„Nes jos tiesiog nėra“, – sako šiuo metu Marijampolės pataisos namuose įkalintas 41 metų V. Tinteris. Į šią įkalinimo įstaigą vyras buvo pervežtas iš Kybartų, kur Vyriausybė nutarė apgyvendinti iš Baltarusijos į Lietuvą neteisėtai atėjusius nelegalius migrantus. Būtent apgyvendinimas Marijampolėje nuteistąjį privertė dar kartą prabilti – ne tik apie, jo teigimu, nežmoniškas kalinimo sąlygas, bet ir neištesėtus pažadus ir naujus nuopolius.
„Anksčiau galvodavau, kad zonoje reikia gyventi kaip „bachūrui“ – kai pirmą kartą atvykau į Pravieniškes, apie subkultūrą buvo visai kitoks supratimas, „bachūrai“ buvo gerbiami, visi klausė jų žodžio, bet paskui visi ėmė kopijuoti rusų kalėjimų subkultūrą – „bachūrai“ pradėjo pardavinėti narkotikus, pinigai užvaldė visą sistemą, dėl jų konkuruodami „vierchai“ vieni kitus ryždavosi ne tik išduoti, bet ir parduoti. Dabar zoną valdo tik komercija – jeigu turi pinigų, jei žinai, kaip įsivaryti narkotikų ir kaip kalint dar labiau praturtėti, esi karalius. Gali būti „bachūrų bachūras“, bet jei būsi žioplys, nežinosi, kaip uždirbti pinigų, tu niekam nebūsi įdomus, nes būtent pinigai iškreipė subkultūrą“, – prieš dvejus metus kalėdamas Vilniaus pataisos namuose Delfi.lt kalbėjo pusę gyvenimo už grotų praleidęs V. Tinteris. Šį vaizdo įrašą galite pamatyti čia.
Tada vyras guodėsi, kad prireikė daugybės metų, jog suprastų, kad pasuko ne tuo gyvenimo keliu – suprato, jog elgėsi kvailai, kai zonoje bandė demonstruoti savo, kaip „bachūro“, galią ir nuolat svaiginosi narkotikais. Žalingo gyvenimo įpročių atsikratęs vyras gydėsi nuo priklausomybės ir žadėjo, kad į tą purvą daugiau nebepapuls, tačiau svarbaus gyvenimo egzamino taip ir nesugebėjo išlaikyti – esą kai aplink daugybė narkomanų, atsispirti kvaišalams yra neįmanoma. Tai patvirtina ir nuteistųjų specialiai Delfi.lt atsiųsti šokiruojantys vaizdo įrašai, kuriuos galite pamatyti pokalbio su V. Tinteriu metu.
– Dabar bausmę atlieku Marijampolės pataisos namuose, į kuriuos atvykau iš Kybartų, nes juos atidavė nelegalams ir mus visus čia patalpino, – pokalbį pradeda V. Tinteris. – Kadangi Kybartuose buvau patekęs į drausmės grupę, perkeltas į Marijampolę čia taip pat buvau įkalintas drausmės grupėje – kameroje. Bet tas namelis, kuriame kaliu, čia stovi nuo senų laikų, remonto nematęs, čia sąlygos baisios.
– Kodėl Kybartuose patekote į drausmės grupę?
– Kai buvau reabilitacijoje Vilniuje, atrodė, kad mano gyvenimas jau susitvarkė, bet tada mane nutarė perkelti į Kybartus – papuoliau į seną aplinką, kur žmonės serga. Turėjau problemų – buvau atkritęs. Vėl buvau pradėjęs vartoti, o tokiu atveju automatiškai elgesys sutrinka, kai aš pradedu vartoti, pasidarau agresyvus.
Mane uždarė į drausmės grupę, prieš tai dar kreipiausi į pavaduotoją, sakau, man reikalinga reabilitacija, aš jau pradedu įsivažiuoti, o kai įsivažiuoju, negerai, sakau, padėkite, nes kas kitas, jeigu ne jūs galite padėti. Padarė taip, kad uždarytų į drausmės grupę, bet ten nėra jokios reabilitacijos. Tada per pusę metų parašiau apie 40 prašymų, tai tik šį pavasarį Kybartuose pradėjo dirbti trys socialiniai darbuotojai, jie suorganizavo man programą nuotoliniu būdu. Dabar yra paskirtas globėjas, su kuriuo aš dalyvauju „12 žingsnių“ programoje. Bet sąlygų, kurių man reikia sveikti, čia nėra – čia ne reabilitacija. O į reabilitaciją manęs dabar negali perkelti. Taip ir sėdžiu čia – mes dabar kameroje šešiese...
