„Tai buvo labai linksmų plaučių vyras, tvirtas. Kai sužinojau, kad jam, vos perkopus per 60 metų, atlikta širdies šuntavimo operacija, labai nustebau. Jis buvo sportiškas, jaunystėje kultivavo imtynes ir, kaip ir aš, labai ilgai mėgėjiškai žaisdavo krepšinį. Tai buvo šokas. Bet turbūt taip jau yra, kad linksmi žmonės, kurie tampa kompanijos siela, daug ką išgyvena savyje, ir nukelia gyvenimo sunkumą į širdį, kuri paskui neatlaiko“, – svarstė R. Valatka.
Jis prisiminė, kad jiedu su K. Glavecku yra buvę politiniai bendražygiai.
„Su Kęstu buvome vienoje liberalų frakcijoje. Iš tos frakcijos šiandien liko 70 proc. narių – buvo dešimt, nebeturime akademiko Eduardo Vilko, Broniaus Lubio ir K. Glavecko, turbūt pačių garsiausių žmonių iš mūsų frakcijos Aukščiausioje Taryboje (AT). Tai buvo nacionalinio masto žmonės dar iki juos išrenkant į AT“, – sakė R. Valatka.
Jis prisiminė, kad jų frakcija buvo linksma, „neimanti į plaučius, kad buvome puolami dėl to, kad buvome opozicija Vytautui Landsbergiui“.
„Visą laiką linksmai gyvenome, ir bokalo alaus nevengėme, ir į gyvenimą žiūrėjome atviromis akimis“, – atvirai pasakojo R. Valatka.
Pašnekovas prisiminė, kad K. Glaveckas mėgdavo žmonėms, kurie pradėdavo daug ir jautriai kalbėti apie pinigus, sakyti: „taupydamas nepraturtėsi“. Kartais pridurdavo, kad „praturtėsi, jeigu daug dirbsi“.
„Dabar galbūt daug kas pasakytų, kad „taupydamas nepraturtėsi“, bet 1990 – 1991 metais, įsivaizduokite, vertybės buvo darbštumas, taupumas, o čia tau sako „taupydamas nepraturtėsi“, – sakė R. Valatka.
Buvo tikras liberalas
Dar pašnekovui įstrigo prisiminimas iš jų pasibuvimo Miuncheno didžiojoje aludėje, „kur telpa gal tūkstantis žmonių, ir kur bokalai – po litrą“. Tai buvo 1990 ar 1991-ieji, dabar jau tiksliai neatsimena R. Valatka. Jie visi grįžinėjo iš kažkokios konferencijos.
„Įsivaizduokite, sėdi mūsų didieji – E. Vilkas, K. Glaveckas, dar kažkas iš frakcijos, triukšmas aplinkui. K.Glaveckas klausia E. Vilko: „Edi, ar taip įsivaizduoji neprigulmybę?“.
Lietuvos pripažinimo tuo metu dar nebuvo. E. Vilkas apmetė žvilgsniu salę, jis buvo žemaitis, daug nešnekėdavo, ir atsakė: „ja“. Aišku, – paskui juokas“, – pasakojo R. Valatka.
Pašnekovas priminė, kad K. Glaveckas nebuvo valdžioje tuo metu.
„Apskritai jis į valdžią visą laiką žiūrėdavo kritiškai. Tai buvo tikras liberalas“, – sakė R. Valatka.
Jis su apgailestavimu pripažįsta, kad Lietuvoje dažniausiai žmonės įvertinami tik po mirties.
„Sakyčiau, kad, jeigu Kęstas nebūtų buvęs nei VU profesorius, nei AT narys, Nepriklausomybės Akto signataras, jeigu nebūtų buvęs net ir visų kadencijų, išskyrus 1992-1996 m., Seimo narys, tai turbūt už vieną darbą jis būtų įėjęs į Lietuvos istoriją, tai yra Laisvosios rinkos instituto sukūrimas“, – sakė R. Valatka.
Pašnekovas pripažino, kad net jam tuo metu, 1990 ar 1991 metais nebuvo aišku, kam toks institutas yra reikalingas.
„Tik po kelerių metų supratau, koks tai yra didelis dalykas. K. Glaveckas suprato, kad reikia atkurti instituciją, generuojančią mintį, kuri generuotų tam tikrą valstybės liniją. Laisvosios rinkos instituto įkūrimas sakyčiau, kad yra gražiausias paminklas Kęstui ir visam jo gyvenimui“, – sakė R. Valatka.
