visa širdimi esu jam atsidavęs. Manau, kad kiekvienas žmogus turi atiduoti dalį savęs visuomeninei veiklai, kai dirbama ne dėl finansinės grąžos. Tas teikia didelį pasitenkinimą, ypač jei darai tuos dalykus, kurie labai patinka“, – tikina jau 27 metus Lietuvos „Makabi“ vadovaujantis Semionas. Ši veikla jam kartu yra ir asmeninė tautinės tapatybės išraiška, liudijanti tradicijų tęstinumą.
Jau nebeatgaivinama
„Kas yra litvakai? Tai jidiš mokantys žmonės, tie, kurių proseneliai yra iš Lietuvos. Tokių Vilniaus bendruomenėje yra vos keli“, – teigia garsi scenografė, grafikė Aleksandra Jacovskytė.
A. Jacovskytės giminės šaknys čia, Lietuvoje. Bet auklėjimas lėmė, kad pamatinius tapatybės akcentus jai teko įtvirtinti jau būnant brandaus amžiaus.
Iš namų ji išsinešė požiūrį, kad žmogus neturi būti vertinamas pagal tautybę. Ji nebuvo akcentuojama ne iš noro nuslėpti, ištrinti, bet kaip svarbesnes iškeliant kitas žmogaus savybes. Tautybė Aleksandrai tampa svarbi tuo atveju, kai tenka susidurti su antisemitizmu.
Daug Vilniuje dabar gyvenančių žydų nežinojo tradicijų, daug mišrių šeimų, tad noras prikelti seniai išnykusius dalykus jai atrodo vargiai realizuojamas. Miestas labai pasikeitė, bandymai rekonstruoti buvusį žydų pasaulį atrodytų dirbtinis.
„Atsimenu, nepriklausomybės pradžioje su menotyrininku Alfonsu Andriuškevičiumi ėjome Savičiaus gatve ir jis staiga sako: „Juk akivaizdu, kad šis miestas buvo žydiškas.“ Jis tą pajuto iš charakteringų pirmųjų aukštų, krautuvėlių, parduotuvėlių… Aš to nemačiau. Tik vėliau pradėjau skaityti apie miestą, žydiška jo istorija man atsivėrė iš knygų. Nei Vilniuje, nei Lietuvoje žydiško pasaulio nebėra, gerai, kad yra bent jau bendruomenė. Vokiečiai jį sunaikino fiziškai, sovietai – dvasiškai“, – nepalieka iliuzijų A. Jacovskytė.