– Negalima sakyti niekada. Reabilitacijoje aš buvau gavęs daug vertingos informacijos apie priklausomybę ir kaip atpažinti būseną, kada galima atkristi, kaip elgtis. Bet tai tik informacija – reabilitacijoje ir suteikiama tik informacija. Man vien informacija, pasirodo, nepadėjo.
– Kaip tas pirmasis kartas įvyko po ilgos reabiliacijos?
– Kybartuose pusę metų prabuvau blaivus, prašiau išleisti į darbą ir pan., bet nebuvo jokio užimtumo, o aš pastoviai buvau toje pačioje aplinkoje – tarp tų, kurie stipriai vartoja, ir kažkaip per Naujus metus net nesupratau, kaip tai įvyko, – pabandžiau ir užsikabinau.
– Ir ką vartojote, kas kiek laiko?
– Tai pagrinde mes rūkydavome sintetiką, tą sintetinį kanabinoidą.
– Kasdien?
– Dažnai, beveik kasdien.
– Iš kur gaudavote?
– Na, tai zonoje būdavo...
– Bet tam reikia turėti pinigų.
– Nereikalingi pinigai senam narkomanui ten, kur vartoja jaunimas. Ten jo daug yra ir jeigu norėsi, gausi. Ir nereikės pinigų.
– Kaip pareigūnai nematydavo, kad svaiginatės?
– Na, jie mato, kad mes sueiname, bet ką tiems pareigūnams daryti? Galvų narkomanams nepakeisi, kad jie nekaifuotų. Tokių žmonių nepakeisi. Mažai kas deda pastangas, žiūri rimtai į tą dalyką kaip į ligą, žiūri visai kitokiu požiūriu. Jeigu žiūrėtų kaip į ligą, priimtų į darbą daugiau socialinių darbuotojų, gal su reabilitacija kažką daugiau spręstų, skirtų globėjus, žmones, turinčius patirties, kurie nevartoja ilgą laiką. Tada, tikiu, situacija būtų kitokia.
– Apie metus.
– Kaip sustojote?
– Abstinensijos būsenos man sutriko nervai, sušlubavo psichika, man buvo suteikta pirminė medicinos pagalba. Nuėjau pas socialinį darbuotoją, prašiau, jeigu galite, padėkite, nesusitvarkau, esu papuoęs į spąstus, iš kurių sunku ištrūkti. Suorganizavo man bendravimą su grupe, paskyrė globėją, ir nuo tos dienos man sekasi būti blaiviam. Man nereikia viduje kovoti, kad aš turėčiau...
– Bet pagundų vis tiek buvo...
– Jo, daug. Bet dabar nereikia atsispirti, dabar suprantu, kad tai yra visai kas kita, nei matydavau anksčiau.
– Tos dienos, kai vartodavote narkotikus, būdavo visai kitokios?
– Vilniuje buvo labai daug užimtumo, aš lankiausi pas psichologus, grupėse, ten buvo blaivūs žmonės, kurie visai kitaip kitą žmogų mato, nesijautė seno zonos gyvenimo, kur viskas yra pastatyta ant narkotikų. O kai į Kybartus atvežė, prieš akis atsivėrtė vėl tas pats vaizdas.
Anksčiau esu kalėjęs Kybartuose, per tiek metų, kiek ten nebuvau, niekas nepasikeitė. Dabar aš čia, Marijampolėje – paskutinį kartą čia buvau 2015 m., bet irgi niekas nepasikeitė. Sąlygos yra baisios.
– Marijampolėje esate praleidęs pakankamai daug laiko – vartojote narkotikus, kartu su kitais nuteistaisiais sukčiavote telefonu?