Visą laiką palaikė nepriklausomybės idėją
Pašnekovas pyksta ant tų, kurie skirsto žmones į Sąjūdžio ir nesąjūdžio veikėjus. K. Glaveckas 1989-1990 metais buvo Lietuvos komunistų partijos (LKP) Centro Komiteto (CK) sekretorius.
„K. Glaveckas nebuvo Sąjūdžio priešas. Reikėtų prisiminti, kaip patys Sąjūdžio žmonės kalbėjo 1988-1990 m., kad Sąjūdis yra visa Lietuva. Jeigu mes dabar Sąjūdį preparuojame, ir dėliojame ant svarstyklių, kad va kažkas buvo Sąjūdžio formalus narys, ir tai yra puiku, tai turime kartu pasakyti, kad tarp Sąjūdžio žmonių buvo šmikių ne mažiau negu tarp visų kitų“, – sakė R. Valatka.
Jis priminė, kad K. Glaveckas buvo išmestas iš Komunistų partijos, ir paskui ta pati partija jį, universiteto profesorių, susigrąžino.
„Tai buvo pirmas žmogus, kuris CK atsitempė kompiuterį, ir, jeigu jūs imtumėte jo kaip CK sekretoriaus dalytus interviu, tai savo kalbomis jis daug kur kai kuriuos Sąjūdžio žmones lenkia nepriklausomybinėmis kalbomis“, – sakė R. Valatka.
Pašnekovas supranta, kad dabar, paminėjus pareigas CK sekretorius, žmonėms pirmiausia prieš akis iškyla A. Sniečkus, N. Mitkinas arba A. Brazauskas.
„Bet K. Glaveckas nėra net ir A. Brazauskas. Jei neklystu, jis nebuvo nei spaliukas, nei pionierius, nei komjaunuolis. Turbūt į partiją įstojo kažkuriuo momentu, kai kažkas įtikino. Bet po to jį išmetė iš kompartijos. Tokios biografijos neturi daugelis Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių, kurie taip pat buvo Komunistų partijos nariai. (…) Suprantu, kad šiandien žmonėms, kurie jau nelabai susigaudo naujausių laikų istorijoje, tai skamba baisiai. Žmonėms, kurie gyveno tuo metu, buvo svarbu ne regalijos, o kokios yra žmogaus pažiūros, ir koks jo požiūris į nepriklausomybę“, – sakė R. Valatka.
Jis pats teigė su K. Glavecku susipažinęs dar prieš 1990-uosius.
„Man jo pažiūros nuo to momento, kai sužinojau, kad toks žmogus yra, nekėlė jokių abejonių. Jis Lietuvos nepriklausomybės niekada nekvestionavo“, – sakė R. Valatka.
Paskutinio laikotarpio įtampų nesureikšmintų
Seimo Mišrios Seimo narių grupės narys Remigijus Žemaitaitis yra pasidalinęs mintimis, kad paskutiniu metu galbūt K. Glaveckas buvo nepakankamai įvertintas liberalų.
R. Valatka to nebuvo linkęs akcentuoti.
„Čia jau yra politikos rutinos ir gyvenimo dalykai. Natūralu, kad politikoje keičiasi kartos. Natūralu, kad kiekviena partija, o ypač einanti į valdžią, turi ieškoti žmonių, kurie patemptų.
Kęstas mirė ne Liberalų sąjūdžio frakcijos nariu, galbūt net ir iš partijos buvo išėjęs. Visada yra vidinė partinė kova. Kęstas priklausė jau vyresniajai politikų kartai, į kurią jaunesnieji visada žiūri kritiškai“, – sakė R. Valatka.
Jis prisiminė, kad K. Glaveckas gal vos 2,5 karto yra buvęs valdžioje.
„Įsivaizduoju, kad jis tikėjosi už savo nuopelnus būti bent jau komiteto pirmininku. O jaunimas manė, kad reikia jaunesnius darbštesnius ten iškelti. Tai yra natūralu.
R. Žemaitaitis, kadangi jis yra nemėgstantis liberalų žmogus, tai jis pasinaudoja mirtimi, kad įkąstų politiniams oponentams. Tai irgi yra politikos rutina. Šiuo atveju aš to nesureikšminčiau. Kiekvieno žmogaus gyvenime yra pakilimai ir nuosmukiai“, – sakė R. Valatka.