– Taip, čia trys nusikaltimai padaryti. Atvažiavau į Marijampolę, mane į kamerą paskyrė rugsėjo 20 d., ir per 10 dienų padarė net aštuonias kratas. Kartu kalintys nuteistieji net skersai buvo pradėję į mane žiūrėti, sakė, kol tavęs nebūdavo, nedarydavo kratų, o tu atvažiavai ir pradėjo daryti. Aš sakiau, kad ne prie ko, nežinau, kodėl jie daro. Bet, sako, prieš tai pas mus tik šešis kartus per pusę metų tikrino, o dabar aštuonis kartus per dešimt dienų. Ir faktas, kad per šias kratas nuteistieji kai ką prarado, pareigūnai išnešė draudžiamus daiktus. Gal Marijampolė nori parodyti, kad geriau dirba.
– Pareigūnai nesako – ateina ir tik pasako, kad bus atliekama krata. Ir viskas – išvaro iš kameros ir daro kratas. Jeigu koks draugas paduoda kokį maisto gabaliuką kitam suvalgyti, tai ir tą atima, išmeta į šiukšlių dėžę, nes drausmės grupėje mes negalime apsipirkti parduotuvėje. Mes čia neturime teisės turėti maisto, tik tai, ką mums duoda iš valgyklos.
Kai kalėjau Kybartuose, pati įkalinimo įstaiga maitino nuteistuosius, taip pat ir ruošė maistą, tai buvo miela ir malonu valgyti, viskas pagaminta kokybiškai ir skaniai. Kauno tardymo izoliatorius irgi atsisakė gamintojų, dabar visi džiaugiasi, kaip skaniai maitina, o Marijampolėje, kaip ir seniau, 17 val. suvalgai vakarienę, o 18 val. jau vėl nori valgyti. 22 val. reikia eiti miegoti, o skrandis gurgia, negali užmigti. Ir taip kiekvieną dieną gyveni su tuo, kad esi alkanas. Nemanau, kad taip reikėtų perauklėti tuos, kurie turi problemų. Juk didžioji dauguma nuteistųjų yra su priklausomybe, o kad jie pasveiks, jeigu badu marins... Sankcijomis nieko nepagydysi, taigi žmonės nori valgyti. Be to, čia labai daug parazitų – daug kartų naktį pabundu, blakių visas kūnas sukandžiotas.
Prieš savaitę kreipiausi, kad dezinfekuotų kamerą, bet niekas neateina. Iš keturių dieninių lempų tik pusė lempos veikia, vakare jau knygos nepaskaitysi. Lubos apipelijusios, viduje drėgna. Aišku, suprantu, gal administracija neturi lėšų, dabar užpildė patalpas tiek daug žmonių, sukeisdami su tais nelegalais, bet būkime žmonės – tokioje kameroje reikia kalėti ne savaitę ar dešimt dienų, kiti žmonės ten gyvena ir pusę, ir net metus.
– Kybartuose buvo geriau?
– Kas liečia sąlygas, maitinimą, – taip, geriau. Ten neseniai buvo atliktas remontas, taip pat ir kaliniai buvo susiremontavę, o čia, kur mane įkalino, baisu, viskas apleista. Ir dar jokio užimtumo – tik išeiname porą kartų po valandą pavaikščioti į kiemą. O daugiau čia nei į biblioteką veda, parašiau prašymą, kad į koplyčią noriu, bet irgi neveda.
– Dėl to, kad esate drausmė grupėje?
– Taip, bet Kybartuose irgi buvau drausmės grupėje, tačiau tokių nepatogumų nepatyriau. Dabar kalinimas drausmės grupėje nelaikoma nuobauda, kaip buvo anksčiau – dabartinis Bausmių vykdymo kodeksas teigia, kad tai – kalinimo sąlygos.
– Bet turite galimybę iš čia išeiti?
– Turiu, kai baigsis dabar galiojanti nuobauda. Paskutinį kartą mane su telefonu pagavo, todėl nuobauda prasitęsė. Dabar tik du kartus per mėnesį galiu paskambinti. Per tiek metų, praleistų už grotų, socialiniai ryšiai atitolsta – ir mano dukra jau yra pilnametė, aš laisvėje draugę turiu, su ja bendrauju. Turėjau telefoną, tai rado, daugiau nebenoriu tų telefonų, nes per juos tik nuobaudos.
– Tai ir galvojau, ar tos kratos su tuo nebus susiję – atvažiavai, sakai, mes nedirbame, gerai, parodysime, kad dirbame. Gerai, kad kartu kalintys žmonės yra suprantingi ir supranta, kad esu nekaltas, bet gal kitoje kameroje nesuprastų, sakytų, juk čia nuo tavo atėjimo prasidėjo, dėl to gali būti ir problemų. O čia pasikalbėjome, sako, spaudžia, tai spaudžia, vaizdas tik vienas iš šono. Aišku, gal ir dėl kitų, bet juk jie sėdi ne vieną mėnesį ir to nebuvo, kol nebuvau atvežtas.
Aš dabar norėčiau kuo greičiau pasveikti. Aišku, geriau sveikti tokioje vietoje, kur nevyksta tokie dalykai, dabar nuo narkotikų esu nutolęs, bet nenoriu, kad šalia manęs vyktų kasdienės kratos. Kalbėjau su direktoriumi, sakė, gal išspręs problemą ir vieną pasodins, kol baigsis drausmės grupė. Norėčiau vienas knygas ramiai paskaityti. Kad aplinkui nevyktų toks judesys, o paskui su socialiniais darbuotojais tarsiuosi dėl reabilitacijos, laikas po truputį integruotis.
– Bet sėdėti vienam yra pakankamai sudėtinga.
– Nesudėtinga. Labai gerai, gali pabūti su savimi, paanalizuoti, be to, man kaip tik dabar yra skirta programa, kur reikia gerai į savo vidų pažiūrėti, nes tik pakeitus mąstymą, supratimą apie priklausomybę, tik taip įmanoma būti blaiviam. Vien informacijos neužtenka. Kad visas vidus pasikeistų – galima skaityti daug knygų, sportuoti, bet priklausomybė yra visai kas kita – gyvenimo būdo pasekmė. Kai patenki į netinkamas sąlygas ir neišlaikai, pradedi vartoti. Aplinka sveikimui yra labai svarbi, o jeigu aplinkoje kažkas vyksta – judesys, kratos ar narkomanai... Sveikimui čia ne itin geros sąlygos, greičiau vėl gali papulti į tą liūną nei iš jo išbristi.
Aišku, ne visa administracija supranta, kas ta priklausomybė yra, kaip su ja tvarkytis, be to, neturi nei tiek resursų, nei darbuotojų. O apie 20 metų dirbančių darbuotojų požiūris susiformavęs vienas – ir viskas, kaip tu sulauksi pagalbos. Nevartok, sako. Daugiau nieko
– Bet jeigu atsirastų galimybė dabar pavartoti, esate tikras, kad to nepadarytumėte?
– Nuo gegužės 14 d. esu tikras, kad ne. Manau, kad ir ateityje būsiu tikras.
– Bet ir anksčiau sakėte, kad daugiau nebe, ir štai...
– Na, aišku, negali sakyti niekada, čia toks dalykas, su kuriuo reikia išmokti gyventi, pavyzdžiui, kaip debetikas išmoksta gyventi su cukriniu diabetu, taip ir čia – toje programoje turi būti visą likusį gyvenimą. Jeigu tu nedarysi tai, kas yra nurodyta, tu anksčiau ar vėliau atkrisi.
– Bet jeigu jums pakankamai sudėtinga susilaikyti nuo pagundų zonoje, laisvėje gali būti dar sunkiau, nes ten visos pagundos po ranka. Kaip ten susitvarkytumėte?
– Tai kad čia po ranka viskas, ne laisvėje. Laisvėje gyvenčiau tarp normalių žmonių, kurie nevartoja... Jūsų aplinkoje turbūt mažai kas vartoja, o čia visai kitokia aplinka, čia sudėtingiau nei laisvėje.
– Šiuo metu zonoje tuščia, narkomanams dabar ne koks metas.
– Kodėl?
– Nežinau, toks laikotarpis dabar. Gal administracija rimčiau pradėjo dirbti ar ką, nežinau. Bet, žinote, šiandien gali būti tuščia, o rytoj – jau pilna.
Aš čia buvau 2015 m., o kai dabar vėl atvažiavau, iki šiol tie patys žmonės sėdi. Atrodo, kad jie niekur nebuvo išėję, išvažiavę, gal tik vienas kitas naujas, o šiaip visi tie patys.
– O jie bando keistis?
– Jie net nežino, kad jiems reikia keistis. Yra taip kaip yra ir nieko nepakeisi, jie galvoja, kad tokie jie yra, jie jau susitapatinę su savimi. Kam jam keistis, jis tiesiog toks yra, jis nemato problemos. O tas, kas nemato problemos, tu turi jam parodyti, kad turi problemą.
Aš suprantu, kad turiu problemą, bet ir tai reikėjo 40 prašymų parašyti per visas instancijas, kad man duotų socialinius darbuotojus, kad su savo problema galėčiau dirbti. Ir tai į reabiliaciją negaliu papulti, nors man reikia tokios aplinkos, kur žmonės keičiasi.
– Bet gal jumis jau tiesiog nebepasitiki – juk anksčiau buvote reabilitacijoje, bandėte atsikratyti priklausomybės, bet vėl grįžote prie narkotikų. Galbūt yra kitų žmonių, kuriems labiau reikia pagalbos.
– Tai kad ten jų daug nėra, jeigu būtų daug, kurie prašytų, būtų daug, bet jų tiesiog nėra. Tų, su kuriais sėdžiu, kartais klausiu, ar jie nenori į reabilitaciją. Nenori, sako, ten net rūkyti negalima. O kas nori, papuola ir jau tada – padės arba nepadės. Bet sveikti ten, kur sveiksta, o ne ten, kur serga, yra didelis skirtumas.
– Jūs minėjote, kad laisvėje laukia draugė, kuri jus labai palaikė, kai nevartojote narkotikų. O kaip yra dabar, kaip ji sureagavo į tokį jūsų išsišokimą?
– Gailisi manęs, sakė, aš tikėjausi, kad tau pavyks, esu su tavimi.
– Bet suprantate, kad nuvylėte ją?
– Ne tik ją, bet ir save nuvyliau. Na, bet čia tokia liga ir nieko nepadarysi. Galiu pasakyti, kad gavau neįkainojamos patirties, žinant kas prie to priveda – ir aplinka, ir gyvenimo būdas, žinai kaip reikia tvarkytis. Tai nėra taip lengva, per vieną dieną neįveiksi, reikia pastangų, laiko, informacijos, reikia ir kitų žmonių pagalbos – jeigu mes galvosime, kad vieni patys galime įveikti, nesusitvarkysime. Reikia tikėti ir aukštesne jėga, kitaip nieko nebus.
– Jums dabar 41 metai, už grotų praleidote 20 metų. O esate paskaičiavęs, kiek laiko vartojote narkotikus?
– Pirmą kartą pabandžiau prieš 15 metų. Įkalinimo įstaigoje. Tad stažas – apie 10 metų.
– Nėra skirtumo, ar tu metus, ar tu aštuonerius metus vartoji, mąstymas pasikeičia daug greičiau nei pajunti, kad pradedi vartoti. O kai mąstymas pasikeičia, viskas, jo jau nepakeisi. Mąstymas čia yra pasekmė ir kai tai, kas yra neteisinga, tau atrodo teisinga, niekas tavęs neperkalbės, tu manai, kad elgiesi teisingai.
– O tie, kurie zonoje nevartoja, kaip jie žiūri į tokius žmones?
– Taip, kaip jūs žiūrite į mane, jūs gi nevartojate. Taip ir matosi.
Sunku pasakyti, kaip žiūri, jie to tiesiog nepasako, reikia paklausti blaivaus žmogaus, kuris žiūri į tokius ir galvoja, kas jie – sergantys žmonės ar šiaip juos reikia nurašyti į nereikalingus.
– Dabar tvarko pataisos namus, griežtai prižiūri, bet jūs sakote, kad Kybartuose laisvai buvo galima įsigyti narkotikų. Kaip tai paaiškinti?
– Tai laisvai. Nežinau, ką reikėtų padaryti, kad zonoje narkotikų nebūtų. Reikėtų turbūt negalvoti kaip padaryti, kad jie nepatektų į pataisos namus, o galvoti, kaip padaryti taip, kad jų niekas nenorėtų. Nuo to reikėtų pradėti. Nes padaryti taip, kad jie nepatektų, nepadarysi, jie kaip pateko, taip ir pateks, o reikia galvoti apie tai, kad žmonės nenorėtų vartoti, juos reikia motyvuoti.
Jeigu bus paklausa, bus ir pasiūla, nieko nepakeisi. Pastatyk dar papildomai penkiasdešimt prižiūrėtojų, jie visko nesukontroliuos, tai yra neįmanoma. Net tokiuose saugiuose kalėjimuose Amerikoje ir kitur jie patenka įvairiais būdais. Ir čia tas pats.
– O dabar jeigu reikėtų, ar kvaišalų gautumėte?
– Nežinau, gal ir gaučiau. (kiek pasvarstęs) Taip, gaučiau.
– Kiek jums dar liko kalėti?
– Dar 7 metai iš skirtų 19 metų, lygtinai negalėsiu išeiti, nes zonoje įvykdžiau nusikaltimus, bet 2025 m. sueina terminas, kai galėsiu prašyti perkelti į atvirąją koloniją. Mano vienintelis noras čia, Marijampolės pataisos namuose, iki tol, kol būsiu perkeltas į reabilitaciją, pabūti vienam su savimi, tikiuosi, administracija man padės ir suteiks tokias sąlygas. Aš jau 12 metų esu nelaisvėje, per tuos metus visko pridaryta, turiu įvairios patirties, kaip man sekasi, kaip nesiseka, norėčiau, kad administracija padėtų. Gal suteiks patalpas, kur galėsiu vienas eiti programą, skaityti, šviestis, dirbti su socialiniais darbuotojais, globėju, o pasibaigus drausmės grupei būsiu perkeltas į reabilitaciją. Tose sąlygose, kokiose esu dabar, sveikti sunku.
– Ar ranką pridėjęs prie širdies galėtumėte pasakyti, kad nesugrįšite į pataisos namus?
– Išėjęs į laisvę? Nebesugrįšiu... Nebesugrįšiu.
– Nekyla pagundų daryti nusikaltimų?
– Esu pridaręs daug nusikaltimų, esu nuteistas už sukčiavimus pataisos namuose, kai pagalvoju, ne piniguose juk esmė, kam reikėjo daryti tuos nusikaltimus. Svarbiausias dalykas – būti blaiviam, o pinigai... Svarbu gyventi ramiai, kad viduje būtų ramu, kad nebūtų nerimo, baimės, juk žmogus dėl to ir gyvena, kad būtų laimingas ir gerai jaustųsi. Kiti laimę nusiperka ką nors nusipirkdami, įvairių daiktų įsigydami, dar kažką. Man nereikia daiktų, noriu ramiai jaustis ir sveikti.
– Bet už tuos sukčiavimus, kuriuos padarėte pataisos namuose, jums reikės atlyginti priteistus ieškinius.
– Bendrai paskaičiavus – apie 20 tūkstančių eurų. Įsidarbinsiu ir po truputį išmokėsiu, nėra čia ypatingai didelė suma. Bet tada galėsiu legaliai gyventi, nebus jokių antstolių, galėsiu savo vardu nusipirkti automobilį, butą, o dabar kol kas nieko negaliu, o juk kažkaip reikės legalizuotis. Skola nėra milijoninė, Dievas duos, dirbsiu ir atiduosiu.
Gal dabar pareigūnai manimi nepasitiki, nes praeityje esu daug pridaręs, bet jeigu jie įlįstų į mano vidų, pamatytų, kad man nusikaltimai nerūpi. Kriminalinė žvalgyba dirba savo darbą ir žino, kad aš atvežtas į Kybartus iš Vilniaus neužsiėmiau sukčiavimu.
Per tuos 12 metų pavargau nuo tų žmonių. Po reabilitacijos mane turėjo kelti į adaptacines patalpas Vilniuje, bet atėjo, sako, ten užimta, labai maža sekcija, neturime kur tave dėti, gal tu gali su kitais, būk gerais, taip ir likau tarp tų visų...
– Ir kadangi neprieštaravote, išvežė į Kybartus kartu su kitais?
– Taip, išvežė, bet ar būčiau prieštaravęs, ar neprieštaravęs, vis tiek būtų išvežę, nes visą zoną pakeitė. Tas pats ir iš Kybartų – aišku, dėl to nukentėjo nuteistieji, nes kiti lankėsi pas psichologus, dirbo ar mokėsi, o Kybartuose nedaug buvo specialistų. Socialinė reabiliacija išvis sustojo – jokių renginių, jokios programos. Ir vėl ta pati aplinka.
– Pareigūnai sakė, kad po dvidešimt žmonių gyvena sekcijose. Jau dešimčiai žmonių ten nelabai buvo vietos apsisukti, o jeigu dvidešimt – tai tikrai blogos sąlygos. Be to, ten buvo daug blakių, o dabar, kai daug žmonių, blakių išvis privis, kandžiojasi jos. Ir kaip Marijampolėje jų priviso – anksčiau jų nebūdavo nei čia, nei Kybartuose. Norint išnaikinti, reikia visą bendrabutį dezinfekuoti, bet kur žmones padėti, juk dabar žiema ateina, ant gatvės nepastatysi. Taip ir kasosi visi. Pas mus kameroje irgi naktį pakeli užuolaidą ir matai, bėga, lipa sienomis. O dar ne visus kanda – mane puola. Jų yra visur – kaip gulago laikais, kai žmonės Sibire kankindavosi, taip ir čia. Neįsivaizduoju, kaip jas išnaikinti.
Ir maistą dar reikėtų pakeisti. Aš suprantu, kad maitinanti įmonė yra pelno siekianti, bet juk ne nuteistųjų sąskaita reikėtų jo siekti. Kur patys pataisos namai maitina, pasaka, o mes, esantys drausmės grupėje, juk maisto negalime pirkti. Reikėtų Teisingumo ministerijai peržiūrėti įsakymą, nes drausmės grupei uždrausta pirkti maistą. Taigi žmonės valgyti nori.
– Kodėl neparašote tokio pasiūlymo?
– Rašiau, tai atsakė, kad yra priimtas toks įstatymas. Seimo narė Danielė Morgan buvo atvykusi į Kybartus, sakė, kad keisis tvarka. Bet kada keisis? Administracija savavališkai negali pradėti mūsų maitinti. Kybartuose buvo padarę, kad drausmės grupėje esantys nuteistieji gali neribotai pirkti vaisių, tai, būdavo, nusiperkame bananų, apelsinų, obuolių. Ir vakare pasidarai vaisių salotų, ne toks alkanas esi, o čia – galima tik 3 kg per mėnesį. Plius maistas kelis kartus blogesnis nei Kybartuose. Visi, ką pažįstu, sudžiuvę vaikšto, jokio riebaliuko...
– Įsivaizduoju, kitas skaitantis šį pokalbį, galvoja, kad jums taip ir reikia, nes jūs patys čia ir pakliuvote – padarėte nusikaltimus.
– Tai tie, kurie gerai jaučiasi, kai kitam blogai, taip ir galvoja. Tegul jie pasiklauso savo vidaus – jeigu jie galvoja, kad man taip reikia, tai turbūt jų viduje yra dar kažkas baisiau nei pas mane yra. Taigi negalima. Jeigu galvojate, kad taip ir reikia, tai kuo jūs skiriatės nuo tų kalinių. Niekuo nesiskiriate. Kaliniai irgi kažkam darė blogo, sakė, pavogs iš to ar ano, taip jam taip ir reikia. Negalvokite kaip kaliniai, galvokite kaip normali visuomenė, negalima žmonių badu marinti. Visi valgyti nori, jų prigimtinė teisė į maistą.
Žmogus gimsta ir iš karto nori valgyti – nenori gerti alaus, rūkyti cigarečių, vartoti narkotikų ar dar ko nors, žmogaus prigimtis yra tam, kad jis pavalgytų, maitintųsi, o jeigu žmogus vakare jaučia alkį, negali užmigti, kaip nori valgyti, tokie metodai jau prasilenkia su žmogiškumu. Kaip bebūtų, rusų laikais kalėjimuose, lageriuose marino badu, o dabar čia, Europos Sąjunga. Ne taip reikia auklėti kalinius. Nereikia sakyti, kad jeigu gerai elgsiesi, gausi skanesnį kaulą, blogai elgsiesi, – negausi kaulo išvis. Taip negalima, esame visi žmonės.
20 metų esu įkalinimo įstaigose ir pirmą kartą matau tokią blogą situaciją. Neapgalvotai priimtas įstatymas, kad taip žmones badu marinti. Pirmą kartą su tuo susiduriu.